Įsivaizduokite situaciją: jūs atsibundate neaiškioje vietoje, tarsi tuštumoje, tarsi patalpoje. Šalia jūsų atsibunda dar septyni žmonės, jų veiduose matyti toks pat sumišimas, kaip turbūt ir jūsų. Žmonės labai skirtingi – senovės romėnas, senovės egiptietė, indėnė, vyras iš ateities... Staiga visur aplink pasigirsta balsas, paaiškinantis jums, kad esate čia atvesti tam, jog įvykdytumėte užduotį – pasiektumėte Elektrinę pilį ir sužinotumėte, kas joje yra. Neturėdami kitos išeities, jūs pradedate ieškoti kelio į tolumoje pasirodžiusią pilį...

„Into the Electric Castle“ albumo viršelis. Arjen Lucassen / InsideOut Music

Kas tai – eksperimentinio filmo siužetas? Stalo vaidmenų žaidimo scenarijus? Narkotikų sukelta haliucinacija? Galbūt čia yra šiek tiek visų trijų dalykų, bet iš tiesų tai – olando kompozitoriaus Arjeno Anthony Lucasseno projekto Ayreon albumo „Into the Electric Castle“ siužetas. Dar 1998 metais išleistas albumas buvo ne pirmoji Ayreon istorijos dalis, tačiau būtent jis pastūmėjo projektą komercinės sėkmės link. Prieš mėnesį išleistas jau devintasis Ayreon albumas „The Source“, kuriuo užbaigiama dar 1995 metais pradėta istorija. Joje susipina mokslinė fantastika, psichologija, karaliaus Artūro legendos ir filosofiniai apmąstymai. Kaip pavyko Lucassenui apjungti tokias skirtingas temas ir paversti jas progresyvaus metalo albumais?

Arjenas Anthony Lucassenas gimė šiaurinės Olandijos miestelyje Hilversume 1960 metų balandžio 3 dieną. Maždaug dvidešimties pradėjo muzikinę karjerą, ketverius metus grojo heavy metalo grupėje Bodine, vėliau devynerius – Vengeance. 1992 metais palikęs pastarąją, pradėjo solinę karjerą, nes norėjo išbandyti progresyvaus roko ir metalo skambesį. Pirmasis albumas „Pools of Sorrow, Waves of Joy“ pripažinimo nesulaukė, taigi Arjenas ėmė ieškoti naujų temų ir įkvėpimo šaltinių.

Tokiais šaltiniais tapo karaliaus Artūro mitai ir mokslinė fantastika. 1995 metais pasirodęs albumas „Ayreon: The Final Experiment“ apjungė šias temas su skambesiu, atkartojančiu Arjeno jaunystės muziką – roko operas „Jesus Christ Superstar“ ir grupės The Who „Tommy“. Pavadinimas Ayreon irgi turėjo atspindėti dvejopą įkvėpimą: kompozitoriaus teigimu, žodžio pradžia skamba kaip senoviško žodžio dalis, o pabaiga – kaip modernaus. Albumas sukurtas kaip roko opera, pasakojanti apie aklą dainių Ayreoną, gyvenantį Artūro laikų Britanijoje. Pradėjęs regėti vizijas apie baisų ateities pasaulį, jis nori perduoti žinią apie pavojus Artūrui, bet Merlino politinės intrigos jį sustabdo. Tuo tarpu 2084 metais žmonės, matantys aplink save griūvančią Žemę, sukuria „laiko telepatijos“ technologiją ir atlieka titulinį Paskutinį eksperimentą – išsiunčia žinią bei pagalbos šauksmą į praeitį, tikėdamiesi bent taip išgelbėti žmoniją nuo pražūties. Deja, tai jiems nepavyksta – paskutinėje albumo scenoje vienas mokslininkas kitam įteikia Paskutinio eksperimento rezultatą – laikrodį. O galbūt – šį albumą.

Arjenas Anthony Lucassenas. Šaltinis: Metal Obsession

Albumo tekstuose atsiskleidžia kelios idėjos, sutinkamos ir fantastinėje literatūroje. Bendravimas per laiką, kaip ir kelionės laiku, gali privesti prie daugybės paradoksų. Garsusis rašytojas Larry`is Nivenas teigia, kad paradoksų galimybė nulemia tai, kad laiko kelionės niekada nebus įmanomos. Kiti rašytojai fantastai, pavyzdžiui Poulas Andersonas „Laiko patrulio“ serijoje, pasakoja apie alternatyvias istorijas, atsirandančias dėl laiko linijos pokyčių. „Ayreon: The Final Experiment“ laikomasi trečio požiūrio – istorija yra fiksuota ir joks žinučių siuntimas į praeitį jos nepakeičia. Visos galimos laiko kelionės jau yra įvykusios ir atvedė prie tokios istorijos, kokią mes ir žinome. Bet koks bandymas įsilaužti į šią laiko tėkmę pasmerktas baigtis nesėkme, arba tiesiog paaiškėja, kad tai, kas bandyta padaryti, jau taip ir įvyko. Ši idėja fantastikoje irgi nenauja – pavyzdžiui, Michaelo Moorcocko romane „Štai žmogus“ laiko keliautojas, ieškodamas Jėzaus, pats juo tampa.

Kita svarbi idėja, sutinkama ir daugelyje kitų Lucasseno kūrinių, yra žmonių psichologija ir reakcija į nepaaiškinamus dalykus. Ayreonui pradėjus pasakoti savo vizijas, vietinio kaimo gyventojai jo išsigąsta ir išveja. Merlinas jame mato tik pavojų savo statusui, todėl ištremia dainių iš šalies. Ar taip elgtumėmės ir mes, šiuolaikiniai žmonės, susidūrę su nesuprantamais reiškiniais ar objektais? Kaip apskritai priimame mintis ir teiginius, kurie prieštarauja mūsų pasaulėvaizdžiui? Nedažnai, klausydamas muzikos, randu tekstų, kurie priverčia galvoti tokiomis filosofinėmis temomis. Tai yra vienas iš labiausiai mane patraukiančių Ayreon kūrybos aspektų.

Po „Ayreon: The Final Experiment“ Lucassenas iškart ėmėsi naujo albumo „Actual Fantasy“. Tai jau nebuvo roko opera, o tematiškai nesusijusių dainų rinkinys, įkvėptas įvairių, daugiausiai fantastinių, kūrinių siužetų – nuo Rožės vardo iki Kosminės odisėjos. Kelių dainų siužetus Lucassenas kūrė pats, ir juose atsispindi tos pačios Ayreon istorijos detalės, išryškėjančios tik vėlesniuose albumuose. Bet apskritai albumas su likusia Ayreon kūryba neturi nieko bendra. Galbūt tai buvo ir priežastis, kodėl albumas komercinės sėkmės nesulaukė ir yra laikomas prasčiausiu Ayreon projekto darbu.

Nelabai sėkminga pradžia vos neprivertė Lucasseno atsisakyti solinės kūrybos. Bet jis nepasidavė ir nusprendė pabandyti dar kartą. Dvejus metus dirbo ir 1998 metais sulaukėme „Into the Electric Castle“ – du diskus užpildžiusio albumo, kurį stilistiškai sunku priskirti vienam stiliui. Čia randame ir metalo, ir džiazo, ir folk muzikos motyvų. Pasakojama istorija atrodo visiškai nesusijusi su pirmuoju albumu: aštuoni žmonės klaidžioja po psichodelišką labirintą, ieškodami Elektrinės pilies ir ten esančių paslapčių. Vienam keliauninkui tai atrodo virtualus kompiuterinis pasaulis, kitam – narkotikų sukelta haliucinacija, trečiam – dievų siunčiami išbandymai. Tik pačioje pabaigoje keturi išgyvenę keliautojai sužino, kas slypi už nuotykio. Pirmyn ginęs balsas prisistato esąs „Amžinasis iš žvaigždžių“ („Forever of the Stars“), neįsivaizduojamai sena ir galinga būtybė, kuri tyrinėja žmones, norėdama patirti jų emocijas; Amžinojo rasė kažkada irgi turėjo emocijas, bet evoliucionuodami jas prarado, o dabar nori prisiminti, kas tai per dalykas.

„Into the Electric Castle“, kaip ir „Ayreon: The Final Experiment“, apjungia temas, iš pirmo žvilgsnio mažai turinčias ką bendra: kontaktą su neįsivaizduojamai pažangesniu intelektu ir žmonių psichologiją nežinomybės akivaizdoje. Aštuoni keliautojai atspindi ir aštuonias epochas bei kultūras, ir aštuonis skirtingus mąstymo būdus. Ateities žmogus viską stengiasi paaiškinti logiškai, nepasiduoda norui mistifikuoti. Barbaras misiją supranta kaip galimybę įrodyti savo stiprybę. Egiptietė prašo Ra ir kitų dievų pagalbos bei malonės. Ir taip toliau. Grįžę į savo laikus, keturi išgyvenę keliautojai taip pat išreiškia skirtingus požiūrius į tai, ką patyrė – hipis kalba apie sapnus, ateities žmogus apie korumpuotą kompiuterinę atmintį, romėnas – apie prisikėlimą, riteris – apie Gralio paieškas. Visa istorija šiek tiek primena tokią fantastikos klasiką, kaip Arthuro Clarke`o „Ramos“ seriją ar Carlo Sagano „Kontaktą“, bet yra tikrai savita, ir bent jau aš norėčiau ją pamatyti kaip filmą ar perskaityti kaip knygą. Bet gavau pasiklausyti kaip albumą, o tai tikrai nėra blogai.

„Into the Electric Castle“ iki šiol išlieka geriausiai parduodamu Ayreon albumu. Galbūt tekstų temų ir muzikos stilių įvairovė, galbūt vokalistų gausa klausytojams padarė vis dar neblėstantį įspūdį. Mane šiame albume užbūrė muzikinės variacijos: kiekvienas veikėjas turi ne tik savo motyvus, bet savitus muzikos stilius – elektroninius garsus Ateities žmogaus dalyse, hipišką roką ir panašiai, – kurie susijungia į vieną bendrą paveikslą.

Sėkmės paskatintas Lucassenas ėmėsi naujų albumų, tęsdamas Amžinųjų iš Žvaigždžių istoriją. Dainius Ayreonas buvo pamirštas ir siužetas persikėlė į XXII amžiaus pabaigą. Žmonija Žemėje susinaikino 2084–aisiais, išliko tik keli kolonistai Marse. Po šimto metų paskutinysis iš jų sėda į Sapnų mašiną („The Dream Sequencer“) ir leidžiasi į kelionę per žmonijos praeitį, nuo žmoniją sunaikinusio karo ir Apollo misijų iki pirmųjų žmonių atsiradimo. Kelionė, pateikta progresyvaus ir psichodeliško roko melodijomis, kolonisto minčių nenuramina; ir kur tau nuramins, kai nukeliavęs į kiekvieną ankstesnę epochą jis mato jaudinantį ir gyvybės pilną pasaulį, o ne mirštantį Marsą, kuris jo laukia sugrįžus. Man irgi nesinorėtų grįžti atgal. Kolonistas veržiasi keliauti (pre-inkarnuotis) vis toliau į praeitį. Atsiradęs kažkur tolimame kosmose, ieško Žemės, keliauja per kirmgraužas tarp galaktikų, o galiausiai, radęs mūsų mėlynąją planetą, pralaužia ribą tarp sapnų mašinos ir realybės ir tampa pirmąja Visatos siela – Visuotiniu Klajokliu („The Universal Migrator“).

„The Dream Sequencer“ albumo viršelis. Arjen Lucassen / InsideOut Music

Universaliai pamigravęs per Visatą, Lucassenas grįžo prie žmogaus psichologijos, ir 2004 metų albume „The Human Equation“ pasakoja apie automobilio avarijon patekusį žmogų, kuris dvidešimt parų praleidžia komoje, o jo galvoje tuo metu kaunasi septynios emocijos – Meilė, Baimė ir panašios. Tuo tarpu prie jo lovos sėdi žmona ir geriausias draugas, kurie ieško atsakymų iš bejausmio likimo. Bet net ir šiame albume pasigirsta Amžinieji: pabaigoje sužinome, kad visa istorija buvo tik programa, leidusi vartotojui patirti žmogiškus jausmus.

„The Theater Equation“ – 2015 metais pastatyta roko opera, „The Human Equation“ albumo spektaklis. Tai yra kol kas vienintelis Ayreon projekto koncertas. Nuotrauka iš DVD albumo viršelio

Dar kartą prie Amžinųjų sugrįžo albumas „01011001“, arba „Y“, 2008 metais. Jame susipažinome su Amžinųjų pasauliu – vandens apsemta planeta Y, pilna mašinų. Patys Amžinieji naudoja „Skystąją amžinybę“ – preparatą, kuris juos padaro nemirtingais, tačiau atima emocijas. Klausantis albumo, prieš akis (ar gal geriau sakyti – ausis) atsiveria grandiozinis planas išnaikinti dominuojančias gyvybės formas vienoje planetoje, o kartu su naikinančia kometa nusiųsti DNR fragmentus, kurie padėtų atsirasti žmonėms. Per žmones Amžinieji išgyvena emocijas, bet džiaugsmas dėl sėkmingo eksperimento ilgai netrunka: nepraėjus nė varganam milijonui metų, žmonija pasiekia tokį technologijų lygį, kad irgi ima prarasti emocijas, o pasauliui gresia pražūtis. Sustabdyti jos tampa neįmanoma...

„The Source“ albumo viršelis. Arjen Lucassen / Mascot Label Group

Ši tema – nežemiškos civilizacijos išgyvenimų pasakojimas iš jų pačių perspektyvos – toliau skleidžiasi ir naujausiame albume „The Source“, kurį balandžio pabaigoje išleido kompanija „Mascot Label Group“. Per devynerius metus nuo „01011001“ Lucassenas spėjo sukurti ar sudalyvauti keliuose kituose muzikiniuose projektuose, taip pat išleisti vieną su bendra istorija nesusijusį (bet ar tikrai? Šiuo atveju niekada negali būti tikras) Ayreon albumą. „The Source“ istorija pasakoja apie dar senesnius laikus, nei „01011001“: žmonių (greičiausiai) civilizaciją, kuri atidavė savo planetos sistemų valdymą dirbtiniam intelektui, o šis nusprendė, kad daugiausiai šansų išgelbėti planetą būtų tada, jei žmonių joje neliktų, ir išjungė visas gyvybės palaikymo sistemas. Nelikus maisto, vandens, elektros ir interneto, žmonės supranta, kad tuojau visi mirs. Grupė jų sugeba pabėgti iš planetos į kitą tolimą pasaulį, kuriame turi apsigyventi po vandeniu. Prisitaikyti tokiam gyvenimui jiems padeda vaistai – Skystoji amžinybė – suteikiantys nemirtingumą, tačiau atbukinantys emocijas. Pasinėrę į planetos Y – nes tai yra ta pati planeta iš „01011001“ ir „The Universal Migrator“ antrosios dalies – gelmes, pabėgėliai duoda pradžią Amžinųjų padermei. Sekdami vieno Amžinojo pranašyste, jog ateityje gims būtybė, per kurią jų rasė atgims, Y gyventojai imasi kurti planus, kaip apgyvendinti planetą Žemę padarais, kurie galėtų jausti Amžinųjų prarastas emocijas.

„The Source“, kaip ir daugumoje kitų Ayreon albumų, tikru roko operų stiliumi skirtingas roles dainuoja skirtingi vokalistai. Čia jų – net 12, tarp jų randame ištisą power metalo žvaigždyną: Floor Jansen iš Nightwish, Hansi Kürsch iš Blind Guardian, James LaBrie iš Dream Theater ir kitus panašaus kalibro atlikėjus. Daugybė pažįstamų balsų, dainuojančių ir siužeto, ir muzikos prasme įdomius kūrinius, ypatingai sustiprina albumą. Taip manau ne aš vienas: paskaičius apžvalgas, dauguma komentatorių stipriąja puse įvardina būtent vokalistus ir jų vokalo partijas. Muzika Ayreon gerbėjams tikrai bus girdėta, ir ne atsitiktinai: daug kur išgirstame melodijų, beveik tiksliai atkartojančių ankstesnių Amžinųjų istorijos dalių elementus. O albumo pabaigą su „01011001“ pradžia galima sujungti ir praktiškai nepastebėti jokio pokyčio. Bet tai, mano supratimu, toli gražu nėra minusas; greičiau priešingai – bendri motyvai apjungia visus septynis albumus į vieną epą.

„The Source“ albumo vokalistai. Arjen Lucassen / Mascot Label Group

Mokslinės fantastikos filmai ir knygos tikrai nieko nestebina. Muzika – kitas reikalas. Dainų apie kosmines keliones, dirbtinį intelektą ar nežemišką gyvybę rasti tikrai galima, bet tai yra nišinių kūrėjų darbai. Metalo muzikoje fantastinės temos apskritai yra retenybė. Tai jei norite mokslinę fantastiką ne tik pamatyti ir perskaityti, bet ir išgirsti, labai rekomenduoju susipažinti su „Ayreon“. Net ir tiems, kuriems metalo muzika atrodo kaip didžiausias baubas ar gitarų gadinimas – galbūt pakeisite požiūrį ir į ją.