Apie ritualus ir rutiną: kuo skiriasi mišios ir barzdos skutimasis

Kultūra Apie ritualus ir rutiną: kuo skiriasi mišios ir ...

Filosofas, semiotikas, antropologas Massimo Leone, Turino universiteto profesorius, kviečia kritiškai pažvelgti į nevalingai atliekamus kasdienius, tarsi savaime suprantamus, ritualus ir rutiną. Profesoriaus straipsnyje semiotiškai palyginama fenomenologinė ritualų ir rutinos struktūra, atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus. Tikėtina, kad, perskaitę šį straipsnį, kurį laiką susimąstysite į darbą traukdami įprastu keliu ar dalyvaudami sekmadienio mišiose.

M. Leone teigia, kad ritualus ir rutiną vienija tie patys bruožai: pasikartojimas laike, pokyčių negalimumas, pasirinkimo nebuvimas ir transcendentinė kilmės samprata.

Jeigu remtumėmės šiuolaikine, alternatyva paremta struktūrine prasmės samprata, galėtume teigti, jog tiek rutina, tiek ritualai laikytini beprasmiais. Iš kitos pusės, jeigu priimamas ne-struktūrinis, iki-šiuolaikinės prasmės, paremtos pasikartojimais, supratimas, tada rutina bei ritualai tampa prasmingais – nors ir neturinčiais prasmės pagal struktūrinės semiotikos ideologiją. Priklausymo pojūtis, kylantis iš ritualų ir rutinos (iš rutinos kaip ritualo), remiasi jausmu, kad nėra įmanoma jokia alternatyva: jog prasmė priklauso nuo subjekto fizinės ar abstrakčios erdvės pasikartojančio dažnumo ir kad joks pokytis neegzistuoja.

Antrojoje straipsnio dalyje aprašomas pagrindinis fenomenologinis skirtumas tarp ritualų ir rutinos: ritualai yra atliekami kolektyvo, rutina – individo. Teigiama, jog tai – pagrindinė priežastis, dėl kurios egzistencinė ritualų vertė iki-šiuolaikinėse visuomenėse nėra patenkinamai pakeičiama šiuolaikinių visuomenių rutinos verte. (Post-)moderniam subjektui rutina negali pasiūlyti priklausymo jausmo – tokio, kuris galėtų pakeisti užtikrinamą iki-šiuolaikinių ritualų. Tik dėl ritualų subjektai jaučiasi kolektyvios rutinos, kuriančios priklausymo jausmą, dalimi.

Fenomenologinis ritualų ir rutinos palyginimas: panašumai

Pirmiausia aptarkime šį klausimą: kokie yra pagrindiniai ritualų ir rutinos panašumai bei skirtumai? Palyginimas yra įmanomas, nes ritualai ir rutina dalijasi bent jau kai kurias elementais jų fenomenologijos atžvilgiu. Kokie tad šie elementai?

Pirmasis panašumas yra pasikartojimo laike idėja: tiek ritualuose, tiek rutinoje kai kurie tikrovės elementai privalo išsirikiuoti ta pačia – arba beveik ta pačia – seka. Tokios sekos dėsningumas siejasi su laiku, erdve, veikėjais ir veiksmais: toje pačioje erdvėje, tuo pačiu metu, tie patys veikėjai vis iš naujo ir iš naujo atlieka tuos pačius veiksmus.

Remiantis šiuo požiūriu, religinis katalikų mišių ritualas, kurio metu dalijama Komunija (Eucharistija), struktūriškai galėtų būti prilyginamas rytiniam barzdos skutimuisi. Eucharistijos metu dalyvauja tie patys veikėjai (kunigas, jo padėjėjai, tikintieji ir pan.), kurie atlieka tuos pačius veiksmus (maldas, liturginius gestus, judėjimą altoriaus link ir pan.) toje pačioje vietoje (bažnyčioje, taku tarp suolų – nuo įėjimo link altoriaus) ir tuo pačiu metu (kiekvieną sekmadienį). Lygiai taip pat, jeigu rytinis barzdos skutimasis kažkam yra rutina, tai reiškia veiksmų reguliarumą: tuo pačiu metu (anksti ryte), toje pačioje erdvėje (vonioje, priešais specifinį veidrodį) atliekami tie patys judesiai, kruopščiai kartojami diena iš dienos, praktiškai nesant pokyčiams.

Pexels.com nuotr.

Antrasis panašumas tarp ritualų ir rutinos kyla iš pirmojo: pasikartojimo laike ir erdvėje idėja kaitą padaro neįmanoma. Tam, kad ritualai ir rutina būtų tuo, kuo yra, jų vystymesi neturi atsirasti pokyčių. Pavyzdžiui, pirmadienio po Velykų metu, Italijos katalikai paprastai rengia pikniką kaimiškose vietovėse. Ritualinė šio įvykio prigimtis būtų sugadinta, jei kiekvienas piknikui pasirinktų bet kurią kitą savaitės dieną. Analogiškai, kažkieno rutina prieš miegą ant naktinio stalelio pasidėti stiklinę vandens būtų sutrikdyta, jei stiklinė būtų pakeičiama buteliu, vanduo – ramunėlių arbata, o stalelis prie lovos – kėde.

Taigi tiek rutina, tiek ritualai laikui bėgant privalo būti kartojami: nei vienas jų nepriima jokių pokyčių. Šiedu elementai glaudžiai siejasi su trečiuoju. Būtų keistoka teigti, kad žmonės „išrado“ ritualus ir rutiną; iš esmės sakytina, jog ritualais ir rutina yra „sekama“, jų laikomasi. Šis išsireiškimas atskleidžia dvi mintis: pirma, nei ritualai, nei rutina nepripažįsta galimybės rinktis; antra, į juos nežiūrima kaip kažką, kas buvo sukurta asmens – specifinėje vietoje ir tam tikru laiku.

Pirmasis veiksnys, t. y., pasirinkimo nebuvimas, religiniuose ritualuose ir kasdienėje rutinoje yra akivaizdus. Pavyzdžiui, katalikų tikintieji negali praleisti nė vienos iš Kristaus kančios kelio stočių, nes tai transformuotų ritualą, paverčiant jį eretišku performansu. Lygiai taip pat, kai tik nustojama sekti bent vienu iš įprastos rutinos žingsnelių, pasekmės yra katastrofiškos: rutina liaujasi egzistavusi, tapdama izoliuota elgsena. Tarkime, vieną vakarą kažkas nusprendžia neįsijungti televizoriaus: staiga visa vakaro struktūra bei prasmė pakinta iš pagrindų.

Antrasis veiksnys sietinas su kūrybos nebuvimu. Jeigu ritualai ir turi kilmę, jų sekėjai ją dažniausiai supranta kaip transcendentinę (anapusinę) – esančią už kasdienio gyvenimo laiko bei erdvės ribų. Tokią, kurią sudarantys ritualai: žodžių, gestų, judesių ir pan. sekos – buvo suformuoti ne žmogaus rankos, o įsteigti dievo ar dieviško protėvio. Tuo tarpu rutina įprastai yra sietina ne su transcendentine, o su imanentine (prigimtine) kilme – tai yra vienas esminių ritualų ir rutinos skirtumų. Iš kitos pusės, nepaisant šio skirtumo, besilaikantiems rutinos pernelyg dažnai atrodo, kad rutina egzistavo iki atsirandant jų veiksmams – būtent šis išankstinio egzistavimo jausmas leidžia jiems minėtos rutinos laikytis.

Iš pasikartojimo laike, pokyčių bei pasirinkimo nebuvimo kyla pats svarbiausias fenomenologinis panašumas, vienijantis ritualus ir rutiną: abudu yra beprasmiai. Toks tiesmukiškas teiginys reikalauja išsamaus paaiškinimo. Ritualai ir rutina yra beprasmiai tuomet, jei prasmė suvokiama remiantis struktūralizmu: teigiant, kad reikšmė atsiranda per skirtumą tarp dviejų elementų. Remiantis šia prasmės samprata, ritualai ir rutina yra prasmingi tik tiems, kurie analizuoja juos, žvelgdami iš šono. Štai semiotikui visi elementai, sudarantys katalikų krikštynų ritualą arba kasdienė laikraščio skaitymo rutina yra opozicijoje su kitais elementais, kurie būtų galėję atsirasti esamųjų vietoje. Kitaip tariant, kodėl krikštynų metu naudojamas vanduo, o ne aliejus? Arba kodėl laikraščiai dažniau skaitomi ryte, o ne vakare? Atsakyti į šiuos klausimus tolygu nustatyti struktūrinių priešpriešų terpę, iš kurios kyla tiek ritualų, tiek rutinos reikšmė.

Iš kitos pusės, teiginys, kad rutina ir ritualai yra beprasmiai, rodosi prieštaraujantis sveikai jais sekančiųjų nuovokai. Jeigu prasmė yra vertė, tiek ritualai, tiek rutina vargiai gali būti apibrėžiami kaip neturintys prasmės – dėl to ir vertės – tų, kurie juos atlieka, atžvilgiu. Priešingai – rutina ir ritualai yra taip intensyviai vertinami pasekėjų, kad dauguma jų neabejoja, jog be ritualų ir rutinos gyvenimas taptų beprasmis. Vadinasi, jei remiantis struktūralistų prasmės samprata rutina ir ritualai atrodo beprasmiai ir jei šis beprasmybės teigimas stipriai prieštarauja ritualų besilaikančiųjų nuovokai, privalu daryti išvadą, jog struktūralizmo prasmės samprata yra nepakankama būdui, kuriuo rutinos ir ritualų pasekėjai juos patiria, apčiuopti.

Fenomenologinis ritualų ir rutinos palyginimas: skirtumai

Iki šiol didžioji straipsnio dalis buvo skirta panašumams tarp rutinos ir ritualų pabrėžti, atskleidžiant, kad tai tinka žmogiškam prasmės sampratos poreikiui, kuris remiasi pasikartojimu, alternatyvos trūkumu ir ontologija, kur kažkas yra prasminga būtent todėl, kad yra tai, kas yra, o ne dėl to, kad galėtų būti kažkuo kitu.

Dabar apžvelgsime ritualų ir rutinos skirtumus, kurie iš esmės susiveda į vieną priešpriešą – individualumą versus kolektyvumą. Toks dalykas, kaip kad individualus ritualas, neegzistuoja: lygiai taip pat nėra individualios kalbos sampratos. Nors asmuo gali vienas atlikti ritualą arba pasikalbėti su savimi, abiem atvejais ritualo gramatika suformuojama kolektyvo: turint mintyje, kad vienas iš esminių ritualo tikslų yra įgalinti kolektyvą patirti prasmę pasikartojime.

Lygiai taip pat nėra tokio dalyko kaip „kolektyvinė rutina“. Rutiną patiria individas, tad vos joje atsiranda daugiau nei vienas žmogus, rutina pradeda priminti ritualą. Taigi, rutina yra ritualo individualizavimas, o ritualas – rutinos kolektyvizacija.

Pexels.com nuotr.

Stebint, kaip žmonės gyvena šiuolaikiniuose „vakarietiškuose“ miestuose, būtų galima teigti, jog prasmė iš esmės daugiau patiriama remiantis alternatyvomis nei pasikartojimais. Pavyzdžiui, praeityje žmonės dažniausiai gyvendavo ten, kur būdavo gimę tiek jie, tiek jų tėvai, o nūdien iš daugybės variantų rinktis gyvenamą vietą – gana dažnas reiškinys. Tiesą sakant, europiečių ir kitų jaunuolių pokalbių temos neretai sukasi aplink „kiečiausią miestą gyventi“. Jauni žmonės laiko save laisvais pasirenkant gyvenamą rajoną ar miestą; erdvę, kurią gali išsinuomoti arba nusipirkti, kasdienį darbą, judėjimo miesto viduje ir aplink jį būdą; žmones, su kuriais susitinka, kavines bei restoranus, kuriuose maitinasi, pramogas bei renginius, kuriuose lankosi, ir t.t. Prasmė yra suvokiama kaip neatsiejama nuo pasirinkimo tarp alternatyvų galimybės ir joks gyvenimo aspektas be alternatyvos neatrodo prasmingas.

Visgi, tokioje nepastovioje miesto visuomenėje neišvengiamai atsiranda poreikis patirti prasmę kaip pasikartojimą: prasmę, kuri būtų paremta ne laisve rinktis tarp alternatyvų, o poreikiu kažko, kas yra tai, kas yra, nebūdamas kažkuo kitu. Šiuolaikinėse visuomenėse toks poreikis patenkinamas ne ritualais, o per rutiną: tam, kad pasiektų darbą, žmonės iš namų visuomet eina tuo pačiu keliu; valgo tose pačiose kavinėse ar restoranuose, vargiai kada peržengia tam tikro rajono ribas; lankosi tuose pačiuose kino teatruose, apsiperka tose pačiose parduotuvėse: judėdami tarp tų pačių lentynų ir rinkdamiesi įprastus produktus. Jokia ekonominė priežastis negalėtų paaiškinti tokio potraukio pasikartojimams vartotojiškoje aplinkoje, kur miestiečiai nuolatos skatinami išbandyti kažką naujo. Tokia tendencija gali būti paaiškinama tik atsižvelgiant į žmogišką prasmės, kaip pasikartojimo, poreikį.

Tačiau miesto rutinos fenomenologijoje yra kažkas, kas šį poreikį patenkina prasčiau nei ritualai. Palyginkime, tarkim, iki-šiuolaikiniame Italijos mieste, atvirame ore vykstantį religinį ritualą ir kasdienę kažkieno, kas iš namų į darbą visada eina tuo pačiu keliu, rutiną. Abiem atvejais, prasmė patiriama pasikartojimų dėka. Abiem atvejais, bet koks mažas pokytis galėtų sutrikdyti tiek ritualo, tiek rutinos eigą. Abiem atvejais eiga atrodo ne kaip kažkas išrasto ar sukurto, o kaip kažkas, kuo galima natūraliai sekti. Abiem atvejais patirties prasmė kyla ne iš skirtingų alternatyvų pasirinkimo, o dėl to, jog šių alternatyvų nėra – iš pasikartojimo neišvengiamumo. Abiem atvejais skausmingas pojūtis, kad gyvenimas juda link mirties, yra tarsi sustabdomas besikartojančio laikinumo iliuzijos: patirties, kurios prasmė – pokyčių nepriėmimas.

Ir visgi yra vienas skirtumas tarp žmogaus, kuris dalyvauja procesijoje ir žmogaus, kuris laikosi rutinos: kol pirmasis patiria prasmę kaip laikui nepavaldų pasikartojimą kartu su visu kolektyvu, antrasis patiria pasikartojimą vienatvėje, retkarčiais susidurdamas su kitomis vienišomis rutinomis.

Viena iš pačių svarbiausių ritualų metamorfozių šiuolaikiniuose „vakarietiškuose“ miesto kontekstuose susideda iš perėjimo nuo kolektyvinės pasikartojimo patirties į izoliuotą patirtį; perėjimo nuo iki-šiuolaikinių miesto ritualų į šiuolaikines miesto rutinas, kurios sukelia pasekmių sekas tokiu būdu, kuriuo šiuolaikiniai miestai geba numalšinti žmogiškąjį prasmingumo troškulį. Tradicinių religinių ritualų atvirame ore atgaivinimas nėra tinkamas sprendimas. Vienišos rutinos miestų gyventojus lydės dar ilgą laiką – iki atsiras naujos miesto ritualų formos.

Versta iš „Rituals and Routines: A Semiotic Inquiry“, Massimo Leone, 2012

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: