Šį mėnesį kino ekranuose pasirodys Steveno Spielbergo režisuotas filmas pagal E. Cline postapokaliptinį veikalą „Oazė: žaidimas prasideda“. Filme, kaip ir knygoje, pasakojama apie distopinę visuomenę, kuri didžiąją gyvenimo dalį praleidžia virtualioje realybėje. Bėgdami nuo krizės ištikto pasaulio ir savęs, žmonės eina į virtualią mokyklą, virtualų darbą, laisvalaikį leidžia virtualiuose kurortuose. Knygos veikėjai gali būti savimi tik virtualioje realybėje (VR). Šiandien VR naudojama kaip įrankis, padedantis žmonėms tapti efektyvesniais ir laimingesniais realiame pasaulyje.
Kolegė Ilona Trukanė jau yra aptarusi VR technologijų panaudojimą už žaidimų ribų, bei palietusi VR panaudojimo galimybes medicinoje. Numatoma jog ateityje technologijos, o ypač virtuali realybė, bus vis daugiau taikomos ir psichoterapijoje. Šiandien terapeutai ir klientai vis dažniau pasitelkia išmaniąsias technologijas patogesniam ir efektyvesniam psichoterapiniam darbui tvarkantis su psichologiniu nuovargiu.
Psichinių sutrikimų gydymas per keliasdešimt metų pasistūmėjo šviesmečius. Dar visai neseniai kai kurios psichologinės problemos buvo gydomos dešimtis metų. Šiandien tos pačios problemos, pvz. specifinės fobijos, yra pagydomos per vieną sesiją. Keleto valandų darbas pagerina žmogaus gyvenimo kokybę tiek, jog, pavyzdžiui, iš namų neišeinantis žmogus pradeda funkcionuoti kaip pilnavertis visuomenės narys.
Dar tik 1950 metais Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta lobotomija – procedūra, išbandyta su keliomis beždžionėmis ir pradėta taikyti tūkstančiams žmonių, kurios metu per akis ar nosį įkištu strypu buvo „sujaukiamos“ kaktinės smegenų skiltys. Negrįžtamai sužalojant žmogaus smegenis buvo „gydomi“ psichiniai sutrikimai, kurie šiandien yra dalinai arba pilnai išgydomi psichoterapija ir psichofarmakologija. Metalinio strypo makalavimą smegenyse pakeitėme į virtualios realybės panaudojimą efektyviam psichinių sutrikimų gydymui.
Smegenims nėra svarbu, ar kažkas vyksta iš tikrųjų, ar mes tik apie tai galvojame. Paeksperimentuokime. Leiskite sau įsivaizduoti citriną. Geltoną, prinokusią, kvepiančią citriną. Įsivaizduokite kaip pradedate citriną pjaustyti. Citrinos sultys trykšta ir bėga jūsų pirštais. Paimate vieną griežinėlį ir dedate sau į burną, kramtote, jaučiate citrinos rūgštumą ir kartumą. Ar burna jau pilna seilių? Ar dilgčioja liežuvis? Smegenims nesvarbu, ar citrinos pjaustymas, voro ropojimas ar skridimas lėktuvu vyksta iš tikrųjų, ar mes tai tik įsivaizduojame – visas kūnas, nuo galvos iki kojų, į tai reaguoja.
Šiandien užsienyje, kaip ir Lietuvoje, specifinės fobijos (kai žmogus jaučia nepagrįstą ir neracionalią baimę tam tikram objektui ar situacijai) efektyviausiai gydomos laipsniškomis ekspozicijomis. Per keletą valandų žmogus, paniškai bijantis net žiūrėti į voro, šuns, varlės ar kito objekto nuotrauką, pamažu pratinamas prie baimę keliančio stimulo tol, kol gydymo sesijos gale pats eina prie jo, jį glaudžia prie savęs, deda sau ant kūno. Mokslas įrodė, jog, išbūnant su baimę keliančiu stimulu, už nerimą atsakingos smegenų dalys nuvargsta ir „vairą paima“ už realistišką mąstymą atsakingos smegenų dalys. Per vieną tokią sesiją smegenys, įgavusios naują patirtį, pakeičia savo struktūrą ir prieš tai aktyvus baimės mechanizmas išnyksta ir gali niekada nebegrįžti.
Darbas realybėje efektyvus, tačiau dažnai sudėtingas. In vivo (atliekamas realybėje) gydymo metodas labai efektyvus, kai jį galima nesudėtingai atlikti terapeuto kabinete. Tačiau kiekvieno žmogaus smegenys nerimą patiria savaip ir išmoksta labai skirtingų nerimo šaltinių. Gydymas realybėje sudėtingesnis, kai žmogus bijo vairuoti, skristi lėktuvu, ar kenčia dėl praeityje patirtos traumos. Nors terapeutai su savo klientais vairuoja ir skraido lėktuvais, tai darbą apsunkina, prailgina ir didina kaštus.
Virtuali realybė yra alternatyva in vivo ekspozicijoms. Ekspozicijos (akistata su baime) dirbtinoje realybėje padeda greitai ir efektyviai sukurti baimę keliančias situacijas pritaikant jas žmogaus poreikiams. Kompiuterinės įrangos pagalba sukuriama nerimą kelianti situacija, į kurią pasinėręs klientas gali žvalgytis, sukinėtis, klausytis, jausti lytėjimą ir pilnavertiškai dalyvauti. Tokiu būdu sukuriama galimybė žmogui sistemingai susitikti su baimę keliančiais stimulais, smegenyse aktyvuojant ir nujautrinant baimės mechanizmus.
Nuo 1993 metų atliekami tyrimai rodo, jog VR efektyvi gydant aukščio, skrydžio, vorų, atvirų arba uždarų erdvių bei viešojo kalbėjimo baimę, socialinę fobiją bei potrauminį stresą. Nuo pirmųjų VR pritaikymų terapijoje tyrimų technologijos labai patobulėjo. Vizualizacijos tapo kur kas tikslesnės, lankstesnės, o virtualios realybės pirštinę jau šiais metais pakeis „Teslasuit“ – viso kūno haptinio grįžtamojo ryšio (angl. haptic feedback) kostiumas.
Mokslas rodo, jog virtuali realybė gali būti raktas į produktyvesnį gyvenimą realybėje. Negyvename postapokaliptiniais laikais, tačiau šiandieninėje modernioje visuomenėje milijonai žmonių kenčia nuo nerimo sutrikimų. Susikurdami savo realybes ir gyvendami baimių suformuotus gyvenimus, žmonės apriboja savo veiklą tiek, jog nebegali nukeliauti iki gydymo įstaigų ir gauti reikalingo gydymo. Tyrimai rodo, jog net apie 30 proc. žmonių atsisako gydymo ekspozicijomis realybėje, tačiau ekspozicijų virtualioje realybėje atsisako tik 3 proc. kenčiančiųjų. Patogiau, pigiau, efektyvu ir mažiau vorų su nutrauktomis kojytėmis.