3×3: Kosminės mokslinės fantastikos rekomendacijos

Edison Yan, "Space Worlds Map", ©iam8bit

Fantastika 3x3: Kosminės mokslinės fantastikos rekomendacij...

Šiandien kone kasdien išgirstame įdomių naujienų apie kosmoso tyrimus. Tai nauja misija išskrenda tyrinėti vis kitą planetą ar tolimas žvaigždes, tai kuri nors kompanija (dažniausiai SpaceX) patobulina skrydžių technologiją, tai pasigirsta planai sukurti naują kosminę infrastruktūrą. Atrodo, tik laiko klausimas, kada žmonės galės gyventi kosmose, Mėnulyje, Marse ir kitur už Žemės ribų. Žinoma, tam dar reikės įveikti daug iššūkių, bet optimizmui priežasčių yra. O apie iššūkius – ir šiandieninius, ir gal dar neįsivaizduojamus – bei optimizmą galima labai daug perskaityti mokslinėje fantastikoje. Žemiau pateikiu keletą klasikinės ir šiuolaikinės literatūros rekomendacijų norintiems susipažinti, kaip gali atrodyti mūsų gyvenimas kosmose po kelių dešimtmečių ir keleto tūkstantmečių. Rekomendacijas rašiau remdamasis savo patirtimi, taip pat Space.com ir Best Sci Fi Books straipsniais. Nepretenduoju į ypatingus žinovus, taigi jūsų sąrašas gali atrodyti visiškai kitaip, o kai kurie mano pasirinkimai – kelti juoką. Bet gal rasite ir kažką įdomaus.

1 dalis: kosminės apylinkės

Marsietis

Andy Weir debiutinis romanas „Marsietis“ greičiausiai girdėtas daugeliui – visgi ir knyga, ir jos ekranizacija susilaukė daug liaupsių. Ir ne veltui: knygoje išgyvenimas Marse pateikiamas labai realistiškai, o Marko Watney`io charakteris yra įsimintinas ir kelia norą jį palaikyti. O kur dar disko muzika, bulvių auginimas, kalbėjimasis su Žeme per senovinio marsaeigio kamerą ir įvairios nuorodos į kitus fantastikos kūrinius. Žodžiu, skaityk ir norėk.

Ar reali misija į Marsą atrodys panašiai? Taip tikrai gali būti: ir erdvėlaivis, ir tyrimų stotis, ir komandos sudėtis atrodo gana realistiškos. Gal tik keistai atrodo tokia trumpa planuota misijos trukmė – vos mėnuo. Net pirmosios Apollo misijos metu astronautai Mėnulio paviršiuje praleido beveik parą – apie pusę laiko, reikalingo nuskristi nuo Žemės iki Mėnulio. Turint omeny, kad skrydis į Marsą trunka bent pusmetį, atrodytų keista ten praleisti mažiau nei tris mėnesius. Ir, žinoma, visą siužetą pradedantis įvykis – Marso audra – buvo gerokai sustiprintas: realios Marso audros nebent apneštų erdvėlaivio iliuminatorius ir Saulės baterijas dulkėmis, bet apversti nieko tikrai nesugebėtų.

2001: Kosminė odisėja

Visiška fantastikos klasika, parašyta žanro „aukso amžiuje“, kai žmonės tikėjo, jog netrukus keliausime į kitas planetas, o gal ir kitas žvaigždes. Vizija apie gyvenamas stotis kosmose ir Mėnulyje bei žmonių skrydį į Jupiterį įkvėpė ne vieną fantastą, mokslininką bei inžinierių. Žmonijos atsiradimo ir progreso, valdomo paslaptingų monolitų, idėja irgi buvo atkartota daugelyje fantastinių kūrinių. Aišku, tokio spartaus progreso, kaip svajojo Arthuras Clarke`as, nesulaukėme, bet pakeitę metus į 2101-uosius, galime tikėtis pamatyti kažką panašaus. O gal ir 2051-aisiais jau turėsime nuolat gyvenamų ir turistams prieinamų kosminių viešbučių bei tyrimų stočių Mėnulyje.

Apskritai daugelis mokslinės fantastikos kūrinių, rašytų iki aštuntojo praeito amžiaus dešimtmečio, pervertino kosmoso kolonizavimo spartą. Kas tai nulėmė – sunku pasakyti. Greičiausiai susidėjo įvairūs veiksniai: bendra kosmoso lenktynių tarp JAV ir Sovietų sąjungos nuotaika, tikėjimas technologine pažanga, neišblėsęs pokario optimizmas, romantiškas noras pakilti tarp žvaigždžių... Realybė, deja, tokia džiugi nebuvo: pasibaigus Apollo misijoms žmonės nebeiškeliavo už žemutinės Žemės orbitos, vos kelių šimtų kilometrų aukštyje virš planetos paviršiaus. Bet kosmoso tyrimai dėl to nesustojo, netgi priešingai – tik pagreitėjo: robotinės misijos išnaršė visą Saulės sistemą ir net išskrido už jos ribų. To nesitikėjo net ir Clarke`as.

The Expanse

Dar vienas daugeliui žinomas kūrinys, kurį gerokai išgarsino ekranizacija – šįkart serialo pavidalu. Nors SyFy channel nusprendė nepratęsti serialo ketvirtam sezonui, knygų mylėtojai turi kuo guostis: seriją sudaro septyni jau išleisti romanai, du dar planuojami, bei keturios apysakos ir du apsakymai. Nors „The Expanse“ siužetas rutuliojasi dviejų šimtų metų ateityje, jis stipriai įtraukia savo artimumu ir suprantamumu. Čia nėra nei daugybės nežmogiškų būtybių, nei magiškų technologijų (išskyrus ypatingai efektyvų Epstein variklį ir vieną ateivišką technologiją, aplink kurią sukasi daugelio knygų veiksmas). Tik žmonės, pasidalinę į žemiečius, marsiečius ir žiediečius, kupini labai panašių svajonių ir baimių, kaip ir mes. Jų ambicijos, nesuderinami interesai, norai ir kartais tiesiog kvaili poelgiai prideda istorijoms daug realistiškumo.

Dar „The Expanse“ žavi gerai apgalvotu pasauliu. Veikėjams tenka galvoti ne tik apie nuotykius ir galingus priešus, bet ir apie maisto ir oro tiekimą Asteroidų žiedo gyventojams. Veiksmo scenas pertraukia istoriniai intarpai, pasakojantys apie vieno ar kito kosminio laivo ar žmonių bendruomenės istoriją. Maistas, apranga, papročiai, gestai, žaidimai – visa tai priklauso nuo gyvenamosios vietos: Žemėje yra ne taip, kaip Marse, o Marse ne taip, kaip Asteroidų žiede. Gali būti, kad po dviejų šimtų metų šias knygas skaitysiantys mūsų palikuonys juoksis iš daugybės naiviai atrodysiančių idėjų, bet šiandien viskas atrodo tikrai solidu.

2 dalis: tolyn į žvaigždes

Tau Zero

Kelionė už Saulės sistemos ribų kelia daug problemų, lyginant su kelionėmis jos viduje. Pagrindinė problema – atstumai: net ir artimiausią žvaigždę nuo Saulės skiria daugiau nei keturi šviesmečiai, taigi norint kolonizuoti egzoplanetas, reikės būdų žmonėms išgyventi ilgametes keliones. Viena iš galimybių – skristi artimu šviesai greičiu; tada erdvėlaivyje laikas sulėtėja ir tarpžvaigždinė kelionė viduje esantiems gyventojams gali užtrukti vos keletą metų, o ne dešimtmečius ar šimtmečius.

Apie tokią kelionę rašo Poul Anderson romane „Tau Zero“. 33 metų kelionė iki kitos žvaigždės keleiviams – penkioms dešimtims kolonistų – turėtų sutrumpėti iki penkerių. Bet, žinoma, kelionė nepraeina sklandžiai ir jiems tenka priimti sudėtingų sprendimų bei bandyti išgyventi ir išlaikyti viltį, atkirstiems nuo žmonijos. Daugiau siužeto detalių neatskleidinėsiu, nes knygą tikrai rekomenduoju perskaityti – Andersonas sugeba, remdamasis vien technologinėmis ir mokslinėmis koncepcijomis, sukurti stipriai įtraukiančią trilerišką atmosferą. Ir nors siužetas vingiuoja dėl technologinių priežasčių, pagrindinis dėmesys skiriamas laivo keleiviams ir jų tarpusavio santykiams.

Aurora

Kitas būdas žmonėms keliauti į žvaigždes – išsiųsti laivą su keliais šimtais ar tūkstančiais žmonių, kurie jame nugyventų savo gyvenimus, užaugintų palikuonis, šie – trečią kartą, ir taip toliau, o kelionės tikslą pasiektų tik kažkelinta, gal ne keliolikta, keliautojų karta. Šiais laikais panašiuose kūriniuose nemažai dėmesio skiriama keliautojų psichologijai ir požiūriui į juos išsiuntusią civilizaciją bei tikslą, kurio jie niekada nepasieks. Panašiai vystosi ir Kimo Stanley`io Robinsono „Aurora“ – beveik dviejų šimtmečių trukmės kelionė, kelios laivo gyventojų kartos ir problemos ne tik nuvykus iki tikslo, bet ir anksčiau. Norėdami išgyventi, erdvėlaivio gyventojai turi palaikyti labai griežtą ir nedemokratišką santvarką, planetoje jų laukia nusivylimas ir ilga kelionė namo, erdvėlaivis genda, jo gyventojai taip pat... Visos šios problemos pasakojamos iš erdvėlaivio kompiuterio, dirbtinio intelekto, požiūrio taško.

Robinsono kūriniai retai yra optimistiški; „Aurora“ – ne išimtis. Kitų planetų kolonizavimas nėra romantizuojamas, ilgos kelionės tolimo tikslo link – tuo labiau. Ir pabaiga yra daugiau susitaikymas su lemtimi, negu iššūkių įveikimas. Bet tai irgi svarbu: fantastika mus moko ne tik įveikti galingus priešus, bet ir priimti pasaulį tokį, koks jis yra, net jei tai ne visada patinka.

Erdvėlaivių kariai

Net ir išsprendę kelionių į žvaigždes problemą, susidursime su kita – ką ten rasime? Jeigu rasime nežemiškos protingos gyvybės, ar ji bus mums draugiška? „Erdvėlaivių karius“ daugiau kas žino kaip filmą, o ne kaip knygą, bet šis Roberto Heinleino romanas apie tarpžvaigždinį karą yra tikrai vertas dėmesio. Tai yra vienas pirmųjų karinės mokslinės fantastikos kūrinių, išpopuliarinęs šį požanrį. Taip pat šimtus, jei ne tūkstančius, kartų apkalbėta ir politinė romano žinutė – ar tai yra karybą šlovinantis, kone fašizmo propagandos pilnas, kūrinys, ar kaip tik parodantis militarizmo pavojus ir žiaurią bei nesvetingą ateitį? Seksistinis ir rasistinis romanas, ar pabrėžiantis lygybę ir susitelkimo svarbą kovojant su galingais priešais? Skaitytojų ir kritikų nuomonės – labai įvairios, tad geriausia įspūdį susidaryti patiems.

Įdomi detalė – knyga buvo rašoma jaunimui ir turėjo pratęsti dvylikos Heinleino jaunimo romanų seriją. Bet leidykla atsisakė „Erdvėlaivių karių“, greičiausiai būtent dėl karinių ir politinių temų. Taigi romanas kontroversiškas buvo dar iki išleidimo. Tai irgi nekeista, nes rašyti jį Heinleinas pradėjo pasipiktinęs JAV prezidento Eisenhowerio sprendimu nutraukti branduolinių bombų bandymus.

3 dalis: žvaigždės kaip salos jūroje

Hyperion

Kai kelionės į žvaigždes bus įveiktos ir taps kasdienybe, kai žmonija gyvens didelėje dalyje Galaktikos, kai susidursime su kosminėmis paslaptimis, senesnėmis už žmoniją, kaip elgsimės tada? Skirtingų atsakymų į šį klausimą turbūt yra tiek, kiek yra kosminės operos požanrio kūrinių, o Dano Simmonso „Hyperion Cantos“ tetralogija yra vienas įdomiausių. Pirmoji serijos knyga „Hyperion“ susideda iš šešių pasakojimų ir juos apjungiančio naratyvo, atskleidžiančių žmonių gyvenimus tarpžvaigždinėje visuomenėje ir paaiškinančių jų ryšį su paslaptinga būtybe Shrike`u (lietuviškai turėtų būti Medšarkė, bet skamba labai jau keistai ir netinkamai). Šioje ir sekančioje knygose susipina labai skirtingos temos: religija ir jos išlikimas tolimoje ateityje, žmonijos iškilimas ir ekosistemų naikinimas, taikoje šimtmečius gyvenančios Hegemonijos nusilpimas, pasitikėjimas dirbtiniu intelektu, reakcija į nesuprantamą ir nenumaldomą jėgą... Veiksmas vystosi lėtai, bet būtent pasaulių ir žmonių įvairovė, kultūriniai skirtumai bei ilgai apsvarstyti veikėjų sprendimai neleidžia kūriniui prailgti.

Simmonso kūryba kartais pavadinama „literatūrine moksline fantastika“. Kad ir kaip keistai skambėtų šis terminas (lygtai būtų mokslinės fantastikos literatūros, kuri nebūtų literatūra – žinoma, yra taip galvojančių, bet čia jau jų, o ne mokslinės fantastikos, problemos), tiesos jame yra. „Hyperion Cantos“ turi daug tiesioginių ir subtilių, aiškių ir užslėptų nuorodų į anglų literatūros istoriją, nuo Chaucero, kurio „Canterbury Tales“ formatas atkartojamas pirmojoje knygoje, iki Johno Keatso poezijos ir daugybės kitų. Tad knygas galima skaityti ir ieškant literatūrinių nuorodų į praeitį.

Fondas

Isaaco Asimovo „Fondas“ pelnytai laikomas vienu svarbiausių mokslinės fantastikos kūrinių apskritai. Psichoistorija, arba bandymas (sėkmingas) numatyti civilizacijos ateitį, yra sena daugybės žmonių svajonė, kuria naudojasi įvairūs mistikai ir šarlatanai. O jei tą galėtume padaryti moksliškai? Kaip reaguotų žmonės, supratę, kad jų tarpžvaigždinės civilizacijos dienos yra suskaičiuotos ir viskas, ką jie gali padaryti, yra bandyti išgelbėti kažkokią dalelę to, kas liko? Ir kaip užtikrinti, kad civilizacija, sužinojusi apie psichoistoriškai jai numatytą Planą, jo ir laikytųsi, nepaisant visokių neišvengiamų blogybių?

„Fondo“ serija – pradinė trilogija ir vėlesni tęsiniai – laikoma viena geriausių visų laikų fantastikos serijų. Joje nagrinėjamos temos ir idėjos – visuomenės kontrolė, ateities numatymas ir pranašystės įgyvendinimas, moralinės iš to kylančios dilemos – įkvėpė ne vieną vėlesnių laikų rašytoją, mokslininką ir politiką. Paralelės su Romos imperijos žlugimu, valdovai-barbarai ir jų tarpusavio kautynės, bandymas išsaugoti civilizaciją ir poreikis pasirinkti, kurias jos dalis galima išlaikyti – visa tai užduoda daug klausimų ir skaitytojui. O galiausiai tiesiog galima mėgautis gerai parašytomis istorijomis apie Fondo atstovus, dažniausiai sumanumu įveikiančius gerokai galingesnius priešus.

Dune

Dar viena tolimos ateities vizija, irgi laikoma vienu geriausių mokslinės fantastikos, ar bent jau kosminės operos požanrio, kūriniu – Franko Herberto „Dune“ serija. Panašiai kaip ir Fondo bei Hyperiono, „Dune“ veiksmas vyksta tūkstančių metų ateityje. Apie Žemę čia jau seniai visi pamiršo, žmonės gyvena išplitę Paukščių Take, tačiau visuomenės santvarka daug kuo primena viduramžių feodalizmą. Yra Imperatorius, kurio malonė ar pyktis gali sunaikinti ištisas didikų gimines, bet su giminių norais Imperatoriui irgi tenka skaitytis. Politiniai žaidimai nulemia, kad vienos giminės atstovai gauna svarbiausią Galaktikos planetą – Arrakį, dar žinomą kaip Kopą (t. y. Dune). Svarbiausia ji tuo, kad tik ten galima rasti Prieskonio, atveriančio nepatirtus pojūčius ir leidžiančio vesti kosminius laivus hipererdve per platybes, skiriančias gyvenamus pasaulius. Bet politiniai žaidimai niekada nesibaigia, ir naujiesiems Kopos šeimininkams tą tenka patirti labai nemaloniai.

„Dune“ nuo daugumos tolimos ateities kūrinių skiriasi tuo, kad čia nesutiksime dirbtinių intelektų ar netgi visuotinai paplitusių kompiuterių. Stiprūs tabu, nukreipti prieš „mąstančias mašinas“, nulemia visuomenės raidą ir biologinių bei psichologinių eksperimentų įvairovę. Todėl čia egzistuoja super-protingi žmonės, dirbantys kompiuteriais, gilų ryšį su Visata turintys kosminių laivų Navigatoriai, slaptos organizacijos, pasiryžusios aukoti viską vardan galingesnių žmonių sukūrimo, ir kitokie keisti, net ne visai žmonėmis laikytini, padarai. Tiesa, pirmojoje serijos knygoje apie juos išgirstame nedaug, nes veiksmas vyksta beveik vien Arrakyje. O čia randame daug užuominų į Artimųjų Rytų kultūras ir islamą, ekologinių klausimų, pranašysčių (kaipgi be jų?) ir jų išpildymo. Ir vieno jaunuolio Paul Atreides kelionę per planetą, bandant atkeršyti už skriaudą, padarytą jo šeimai.

Papildomai: atsipalaidavimui

Hitchhiker's Guide to the Galaxy

Penkių dalių trilogija – vien šis serijos apibūdinimas, dažnai sutinkamas ir ant viršelių, pasako nemažai apie tai, ko iš jos galima tikėtis. Douglaso Adamso romanai parodijuoja ne vieną aukščiau aprašytą knygą – ypač „Fondą“. Iš čia mus pasiekia žinios apie tai, kas iš tiesų yra protingiausios būtybės Žemėje (ne, tai ne delfinai), kaip pati Žemė atsirado ir kaip biurokratizmas žudo ne tik žmones, bet ir planetas, ir kaip galima atsikratyti visų telefonais skambinančių prekybos agentų. Ir, žinoma, atsakymas į svarbiausią klausimą apie gyvenimą, Visatą ir viską kitką – 42.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: