„Amerikos dievai“: tarp knygos ir ekrano

Fantastika „Amerikos dievai“: tarp knygos ir ekrano...

Man visada buvo gaila tų, kurie su tikrai puikiu literatūriniu kūriniu susipažįsta pirmiausiai pamatę jo ekranizaciją. Ne, nesakau, kad visos ekranizacijos yra blogos – tik dauguma jų. Bet tarp tos mažumos galima rasti ir tikrų perlų, ir, kiek galima spręsti iš tų kelių kol kas parodytų serijų, „American Gods“ kol kas pataiko jei ne į perlus, tai vis dėlto į tą gerąją mažumą.

Bet šis rašinys – ne tik apie serialą. Tiksliau – beveik ne apie serialą, nes čia bus kalbama apie jo ištakas – knygą. Tikrą, šiuolaikinį epą, pasaulį išvydusį jau prieš 16 metų.

Gaimanas

Pradėti turbūt reikėtų nuo autoriaus – nors ir tikrai nesu Neilo Gaimano die hard fanas bei nemanau, kad visa jo kūryba yra labai gera, vis dėlto pripažįstu, kad jis – tikrai neeilinė asmenybė.

Neil Gaiman *Kyle Cassidy nuotr.)

N. Gaimanas rašytojo kelią pasirinko visiškai sąmoningai, ir siekė jo tikslingai. Pradėjęs savo karjerą kaip žurnalistas, dažnai kalbino fantastikos rašytojus, tyrinėjo fantastiką ir kūrybą, o pats rašytojo rolėje debiutavo irgi įdomiomis aplinkybėmis – kultiniam britų fantastui-humoristui Terry Pratchettui pasiūlė rašyti romaną kartu. Kaip berods pats Neilas paskui stebėjosi, Terry kažkodėl sutiko.

Romanas „Geri ženklai“ („Good Omens“) gavosi toks savotiškas. Atskirti, kur rašė Terry, o kur Neilas – įmanoma, bet ne visada akivaizdu, ir čia turbūt būtų komplimentas. Pats romanas gana tipiškai Pratchettišku stiliumi pasakoja apie tai, kaip Šėtono sūnus netyčia užauginamas kaip paprastas, normalus berniūkštis, ir kas iš viso to gaunasi. Išvadą galima padaryti vieną: be Gaimano įsikišimo toks dalykas būtų buvęs šviesesnis ir daugiau prifarširuotas taiklių juokelių, bet tas Gaimano tamsumas (kaip paaiškės vėliau – būdingas beveik visai jo kūrybai) pridėjo tikrai vertingų gotiškų šešėlių.

Neo-gotiškų vaizdų duoda ir jo „Kapinių knyga“ („Graveyard Book“), kuri, tiesą sakant, yra perrašyta Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ (rodos, net išlaikant skyrių struktūrą), tik joje džiungles pakeičia Anglijos kapinės, o žvėris, auginančius žmonių berniuką, – vaiduokliai bei kiti mirusieji.

Knyga – smagi, įdomi ir kažkaip tamsiai jauki (ar jaukiai tamsi?).

O grįžtant prie paties N. Gaimano – tai yra britas, persikėlęs į Ameriką ir vedęs gana ekscentrišką (bet, reikia pasakyti, protingai ekscentrišką ir žiauriai kūrybingą, o ne šiaip nuo proto nušokusią) muzikantę Amandą Palmer (labiausiai turbūt žinomą iš pankiško kabareto „Dresden Dolls“), su kuria dabar augina dvejų metų sūnų.

Dievai ir ne

Kodėl visa tai pasakoju? Nes visa tai gerai iliustruoja „Amerikietiškų dievų“ toną, foną ir atmosferą – lygiai kaip N. Gaimanas nėra amerikietis, taip ir ir „Amerikos dievai“ yra ne apie Amerikos dievus, o apie amerikietiškus dievus (jaučiate skirtumą?).

"Amerikos dievai". Eridanas, 2004

Nes šiaip jau originalūs amerikiečiai – tie, kuriuos įpratę vadinti indėnais – dievų nelabai ir turėjo. Daugiau – visokias mitines būtybes, mitinius herojus ar personažus, bet daugumos genčių mitologijose buvo kažkokia viena Didžioji Dvasia, kuri viską sukūrė ir kažkiek prižiūrėjo, o visa kita buvo animizmas, totemizmas ir jau minėti personažai/herojai, grubiai tariant, panašesni į kokį Heraklį, Sigurdą ar Sovijų, bet ne į Dzeusą, Thorą ar Pikuolį.

Tuo tarpu „Amerikos dievai“ yra apie visokius – bet beveik vien ne Amerikos – dievus, mitologinius veikėjus ir personažus, suplaukusius čia iš viso pasaulio, ir įsikūrusius (tiksliau, įkurdintus) Amerikoje.

Be to, knyga nemaža dalimi yra apie pačią Ameriką, jos gyvenimo būdą, jos naujuosius dievus ir galios vietas, senus ir naujus archetipus – į visa tai žvelgiant iš neprigimtinio amerikiečio perspektyvos, kas labai gelbėja nuo heroizavimo.

Šešėlių berniukas ir dievai

Šešėlis yra didelis ir ramus vaikinas – iš tų, kurie yra dideli, ramūs ir kantrūs, bet persistengti juos erzinant nereikia, nes erzintojams paprastai baigiasi labai blogai. Dideliems ramiems vaikinams – kartais taip pat, ir būtent taip nutiko ir Šešėliui: kvailos aferos – banko (kuris seriale virto kazino) apiplėšimo  metu bendrai jį pakišo, o jis dėl to labai supyko ir beveik mirtinai primušė tuos savo bendrus. Ir dėl to ir sėdo į kaliūzę – ne dėl apiplėšimo, kurį visi pamiršo, o dėl sumušimo.

Bet Šešėlis – didelis ir ramus, todėl kantriai ir tyliai atsėdi pusę savo bausmės, ir už pavyzdingą elgesį jį ruošiamasi paleisti perpus anksčiau. Atrodo, laimė jau čia pat – kelias dienas prieš paleidimą jis dar susiskambina su žmona, ši dar prasitaria, kad jo laukia sutiktuvių vakarėlis, viskas atrodo gražu ir miela, ateitis laukia šviesi (Šešėlio laukia net darbas, žodžiu, pilna reintegracija į visuomenę), bet štai, likus dienai ar porai dienų iki laisvės, Šešėlį išsikviečia kalėjimo direktorius ir praneša, kad išleis jį dar anksčiau – tiesą sakant, dabar pat – nes, labai apgailestaujame, mirė jūsų žmona.

Ir čia prasideda epas. Epas, apimantis dievus, mitines būtybes (kurios kartais visiškai ne tokios, kokias mes įpratę įsivaizduoti – štai pavyzdžiui leprekonas gali būti ne mažas mielas seneliukas su žaliu kostiumėliu ir didele skrybėle, o dvimetrinis narkomanas su užuominomis į beprotybę; džinas gali būti gėjus, o mitinė valdovė – gatvės šliundra), įvairių šalių mitologijas, jų interpretacijas, filosofiją, prasmės ieškojimą ir dar visą stirtą įdomių dalykų, perteiktų tikrai įspūdingai, įtaigiai ir meniškai.

"American Gods" - Headline / William Morrow 2001.

Jei dviem žodžiais reikėtų apibūdinti, apie ką sukasi visas knygos veiksmas – ir dar neatskleisti siužeto – tie du žodžiai būtų „grandiozinė afera“. Jei tiek pat žodžių reikėtų apibūdinti temą ir problemą – man atrodo, tie žodžiai būtų „kartų konfliktas“.

Ir čia jau galima drąsiai detalizuoti (nes viskas vis tiek išaiškėja keliuose pirmuose skyriuose): susimuša dievų kartos. Nes kaip žmonėms reikalingas maistas, taip dievams reikalingas tikėjimas jais ir buvimas garbinamais, tik štai dabar situacija tokia, kad pirmieji emigrantų atsivežti dievai – Odinas, Anansis, Černobogas, Khali ir kiti alksta, o naujieji dievai – Technologija, Medija, Kreditinės Kortelės ir Internetas (na, gerai, paskutinių dviejų knygoje nėra, bet iš tiesų šios neo-dievybės puikiai tiktų į knygos pasaulio panteoną) – tiesiog pampsta. Ir vienai pusei tokia priverstinė dieta, žinoma, nepatinka, o kitai pusei nepatinka, kad kažkokie seniai dar išvis čia yra ir bando reikštis.

Dievai ir herojai

Didžiausias knygos smagumas yra tame, kad dievai (ir herojai bei mitiniai personažai) čia yra ne kažkokios dangiškos (ar požeminės) dievybės, o fizinį kūną (ir kažkiek galių) turinčios jų inkarnacijos, gyvenančios tarp žmonių, visiškai įprastoje realybėje.

Sukčius Odinas (taip, Odinas skandinavų mitologijoje visada buvo ne tik išminties, bet ir karo, apgavysčių ir gudrybių dievas) yra tipiškas amerikietiškas sukčius (angl. conman), Anubis su Thothu ir Bastet tyliai verčiasi laidojimo verslu, amžinai apsinešęs leprekonas trankosi po barus ir visą Ameriką, o vietinis Wisakedjakas koneveikia baltųjų žmonių durnumą, pats rezervacijoje gurkšnodamas tų pačių baltųjų žmonių alų.

Ir visa tai aprašyta gyvai, sklandžiai, iš kiekvieno personažo sukuriant tikrą – ir skirtingą – asmenybę.

O kas dar geriau – N. Gaimanas knygoje palieka daug neatsakytų klausimų. Nors gal tiksliau būtų sakyti – klausimėlių: kokiu dievu ar personažu galėtų būti tas ar anas Šešėlio ir dievų kelyje pasipainiojęs veikėjas? Ką reiškia tas ar anas simbolis? Ar tai – tik rašytojo žaismas, ar čia sukurta realiu mitologiniu pagrindu? Mėgstantiems knaisotis po visokias mitologijas visa tai žada tikrą gurmanišką užsiėmimą – šalia pagrindinio siužeto sekimo.

Įdomu ir su pačiu Šešėliu – pirmojoje knygos dalyje jis tėra pasyvus stebėtojas, parankinis ir berniukas-pasiuntinukas, o galiausiai tampa tuo pagaliu, kuris, šoktelėjęs tarp stipinų, sutvarko visus reikalus. Ir visa tai – natūraliai auginant herojų, atskleidžiant jo pasaulėžiūrą, įtaigiai perduodant pasaulio vaizdą tokį, kokį jis mato savo akimis.

Visas pasaulis kuriamas itin vaizdžiai – taip, kad skaitant gali labai lengvai pajusti vietos ar momento atmosferą – pradedant Namu ant Uolos (taip, tai yra reali vieta) ir baigiant idiliškuoju Paežerės miesteliu (na, kas nenorėtų tokiame bent paatostogauti? O iš tiesų Paežerė yra smarkiai paremta Menomonie miesteliu Viskonsino valstijoje, netoli kurio gyvena pats N. Gaimanas).

O tai kaip serialas?

Turiu pripažinti, serialo laukiau nemažai būgštaudamas. Nes sugadinti gerą knygą – labai lengva, o štai padaryti geros knygos atitinkamo lygio ekranizaciją – jau nemenkas iššūkis.

Bet kiek galima spręsti iš pirmųjų serijų, rezultatas kol kas pakankamai geras: viskas daroma gana protingai, neekranizuojant visko paeiliui, bet ir pernelyg nenusisvaigstant į šalis.

XVIII ir XXI a. Odinas

Knygos fanai gali džiaugtis dideliu kiekiu autentiškų citatų, gana tiksliais – pernelyg nuo originalo nenuklystančiais – veikėjais (nors išimčių yra, bet apie tai kiek vėliau) ir tikrai puikiu vizualumu.

Tiesa, galima įtarti, kad serialo kūrėjų komandoje kur nors yra įsidarbinęs lietuvis – nes kai kur veiksmo tempas ir stambiaplaniai kadrai laaaaaabai jau primena tradicinį lietuvišką kiną. Štai pavyzdžiui, Šešėlio ir Trečiadienio apsilankymas pas Černobogą ir Žaras: lietuviškoje leidimo knygoje – 13 puslapių (iš 416), tuo tarpu ekrane kiek? Pusantros serijos?

Bet tenka pripažinti, kad kai kur išplėtimai daromi ir vykusiai. Ar bent netrukdančiai – pavyzdžiui, visa serija, aiškinanti Lauros ir Šešėlio santykius ir įvykius prieš tai, kai Šešėlis atsidūrė kalėjime. Knygoje to nebuvo, porelė susipažino visiškai kitaip ir popieriuje nebuvo nė žodžio apie tai, kad Šešėlis kada nors būtų buvęs šuleriu (tiesą sakant, jis visą laiką buvo niekuo – šalia kažko. Iš čia ir pravardė: jis net vaikystėje neturėjo draugų, ir tyliai sekiojo paskui suaugusiuosius – kaip šešėlis), bet vis dėlto galima pripažinti, kad ekranizacijoje viskas nuoseklu, logiška ir pakankamai įtikinama.

Žinoma, ne visi pakeitimai tokie jau geri. Štai pavyzdžiui, gerkles visiems perrėžti ir laivą padegti skatinantis Anansis. Jei tokiu pačiu stiliumi „Starz“ kurtų serialą pagal Bibliją, tai šioje vietoje turėtume Jėzų ne išvarantį prekijus iš šventyklos, o juos ten išskerdžiantį. T.y. – knygoje Anansis pasakoja, kad jam aukos būdavo vaisiai ir nebent ožkiena su kariu – o čia turim kraujo ištroškusį monstrą.

Pats Šešėlis irgi šiek tiek kitoks, nei knygoje – ekrane jis aktyvesnis ir dar skustagalvis (patikėkite, knygoje yra scena, kur jis susiglosto plaukus), bet kol kas viskas dar ne pernelyg blogai.

Žinoma, bus dar dar visko. Ir gerų, ir blogų sprendimų. Bet kol kas serialą žiūrėti drąsiai galima, o paraleliai rekomenduotina skaityti ir knygą – nes panašu, kad abu pasauliai virsta dviem kiek skirtingomis tos pačios visatos versijomis, ir tai – visai įdomu.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: