Pretenzingas, bet neišbaigtas „Google Glass“ buvo pirmasis masiškai žinomas, bet gana minimaliai naudojamas išplėstosios realybės (IR, angl. augmented reality) produktas. Praėjusią vasarą visus iš proto išvedęs „Pokemon GO“ buvo pirmasis neįtikėtinai populiarus ir aktyviai naudojamas projektas, kuris, deja, neturėjo didelės vidinės vertės, todėl jo fanai nurimo po poros mėnesių. Tačiau tokie pavyzdžiai visiškai neatspindi išplėstinės realybės galimybių. Kas tai yra, kokie įdomiausi jau sukurti projektai ir kas su išplėstine realybe dirba Lietuvoje?
Kas yra išplėstinė realybė ir kam to reikia?
„Pokemon GO“ papildė kasdienę aplinką (miesto gatves, parkus ir monumentus) žaidimo elementais. Todėl minios būriavosi prie Katedros aikštės, laukdamos pokemonų, o šeimos eidavo pasivaikščioti po 10 ir daugiau kilometrų, bandydamos išperinti kiaušinius ar aplankyti specifines vietas, kuriose gaudavo papildomų resursų.
Tiesa sakant, pati forma nėra labai svarbi: aplikacijos inovatyvumas slypėjo būtent kvietime išeiti iš namų, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir geriau susipažinti su savo miestu. Bet kuris išskirtinesnis miesto elementas (skulptūra, namas, grafitis) įgavo naują prasmės sluoksnį ir tapo vieta susibūrimams arba bent proga stabtelėti ir atidžiau pažvelgti į savo aplinką.
O dabar įsivaizduokime, kad žemėlapyje savo telefone vietoje pokemono pamatai informaciją apie savo aplinką. Kiek tavo name yra gyventojų? Keli tavo draugai dabar lankosi „Logine“? Kaip atrodė Šnipiškės prieš 30 metų? Ar rajonas, kuriame dabar vaikštinėji, yra pavojingas?
Tai – tik keletas pavyzdžių, kaip išplėstinė realybė gali papildyti aplinką. Be abejo, tai yra dvipusis komunikacijos kanalas – galima ne tik gauti informaciją, bet ir kurti turinį (pvz., daryti video, diktuoti knygas ar skambinti mamai). Tą norėjo padaryti „Google Glass“, bet pirminis konceptas nebuvo išbaigtas ir nepasiteisino – tenka laukti naujų versijų. Šiandien žinomesni išplėstinės realybės pavyzdžiai yra IKEA sukurta aplikacija, kuri leidžia pasižiūrėti, kaip konkretus baldas atrodys jūsų virtuvėje; ar H&M, kurių aplikacijoje pamatysite, ar jums tiks nusižiūrėta suknelė. „Hyundai“ padeda net ir mažiausiai besidominčiam savo automobiliu žmogui geriau suprasti, kaip kas veikia, o, naudojantis „Timetraveler“ aplikacija, galima pasižvalgyti į nugriautą Berlyno sieną. Visai neseniai „Alibaba“ už 793,5 mln. USD nusipirko „Magic leap“ išplėstinės/maišytos realybės startuolį, kuris realybę pateikia papildytą joje realiai nematomais objektais, taip į procesą įtraukiant ir virtualios realybės elementus:
Talk about alternative facts amirite.
Taigi išplėstinės realybės projektų pasaulyje jau visai nemažai. Bet kodėl dažniausiai tai – prototipai?
Egidijus Učkuronis, šiuo metu vystantis mobiliąją išplėstinės realybės aplikaciją, kuri padeda išbandyti juvelyrikos gaminius, pastebi, kad išplėstinė realybė susiduria su trimis pagrindinėmis problemomis. Tai – nepatogi įranga, nedidelis turinio kiekis ir mažas technologijos žinomumas.
Taigi, įrenginiai nėra patogūs arba yra skirti tik aplikacijų kūrėjams, bet ne vartotojams (pvz. „Microsoft HoloLens“ ir „Metavision Meta 2“). Turinio trūkumas atitinka išmanųjį telefoną, kuriame nėra nė vienos programėlės: pati savaime ši technologija yra bevertė. O kalbant apie technologijos populiarumą, svarbu paminėti, kad išplėstoji realybė nėra vien tik apie pokemonus ir pamažu yra vis daugiau naudojama, pavyzdžiui, medicinos arba darbo saugos srityse.
„Kuriant mobiliąją aplikaciją, pagrindinė problema buvo tai, kad, norint sugeneruoti 3D modelį ir atvaizduoti norimą vaizdą realybėje, buvo reikalinga žyma (angl. tag), kurią nuskaito programėlė. Šita žyma visada turi būti pilnai matoma ekrane. Tai apriboja, iš kokio atstumo gali apžiūrėti daiktą realybėje. Taip pat vaizdas nėra stabilus. 3D modelis dreba, tai erzina ir vargina akis. Sudėtingesni 3D modeliai lėčiau užsikrauna, o kai kuriuose telefonuose – sustingsta ir nebejuda. Praeina nemažai laiko, kol, norėdamas pažiūrėti į daiktą iš kito kampo, gali tai padaryti, nes reikia laukti, kol pergeneruos vaizdą tam žiūrėjimo taškui, kuriame nori jį pamatyti”, – šiandieninius technologinius iššūkius, kuriant išmaniosios realybės aplikaciją, vardina Egidijus.
Norintiems pabandyti kurti išplėstinės realybės projektus, Egidijus rekomenduoja du įrankius: „Artoolkit“ ir „Wuforia“.
O kas vyksta Lietuvoje?
Dar prieš pokemonų audrą, lietuviai kompiuterinių žaidimų kūrėjai Žilvinas ir Šarūnas Ledai numatė, jog monstrų medžioklė yra įdomi veikla, todėl sukūrė „Monster Buster“. Tai – aplikacija, kuri keliaujant ne tik pristato lankytinas vietas, bet ir tuo pat metu leidžia gaudyti prie jų besislepiančius monstrus.
Simonos Valiuškytės praturtintos realybės knyga „Paskutinis Gediminaitis“ įtraukia į Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istoriją gyvomis iliustracijomis:
Pauliaus Liekio kurtas žaidimas „Paparazzi“ leidžia pasijusti paparaciu ir įprastose erdvėse „medžioti“ žvaigždes, kurios nelabai nori būti fotografuojamos. Ši idėja mobiliųjų technologijų bendrovės „Qualcomm“ konkurse laimėjo 125 000 JAV dolerių.
O kalbant apie technologijų ateitį, virtualią ir išplėstinę realybę, būtina paminėti Monikos Bielskytės projektą „All Future Everything“, kuris nagrinėja, kaip atrodys ateitis:
Žinai, kas dar dirba su išplėstine realybe Lietuvoje?
Parašyk FB komentaruose!