Aukšti barzdoti brutalūs nevalos barbarai, dėvintys raguotus šalmus, apsiginklavę milžiniškais dviašmeniais kirviais – o kai galiausiai jiems nepasiseka, laidojami į jūrą paleidžiamais ir ten padegamais laivais.

Viršuje parašytame sakinyje yra paminėti devyni populiariausi faktai apie vikingus, bet kaip manote – kurie iš jų yra teisingi?

Vienas. Taip, kai kurie vikingai tikrai augino barzdas. Bet tenka apgailestauti, tačiau visa kita yra arba fantazijos, arba persūdymai. Tad sudaužykime tuos kelis populiariausius vikingų įvaizdžius, ir pasiaiškinkime, kodėl jie kilo.

Kas buvo vikingai?

Tai ne tautybė, ne griežta profesija, ne klasė (ta, kuri būna vaidmenų žaidimuose) ir ne luomas pagal tradicinį luomo suvokimą. Vikingai, ar tiksliau vikingavimas – tai VIII–XI a. Skandinavijos gyventojų užsiėmimas, gyvenimo ir pragyvenimo būdas. Tiesą sakant, kažkas panašaus į žvejybą. Ar šiais laikais – gal į kokį nors automobilio vairavimą. Taip, dabar turime ir profesionalių žvejų, ir profesionalių vairuotojų, bet dauguma tiek vairavimu, tiek žvejojimu užsiima ne profesionaliai, o sezoniškai, ar laisvalaikiu. Ar iš reikalo, kai kasdien reikia nuvežti vaikus į mokyklą, ar save – į darbą. Bet tai nereiškia, kad jau esi kažkoks dedikuotas profesionalas.

Panašus dalykas buvo ir su ėjimu vikingan (taip ko gero ir būtų geriausia versti šią sąvoką) – tai buvo ganėtinai casual ir sezoninė pakrančių gyventojų veikla. Daliai skandinavų ji buvo būtina, kad galėtų bent kiek komfortabiliau gyventi, daliai – pomėgis, na, o daliai, žinoma, ir pašaukimas. Kaip kad šiais laikais būna ir vairuotojo pašaukimą turinčių žmonių.

Tiesą sakant, iki šiol nėra vieningo išaiškinimo, iš kur kilo pats vikingų pavadinimas. Viena iš teorijų – kad iš senosios skandinavų kalbos žodžio „vik“, kas reiškė įlanką – atseit, įlankų žmonės. Kita teorija – kad toks pavadinimas kilo dėl to, kad pirmieji vikingai patraukė į savo žygius iš tuomet vadintos Vikino įlankos, esančios Norvegijos pietuose.

IX a. skandinavų gyvenvietės miniatiūra Birkos muziejuje Švedijoje (Adomo Rutkausko nuotr.)

Tikrovėje nemaža dalis vikingų vėlyvo rudens metu ir žiemomis būdavo paprasti fermeriai, ir savo ne tokiose jau derlingose žemėse bandydavo kažkaip išgyventi (skurdas, ar bent jau noras gyventi geriau ir buvo viena iš ėjimo vikingan priežasčių), o pavasarį statydavosi ar remontuodavosi laivus, rinkdavosi į chebras ir plaukdavo laimės ieškoti. Rudenį grįždavo. Arba ne (čia kalbama ir apie mirtį, ir žiemojimą svetimose šalyse).

Taip, dalis vikingų buvo profesionalūs kariai, samdiniai, kuriuos vietiniai karaliukai samdydavosi ne tik vikingavimo sezonui, bet ir visam metui (tik tą sau galėdavo leisti jau tik turtingesnieji). Bet neišvengiama vikingų komandų dalimi buvo ir paprasti laisvieji žemdirbiai (tik ne vergai), kurie ėjimu vikingan ir  pasiįvairindavo savo gyvenimą, ir, sėkmės atveju, pasisidindavo pajamas.

Daužkime mitą: dideli purvini kraujo ištroškę barbarai

Mitas, kad vikingai buvo aukštaūgiai, yra neteisingas. Duomenys iš kapų rodo, kad, lyginant su dabartiniais žmonėmis, jie buvo net žemesni, o nuo kitų savo eros Europos gyventojų ūgiu ypatingai nesiskyrė. Tad padidintas ūgis – greičiausiai baimės sukeltas efektas. Arba bandymas pateisinti, kodėl pats pralaimėjai.

Kalbant apie švarą – tiesą sakant, vikingai tuomet buvo vieni švariausių Europos žmonių: yra išlikę tuometinių frankų nusistebėjimų, kas čia per psichai kas šeštadienį eina į pirtį. Maža to, vikingų vyrai buvo kuo tikriausi dabitos – itin mėgdavo pasipuošti, turėdavo ne po vienerias šukas ir net tuometinėje Europos aukštuomenėje garsėjo kaip intensyvūs, bet pakankamai rafinuoti mergišiai.

Šukos barzdai, plaukams. Tokių eksponatų Skandinavijos muziejuose – galybė (Stokholmo istorijos muziejaus eksponatas, Adomo Rutkausko nuotr.)

Dėl kraujo troškulio – be abejo, nereikia manyti, kad vikingai buvo pūkuoti mažučiai, bet vis dėlto jų žiaurumas buvo gerokai perdėtas tų, kurie nuo jų ir gaudavo į kaulus. Problema yra ta, kad patys vikingai iš esmės neturėjo rašytinės istorijos – tik runų akmenis. Juose kalti runas buvo varginantis darbas, todėl niekas su ilgais tekstais ir nesiterliodavo. O štai airių vienuoliai, kurie bent jau vienu periodu nuo vikingų užpuolimų gana smarkiai kentėjo, raštą turėjo. Ir, natūralu, rašydami nemažai perdėjo – nes nei motyvacijos būti objektyviais turėjo, nei kritiška ir tiksli mintis anuomet madoje buvo, anei kas užsiimdavo faktų tikrinimu.

Nėra objektyvių duomenų, kad vikingai buvo žiauresni už kitus to meto kariaujančius europiečius. Manau, galima drąsiai teigti, kad jie buvo jei ne lygiai tokie patys, kaip senovės baltai, tai bent jau labai panašūs. O mūsų protėviai irgi toli gražu nebuvo pūkučiai. Kaip ir visi tais laikais.

Beje, funny fact. Kaip visa Baltijos pakrantė bijojo skandinavų vikingų, taip vienu metu skandinavų vikingai patys bijojo kuršių – baltiškųjų vikingų.

Grįžtant prie menamo skandinavų vikingų hipernuožmumo – nemažai sako faktas, kad neretu atveju vikingų kariaunos (paprastai jau didesnės, sudarytos iš kelių susikooperavusių karalių, o ne pavieniai plėšikaujantys būriai) ne stengdavosi kuo greičiau įsivelti į mūšį, o verčiau bandydavo įtikinti auką sumokėti išpirką. Kam niautis, rizikuoti gyvybe, jei galima pamėginti išgąsdinti tiek, kad užpultasis pats savo turtą atneštų?

Ir jiems tai neretai pavykdavo. Paskaičiuota, kad taip danai iš Anglijos yra parsivežę 100 tonų sidabro – be jokio rimto mostelėjimo ginklu. Ir šiaip, vikingai nuo anglų lupo pinigą kaip reikiant. Ypatingai nevykėliškai čia pasižymėjo X-XI a. anglų karalius, istorijoje prisimenamas iškalbingu vardu Aethelred the Unready, kuris net įsteigė kasmetinį mokestį, sumokamą vikingams, kad tik šie „saugotų anglus nuo užpuolimų“.

Vikingų sidabro lobis. Stokholmo istorijos muziejaus eksponatas (Adomo Rutkausko nuotr.)

Na o dėl barbariškumo – vikingai (t. y. senovės danai, švedai ir norvegai) turėjo tikrai aukštą kultūros lygį, itin turtingą ir vaizdingą mitologiją, tad barbariškumo įvaizdis buvo labiausiai pučiamas nukentėjusių vienuolių ir kitų vikingų aukų.

Daužkime mitą: ragai ir kirviai

„Gerai, dabar pasakykite, su kuo jums labiausiai asocijuojasi vikingai. Tik įspėju – jei pasakysite, kad su raguotais šalmais, aš jums va šituo mediniu kardu vožtelsiu per galvą“, – ekskursiją apie vikingus istorijoje jų gyvenvietėje Birkoje pradeda švedų archeologas A. Forsgrenas.

Iš tiesų ragai ant vikingų šalmų atsirado tik XIX a., kai operos kostiumininkas Carlas Emilis Doepleris gavo užduotį kažkaip vizualiai išskirti skandinaviškus personažus statomoje Wagnerio operoje „Nibelungų žiedas“. Na, ir išskyrė – ir nepasakysi, kad nesėkmingai…

Realybėje jokių kovos šalmų su ragais nėra rasta (yra keletas ritualinių kaukių, kurias iš bėdos galima pritempti prie šalmų), ir tai logiška: mūšyje ragai būtų visiškai beprasmiška, o dar ir trukdanti detalė. Patikėkite, pats bandžiau. Kovinėmis sąlygomis. Na gerai, emuliuojamos kovos sąlygomis – filmuojant vikingišką reklamą. Bet buvo žiauriai nepatogu. Išskyrus vieną momentą – kai reikėdavo šalmą nusiimti. Taip, čiupti už rago ir nusivožti šalmą tikrai patogiau, nei imti už viršaus ar krašto. Bet vis dėlto nemanau, kad vikingai būtų aukoję kovinį efektyvumą dėl tokio nišinio komforto.

Realybėje dauguma vikingų šalmų buvo gana paprasti – metalinis ar net ir odinis gaubtas, saugantis viršugalvį, ir dar nosies apsauga. Vadų kapuose yra rasta ir kitokių  – sudėtingesnių, todėl turbūt ir brangesnių, ne kiekvienam įkandamų – šalmų, kurie labiau charakteringi – tai taip vadinami „pelėdiniai“ šalmai, kai iš metalo apsaugų buvo suformuojami tarsi akiniai.

Gaila, šito nežinojo Wagnerio kostiumininkas.

Kalbant apie kirvius – taip, vikingai savo ginkluotėje juos naudojo, bet 1) tai nebuvo pagrindinis vikingo ginklas 2) jie buvo ne dviašmeniai gigantai, kaip kad populiaru vaizduoti dabar, o nedideli vienašmeniai ir savo išvaizda nelabai ypatingi, nors ir charakteringi kirvukai.

O populiariausia vikingų ginkluotė buvo kalavijai ir ietys. Na ir taip, tie legendiniai apvalieji skydai.

Daužkime mitą: laidojimo papročiai

Jei matėte „Tryliktą karį“, ar žiūrite serialą „Vikingai“, turbūt matėte sceną, kur koks žymus karalius miręs paguldomas į laivą, šis išstumiamas plaukti į jūrą, o tada strėle padegamas ir taip plaukia, kol nesudega.

Du iš šių faktų yra teisingi, vienas – ne. Žymius – ar turtingus – senovės skandinavus tikrai laidodavo laivuose. Ir tikrai laivus sudegindavo.

Tik štai darydavo tai ne jūroje, o išskirtinai ant žemės.

Vikingų laikų senkapis Björkö (Beržų) saloje (Adomo Rutkausko nuotr.)

Ar bent jau iki šiol nėra jokių įrodymų, kad būtų deginama, kai laivas yra vandenyje. Kas, man atrodo, ir ganėtinai logiška: laivas, plūduriuojantis vandenyje, visas tikrai nesudegs, tai kam teršti įlanką ar jūrą visokiais nuodėguliais ar dar ir apanglėjusiais lavonais? Juk jūra ne tokia jau didelė, ir dažniausiai daug ką išmeta atgal į krantą.

Tad skandinavai šarvodavo į laivą, padegdavo, sudegindavo, apdėdavo likučius akmenimis ir eidavo švęsti. „Svarbu, kad ne šiaip pakastų į žemę, kaip kad tie krikščionys daro“, – sako A. Forsgrenas. O laivas vikingams būdavo tas pat, kas mums daugmaž automobilis: tiek esminė transporto priemonė, tiek ir statuso ženklas. Ir laivuose galėdavo būti deginami ne tik vadai, bet ir žemesnio rango žmonės, kurie (ar kurių giminaičiai) sau galėdavo tai leisti – ir pirkliai, ir šiaip turtingesni. Analogija šiems laikams – jei nori ir negaila, gali kremuoti myilmą mirusią močiutę, pašarvotą devymdevintų „Passate“, bet gali ir specialiai deginimui sukurtame „Lexuse“, kurio salone vietoje tikros odos jau dermantinas, ir klimato kontrolės nebėra, bet išorė vis tiek prabangiai atrodo.

Beje, dėl to devyniasdešimtųjų „Passato“ aš neironizuoju. Kaip jau minėta, skandinavams laivas buvo ir esminė transporto priemonė, ir simbolis. Tad mažiau turtingi galėjo būti deginami ir daugmaž paprastoje valtyje.

Ir nereikia suprasti, kad mirusieji buvo deginami VIEN laivuose. Tiesą sakant, dažniausiai mirusieji buvo degindami paprastuose laidotuvių laužuose.

Rekomendacijos (ir ne)

Norite sužinoti apie vikingų gyvenimą daugiau – ir ne vien skaitydami mokslinius straipsnius, bet ir per meninę formą?

Žinoma, dažniausiai kuo daugiau meno, tuo toliau nuo realybės, bet vis dėlto egzistuoja ir keli neblogi kūriniai.

Viena geriausių knygų – tai net ir A. Forsgreno nepeikiamas švedų rašytojo Franso G. Bengtssono romanas „Röde Orm“, lietuviškai išverstas kaip „Rudasis ormas“ (nors akivaizdu kad turėtų būti „Ryžasis Ormas“, ar bent „Raudonasis Ormas“). Tai – fiktyvaus, bet gana realistiškai sukurto vikingo nuotykiai, įpinti į realius X a. įvykius Skandinavijoje, Andalūzijoje, Anglijoje ir Kijevo Rusioje. Pasakojime gausu realių istorinių asmenybių, o pats knygos stilius – vaizdingas, net poetiškas ir tikrai gerai perteikiantis X amžiaus vikingų pasaulį, religinę situaciją tiek Skandinavijoje, tiek už jos ribų – taip pat ir tautas bei kultūras, gyvenančias jau minėtuose regionuose.

Labiau mokslinis, nors ir parašytas gyvu bei vaizdingu stiliumi – o svarbiausia, remiantis tiksliais moksliniais duomenimis – yra Johno Haywoodo vikingų gyvenimo manualas  „Viking: The Norse Warrior's [Unofficial] Manual“.
Šiame savotiškame vadovėlyje gana plačiai apžvelgiama visa vikingų kultūra bei istorija, papročiai ir socialinė struktūra. Pamenate "Krrrraupiosios istorijos" seriją? Tai čia kažkas panašaus, tik vyresniems.
Knygos trūkumas tas, kad kai kada vieno kurio regiono (pavyzdžiui, Danijos ar Norvegijos) papročiai ar terminai priskiriami apskritai visiems vikingams bendrai. Pavyzdžiui, knygoje dažnai naudojamas terminas hirdas sudaro įspūdį, kad taip stambus karinis vienetas vadinosi visoje Skandinavijos teritorijoje, nors iš tiesų tai – Norvegijos regiono terminas. Bet galbūt tai iš dalies galima paaiškinti tuo, kad minimu laikotarpiu dar neegzistavo aiški nacijos sąvoka (t.y. nebuvo sąmonės „aš esu danas, o tu - norvegas", vietoje to - „aš esu iš Skonės, bet dabar gyvenu pas danus“), o vidinė migracija pusiasalyje egzistavo.

Beje, toje pačioje serijoje yra išleista ir daugiau neblogų manualų: „Knight: The Medieval Warrior's (Unofficial) Manual“, „Legionary: The Roman Soldier's (Unofficial) Manual“, „Samurai: The Japanese Warrior's (Unofficial) Manual“, „Gladiator: The Roman Fighter's (Unofficial) Manual“.

Kitas variantas – latvių rašytojų Valdžio Rumnieko ir Andrejo Miglos (orig. Valdis Rumnieks ir Andrejs Migla) romanas „Kuršių vikingai“. Čia, deja, jau išlenda akivaizdžių liapsusų ar abejotinų detalių (pavyzdžiui, vairo ratas X a. kuršių laive, kiek įtartina nesezoninė kai kurių žuvų migracija ar vardo (na, gal pravardės) „Petras“ egzistavimas pagoniškoje kuršių kultūroje). Pats romanas sukasi apie nedidelę X a. kuršių gentį, gyvenančią Baltijos pajūryje, ir lygiai taip pat plėšikaujančią, kaip ir vikingai kitoje jūros pusėje. Knygoje taip pat veikia keli realūs istoriniai veikėjai – vienuolis Ansgaras, karalius Olafas (kažkodėl į lietuvių kalbą jį sugebėta išversti Ūlavu), o romanas baigiasi Apuolės apgultimi – tad romane pasirodo ir lietuviai. Kalba taip pat poetiška, netrūksta ir sekso scenų, bet skaitosi tikrai neblogai. Gaila, atskirti, kur čia tik fantazija, kur – realybė, o kur – galbūt kokia vertimo ar redagavimo klaida – kai kur sunkoka, todėl pasitikėti reikia atsargiai.

Reikėtų paminėti ir tikrai kultinio amerikiečių rašytojo Michaelo Chrichtono romaną „Eaters of the Dead“ (lietuviškai išleista kaip „Negyvėlių ėdikai“), pagal kurį pastatytas ir gana žinomas filmas „13th Warrior“. Savotiška įdomi šio romano atsiradimo istorija – M. Chrichtonas su savo kolega susilažino, kad net ir taip studentų nemėgstamą ir jiems nuobodų Beowulfo ir Grendelio mitą galima perteikti taip, kad būtų įdomu. Ir perteikė. Pats autorius neslepia, kad romanas yra fikcija, mito adaptacija, bet kas įdomu, paremta realiais arabų keliautojo Ahmado ibn Fadlano liudijimais apie variagus – vikingus, įsikūrusius prie Volgos upės.

Kurie – liudjimai, o ne variagai – deja,  kai kur irgi yra ginčytini.

Tad knyga nors ir vaizdinga, vis dėlto istorine prasme yra itin netiksli. Skaityti galima, pasitikėti – ne.

Na o jei norite patirti vikingišką dvasią – geriausia apsilankyti ten, kur jie gyveno. Istorijos muziejus Stokholme turi ganėtinai neblogą ekspoziciją, įspūdingas ir Vikingų laivų muziejus Roskildėje.

Nors savo ruožtu turbūt labiausiai rekomenduočiau kelionę į Birką – išnykusį vikingų miestą-prekybos bazę (na, kaip „Maxima Bazė“) už 30 km nuo Stokholmo. Kur, jei pasiseks, galite sutikti ir A. Forsgreną, apsivilkusį vikingiškais rūbais ir kantriai pasakojantį turistams apie vikingus, Birką ir Skandinaviją. Tiesa, ekskursijos vykdomos tik vasaros sezonu, ir išvyka, jei laivu, užtrunka visą dieną, bet jausmas – įsimintinas. Beveik tuščia, ežero vėjo pustoma sala, apžėlusi saulės išbalinta žole. Šen bei ten kyšantys akmenys – tikri žemės kaulai. Senieji vikingų kapai. O jei pasitrauki toliau nuo turistų – tyla ir ramybė.

Beržų sala, kurioje VIII-X a. buvo Birkos miestas, šiandien (Adomo Rutkausko nuotr.)
Beržų sala šiandien. Avys ir senkapiai. (Adomo Rutkausko nuotr.)
Akmenys – žemės kaulai (Adomo Rutkausko nuotr.)

Čia galima pajusti laiką. Taip, dabar čia tuščia, tik laisvėje ganosi (ir visur aplinkui dergia, todėl vaikščiokite atsargiai) avys, kurias čia laiko keli ūkininkai (ne, ne rekonstruktoriai. Šiaip ūkininkai. O ką?), bet galima pabandyti įsivaizduoti, kaip viskas atrodė ir prieš tūkstantį metų, kai čia buvo vienas didžiausių prekybos taškų Baltijos regione, ir kur neabejotinai atplaukdavo ir baltai – kuršiai, skalviai, sambiai, o gal ir lietuviai. Kur budėjo tvirtovės įgula, kur gyveno apie tūkstantį žmonių.

Ansgaro kryžius be turistų (Adomo Rutkausko nuotr.)
Ansgaro kryžius su turistas. Kryžius pastatytas praėjus tūkstantmečiui nuo tada, kai saloje rezidavo krikščionybės Šiaurėje skleidėjas Ansgaras (Adomo Rutkausko nuotr.)
Istorikas, archeologas ir gidas Andreas Forsgrenas (Adomo Rutkausko nuotr.)

Tiesa, čia dar yra ir sulaukėjusių trešnių. Nežinau, kiek vikingiškų. Bet tikrai skanių!