Dvikova dėl dinozaurų

Mokslas Dvikova dėl dinozaurų...

Vienas paleontologijos pradininkų, Edwardas Drinkeris Cope’as (taip, tikrai Drinkeris), mirdamas paaukojo savo kaukolę mokslui. Tik tikėjosi jis, kad galva bus panaudota ne naujiems anatominiams tyrimams, o palyginimui su kito paleontologijos pionieriaus Othonielio Charleso Marsho galva. Tuomet visas pasaulis turėjo sužinoti, kad Cope’o smegenys didesnės.

O pažintis prasidėjo gana draugiškai. Pirmą kartą mokslininkai susitiko 1863–1864 m. žiemą Berlyne. Cope’ą čia atsiuntė tėvas mokytis, taip siekdamas atbaidyti sūnų nuo minčių apie dalyvavimą JAV pilietiniame kare (jam tuo metu buvo 23). Devyneriais metais vyresnis Marshas Berlyne, atokiau nuo to paties konflikto, taip pat gilino mokslines žinias. Susitikimas, regis, buvo gana šiltas, be didesnių priešpriešų, o mokslininkai vienas kito vardais net pavadino atrastas rūšis. Tačiau grįžus į JAV ir pradėjus fosilijų paieškoms skirtas ekspedicijas reikalai netruko pasikeisti. Spaudoje rašant apie vis naujus atradimus netruko pasikeisti ir žmonių požiūris į išnykusius gyvūnus. Jeigu iki XIX a. 7 deš. pabaigos žodis „dinozauras“ buvo neįprastas, tai Cope’o, Marsho ir kitų to meto ieškotojų dėka greitai jis tapo plačiai žinomu.

Cope‘as moksliniame suvažiavime Buffalo 1896 m. Šaltinis: Theodore Gill, https://doi.org/10.1086/276725

Pirmosios fosilijos aptartos dar Antikos laikais, apie jas rašė ir visiems gerai žinomas pasaulio stebuklų sąrašo sudarytojas Herodotas. Vėliau atradimų ir tyrimų buvo ir daugiau, tačiau sistemingos jų paieškos pagreitį įgavo XIX a., o 1842 m. pirmą kartą paminėtas ir baisiųjų driežų, dinozaurų, pavadinimas, skirtas tuo metu jau atrastiems dideliems ropliams įvardinti. Tad Cope’as ir Marshas į fosilijų paieškas įsitraukė kaip tik gimstant naujai tyrimų sričiai. Būtent Marshas tapo pirmuoju JAV paleontologijos profesoriumi.

Nieko keisto, kad grįžę namo abu mokslininkai ėmėsi ieškoti fosilijų. Sklido gandai, kad šalies Vakaruose slypėjo didžiuliai jų klodai, todėl dėmesį ten ir nukreipė. Cope’as įsidarbino JAV Geologijos tarnyboje, o Marshas  – Yale’io universitete. Laikui bėgant paleontologų santykiai ėmė vėsti. Ginčai kilo dėl mokslininkų darbuotojų, dėl paieškų vietų ar rūšių pavadinimų. Jų atradėjai galėdavo suteikti vardus, tačiau dažnai atradimai būdavo pakartojami, todėl dalį naujų vardų tekdavo atmesti. Būdavo, kad tyrinėtojas,  skubėdamas užfiksuoti „naują“ atradimą kaip iki tol nežinotą rūšį,  aprašydavo ir anksčiau savo paties atrastus gyvūnus.

Nesėkmingai Cope’o rekonstruotas elasmozauras

Vienas svarbus nutikimas, pabloginęs Marsho ir Cope’o santykius, įvyko 1868 m. (kiti sako, kad pora metų vėliau) Cope’as rekonstravo vienos iš Kreidos periodo pleziozaurų rūšių, Elasmosaurus platyurus, skeletą. Viskas būtų buvę gražu ir įspūdinga, jeigu ne viena apmaudi klaida… Ne toje pusėje atsidūrusi elasmozauro galva. Marshas į tai atkreipė Cope’o dėmesį ir abu susiginčijo. Galiausiai situaciją pakomentavo dar vienas paleontologijos pionierius, Josephas Leidy’is. Kaip jis rašė 1870 m., „[Elasmozauro anatominiai bruožai] yra vienareikšmiškai pleziozauriški. Profesorius Cope’as skeletą aprašė atvirkščią nei turėtų būti, taip pat jį ir pademonstravo...“ Marshas šią istoriją vis mėgdavo paminėti ir, be abejo, tuo kėlė pyktį Cope’ui. Netgi sklido kalbos, kad pastarasis bandė supirkti visus žurnalo, kuriame dinozauras buvo pristatytas, numerius ir taip sunaikinti klaidos įrodymus. O štai Marshas gyrėsi, kad dvi kopijas sugebėjo išsaugoti. Bet neklystančių nebuvo. Tas pats Marshas užmovė kitą kaukolę apatozauro skeletui ir pavadino jį brontozauru. Tiesa, brontozauras tarp dinozaurų vėl atsirado 2015 m.

Vykstant parodoms ir straipsnių publikavimui nebuvo pamirštos ir naujų fosilijų paieškos. Tačiau ekspedicijas į Vakarus apsunkino JAV nesutarimai su indėnais, dėl ko fosilijų medžioklė XIX a. 8 deš. tapo dar pavojingesne. Čia Marshas žengė drąsų žingsnį ir asmeniškai susitiko su lakotų vadu Raudonuoju Debesimi. Mainais į saugumą jis kreipėsi į JAV valdžią, užtardamas indėnus. Jiems tai daug naudos gal ir nedavė, tačiau tyrinėtojas buvo pasiryžęs daug kam, kad tik pavyktų įveikti konkurentą.


Marshas ir Raudonasis Debesis

Konfliktai tarp paleontologų dar labiau paaštrėjo 1877 m. Abiems mokslininkams jau išgarsėjus, į juos ėmė kreiptis šiaip jau su paleontologija nesusiję žmonės, kurie aptiko didelius fosilijų klodus. Žmonės siuntė žinias tiek vienam, tiek kitam, taip stiprindami konkurenciją. Kasinėjimai suintensyvėjo, o į Rytus ėmė vykti vis daugiau sunkių dėžių, pilnų kaulų. Tuo pačiu metu abu mokslininkai dėjo pastangas pervilioti vienas kito darbuotojus ir perimti fosilijų klodus. Bijodami priešininko, užversdavo kasybų vietas, kurių patys neplanuodavo naudoti, apgadindami ir ten likusius kaulus. Taip vieni didžiausių dinozaurų ieškotojų tapo ir vienais didesnių jų pėdsakų naikintojų.

Nenuostabu, kad toks elgesys ir nuolatinis ekspedicijų finansavimas atsiliepė tyrinėtojų finansams ir prestižui. Kol Cope’as ir Marshas daug išteklių skyrė tarpusavio kovai, į paieškas jungėsi vis daugiau mokslininkų. Buvę darbuotojai (pavyzdžiui, Johnas Bellas Hatcheris) taip pat pradėjo savarankiškas paieškas. Visa tai apsunkino Cope’o ir Marsho darbus, tačiau tarpusavio kova neliko pamiršta. Prasidėjo ginčai dėl politinės įtakos naudojimo siekiant vienas kitam pakenkti. 1889 m. valstybinės institucijos įpareigojo Cope’ą perduoti dalį jo kolekcijos valstybės žinion, nors jos ir buvo surinktos paties mokslininko lėšų dėka. Jis ir pratrūko.

Cope’o darbininkų kasinėjimų vieta

Ilgai žymėjęsis Marsho ir Geologijos tarnybos vadovo Johno Wesley’io Powello klaidas, Cope’as pradėjo puolimą per žiniasklaidą. 1890 m. sausio 12 d. „New York Herald“ pasirodė straipsnis apie plagiatorių Marshą. Šis neliko skolingas ir tuo pačiu spaudoje išklojo istoriją apie tai, kaip Cope’as sumaišė dinozauro kaklą su uodega. Kiti mokslininkai tokiu viešu apatinių skalbimu pasibaisėjo, o šmeižtai ir kovos tęsėsi toliau. Vainikavo jas minėtasis Cope’o iššūkis pasimatuoti, kieno smegenys didesnės. Marshas jo nepriėmė, bet Cope’as to jau, žinoma, nesužinojo.

Mes irgi nežinome, kieno gi kaukolės tūris buvo didesnis. Bet galime būti tikri dėl abiejų tyrinėtojų indėlio į gamtos istorijos pažinimą. Tiek Cope’as, tiek Marshas atrado daug dinozaurų rūšių, tačiau pažvelgus, kiek iš suteiktų vardų liko naudojami, pamatysime, kad dalis labai maža. Cope’as suteikė pavadinimus 64 rūšims, tačiau šiandien naudojame vos 9 iš šių vardų. Marsho rezultatas kiek geresnis. Jis sugalvojo 98 pavadinimus, iš kurių prigijo 35. Tad paieškų kovą laimėjo būtent jis. Vis dėlto nei vieno iš mokslininkų indėlio paneigti negalima. Tiesa, daugiau bendradarbiaujant gal būtų pavykę pasiekti ir dar geresnių rezultatų ar bent neapgadinti nuo konkurentų slėptų fosilijų.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: