„Black Mirror“ ketvirtasis sezonas: mažiau, nei tikėjausi (apžvalga)

Šaltinis: Netflix

Fantastika „Black Mirror“ ketvirtasis sezonas: mažiau, n...

Tarpušvenčiu fantastikos mėgėjai gavo naujametinę dovaną iš „Netflix“: serialo „Black Mirror“ ketvirtąjį sezoną. Kaip įprasta šios kompanijos produkcijai, į internetus visos šešios serijos buvo išleistos vienu metu. Nors dovanas, sakoma, reikėtų priimti teigiamai ir su dėkingumu, ši, deja, paliko nekokį skonį smegeninėje.

Iškart turiu prisipažinti, kad „Black Mirror“ yra vienas mėgstamiausių mano serialų. 2014 metų Kalėdinė serija apskritai nurovė stogą, daugelis kitų taip pat paliko gilų įspūdį ir, nors bendrai paėmus laikau save techno-optimistu, dažnai priversdavo susimąstyti apie neigiamas progreso pasekmes. Ar bent jau netikėtas pasekmes – kad ir teisingumo sistemos pavertimą realybės šou.

Kai idėją ir pavadinimą nusipirko „Netflix“, šiek tiek baiminausi, bet kartu ir džiaugiausi, kad serialas atgimsta. Tada baimė nepasitvirtino – trečiasis sezonas irgi pradžiugino ne tik dvigubai didesniu serijų skaičiumi, bet išlaikė ir kokybę. Taigi iš ketvirtojo sezono tikėjausi daug.

O gavau mažiau, nei tikėjausi. Taip, serijos vėl šešios. Taip, jose visose figūruoja futuristinė technologija. Bet ta technologija ne vienoje serijoje yra „magiška“, kitaip tariant, prieštaraujanti mūsų žinomiems gamtos dėsniams. Kitose serijose technologija nueina taip toli į antrą ar trečią planą, kad pradedi nebesuprasti, žiūri „Black Mirror“ ar tiesiog kokią realistinę dramą. Pridėkime prie to visiškai lėkštus ir stereotipizuotus „blogiukus“ ir gauname... na, tikrai ne tai, ką buvau įpratęs matyti ankstesniuose sezonuose.

USS Callister. Šaltinis: Netflix

Pirmos serijos pradžia žada daug: akivaizdi „Star Trek“ kopija sužadina sąsajas su klasikine moksline fantastika, makabriški įgulos narių santykiai užduoda klausimą, kas čia negerai. Galbūt pamatysime, kaip virtuali realybė sustiprina mūsų trūkumus, tokius kaip kapitono narcisizmas? O gal – kaip pramogų įvairovės perteklius verčia griebtis vis keistesnių kūrybinių sprendimų?

Deja. Viskas susiveda į klišinio su žmonėmis bendrauti nesugebančio nerdo (pačia blogiausia prasme) žaidimą su protingomis, kad ir virtualiomis, būtybėmis. Technologija, leidžianti jam savo bendradarbių kopijas perkelti į virtualų pasaulį, yra labai gerai apibūdinta pačių veikėjų lūpomis – „kažkoks daikčiukas“ (orig. „It's a gimmick!“). O serialas sakosi esąs apie technologijas... Šitai serijai dar būtų galima atleisti, jei ne dirbtinai uždėta cukruotai laiminga pabaiga. Na ne to tikiesi, įsijungęs Juodąjį veidrodį, tikrai ne to.

Arkangel. Šaltinis: Netflix

Antroji serija irgi prasideda įdomiai, iškart pamatome technologinį kabliuką, kuris gali būti labai įvairiai išnaudotas. Bet technologinė pusė, nors tarsi visą laiką yra matoma, atlieka antraplanį ar net trečiaplanį vaidmenį. Tai tiesiog istorija apie pernelyg kontroliuojančią mamą ir jos maištaujančią dukrą, ir kaip jų santykiai nuolatos blogėja, nes jos nesugeba susikalbėti. Ir ta istorija visiškai nepasikeistų nepriklausomai nuo to, ar dukros galvoje yra Arkangelas, ar nėra.

Crocodile. Šaltinis: Netflix

Trečia serija turi dar mažiau bendro su „Black Mirror“ idėja. Pusę serijos apskritai neapleido įspūdis, kad žiūriu kažkokią europietišką kriminalinę dramą. Likusią pusę įspūdis nedingo, bet prie jo bent prisidėjo įspūdis, kad visgi tai yra „Black Mirror“.

Įdomu tai, kad čia parodyta technologija turbūt artimiausia realybei iš visų šio sezono vaizdinių – šiuo metu jau bandomos sistemos, galinčios iš smegenų aktyvumo nustatyti, ką žmogus mato, taigi gebėjimas atkurti prisiminimus neatrodo kaip labai tolima svajonė. Ir netgi vaizduojamas technologijos pritaikymas – pagalba apklausiant įvykio liudytojus – atrodo realistiškas.

Tik gaila, kad siužetas apskritai gana nelogiškas – na niekaip negaliu patikėti, kad vidury miesto įvykusio susidūrimo neužfiksavo jokios stebėjimo kameros, o autonomobilis neturėjo spidometro. Bet bent jau baigėsi viskas ne gražiai ir laimingai.

Hang the DJ. Šaltinis: Netflix

Pasaulio kūrimas ir detalės mane fantastikoje įtraukia žymiai labiau, nei siužetai. Taigi ketvirtoji serija, su kitoniška socialine santvarka, paremta technologijos visagalybe, pradžiugino. Pasaulio atsiskleidimas per tokį kasdienį, bet kartu ir labai pasikeitusį reiškinį, kaip antros pusės ieškojimas ir porų tarpusavio santykiai, įtraukia ir nepaleidžia iki serijos pabaigos.

O ir pabaiga netikėta – teigiama, bet ne taip saldžiai ir beprasmiškai, kaip „USS Callister“. Veikėjų bandymas išgyventi keistoje aplinkoje ir susigaudyti aplinkiniame pasaulyje primena kai kuriuos garsius filmus, kad ir „Inception“, bet neatrodo kaip lėkšta kopija. Bendrai paėmus, viena geresnių apskritai viso serialo, ne tik šio sezono, serijų.

Metalhead. Šaltinis: Netflix

Penktosios serijos kūrėjai, matyt, nusprendė serialo pavadinimą priimti už gryną pinigą, todėl ši serija yra juodai balta. Įtariu, kad tai turėjo sukelti kitoniškumo ir atšiaurumo įspūdį, o gal priminti kokį „Sin City“ ar apskritai senovinius filmus, bet jei taip, tai tikslų pasiekti nepavyko. Šita serija labiausiai nuvylė todėl, kad, panašiai kaip ir trečioji, turėjo labai daug potencialo.

Robotai-šuniukai, kurių kiekvieną patobulėjimą pasaulis seka su džiaugsmu ir nedideliu baimės prieskoniu, tikrai gali būti puiki technologinės apokalipsės priežastis. Kaip ir bet kokie kiti kovoti galintys robotai, jie įkūnija svetimą pavojų – šaltą ir nesukalbamą galią, kurios logikos nebūtinai perprasime, o programinio kodo klaidas galime pastebėti per vėlai. Robotai, galimai dirbsiantys apsaugoje ar pavojingose nelaimingų atsitikimų vietose, bus arčiau mūsų, nei karo lauko robotai, todėl ir jų keliamas pavojus atrodo artimesnis ir, na, pavojingesnis.

Taigi su serijos idėja viskas atrodo puiku. Ir siužetas – beveik beviltiškas veikėjų bandymas išgyventi – yra emociškai pagaulus, kol nepradedi gilintis į logiką. O va jos čia pritrūksta – veikėjai elgiasi kvailai nuo pat pradžių, o pabaigoje paaiškėjantis misijos tikslas yra tiek nelogiškas, kad pasidaro keista, kaip kas nors galėjo juos išleisti į nuniokotas žemes. Na gerai, veikėjus išleisti galėjo, nes jų teisė gyventi ar mirti, bet duoti jiems automobilį ir ginklų – visiškai neatsakinga.

Black Museum. Šaltinis: Netflix

Paskutinė serija primena nuostabųjį kalėdinį epizodą; labiausiai tuo, kad pagrindiniame siužete įsiterpia dar trys mažesni. Visi sukasi apie vieną muziejų ir jo savininką, kuris praeityje užsiėmė nelabai moraliais dalykais. Ką čia nelabai moraliais – nuo pirmo pasakojimo pradžios matyti, kad muziejaus savininke sudėtos visos stereotipinės kapitalisto blogybės: pelno vaikymasis bet kokia kaina, nesiskaitymas su žmonėmis, panieka įstatymams ir moralei, ir taip toliau.

Na, toks blogiukas, kurio niekaip niekas negalėtų pamėgti ir kurio sulauktu atpildu žiūrovai turėtų tik džiaugtis. Taip, džiaugsmo buvo, tokio pirmykščio, kartais užplūstančio žiūrint superherojų filmus ar skaitant Konano barbaro istorijas. Bet čia juk „Black Mirror“, čia norėtųsi kažko geresnio ir įdomesnio. Tiesa, senovinis automobilis, kraunamas mažyte Saulės baterija, buvo įdomus (nors iš technologinės pusės kvailai atrodantis) elementas.

Juodajame muziejuje sudėti įvairūs eksponatai iš kitų serialo serijų, bet tik kaip dekoracijos. Panašiai – kaip dekoracijos – šiame sezone dažnai atrodo ir technologija. Kai kurias istorijas būtų labai lengva pakeisti, pašalinant visas futuristines technologijas. Kitose istorijose, priešingai, technologija turi būti magiško lygio. Trūksta to jausmo, kad vaizduojamas pasaulis visai nesunkiai gali tapti realybe. Būtent tai buvo ankstesnių sezonų stipriausioji pusė.

Kovo pradžioje Netflix paskelbė, kad bus ir penktas „Black Mirror“ sezonas, nors dar nežinia, kada. Belieka tikėtis, kad jis grįš prie šaknų.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: