Erdvėlaivis „Žemė“, nemirtingas žmogus ir kontroliuojama gamta: žmonijos evoliucija pagal rusų kosmistus

Kosmosas Erdvėlaivis „Žemė“, nemirtingas žmogus ir ...

„Žemė bus pirmasis šviesulys danguje, kuris judės ne dėl nekontroliuojamos gravitacijos, bet vedamas žmogaus proto, kuris bus įveikęs tiek gravitaciją, tiek mirtį.“ Ne, ši citata nėra iš mokslinės fantastikos romanų – tokias ateities vizijas dar XIX amžiuje kūrė rusų kosmistas Nikolajus Fiodorovas.

Nors vis dar gerokai primirštas, rusų kosmizmas pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. XIX a. Rusijoje užgimęs intelektualinis judėjimas ne tik kėlė klausimus apie žmogaus ir planetos evoliuciją, nemirtingumą, kosmoso kolonizavimą, bet ir teikė konkrečius pasiūlymus, kaip pasiekti šiuos tikslus. XIX–XX amžių sandūroje kosmistų idėjos galėjo atrodyti neįgyvendinamos ar tiesiog beprotiškos, tačiau kiek vėliau jos padėjo rengiantis pirmosioms kosmoso misijoms, o ir šiandien domina ne tik filosofus ar mokslinės fantastikos mėgėjus, bet ir mokslininkus.

Ciolkovskio brėžiniai (1933 m.)

Sovietmečiu kosmistai, kurių darbuose svarstyta apie religiją ir tikėjimą, sulaukė represijų, tuo tarpu moksliniu darbu užsiėmę kosmistai (kaip, pavyzdžiui, Konstantinas Ciolkovskis), sulaukė pripažinimo (žinoma, tol, kol viešai nenagrinėjo kitų, su dialektiniu materializmu nesuderinamų kosmizmo aspektų). Devintajame dešimtmetyje atšilimas leido kosmistams iš stalčių ištraukti slėptus tekstus ir atgaivinti šią filosofinę mintį, o šiandien bene populiariausias yra kosmistų „pasėtas“ mokslinis imortalizmas bei su juo susijęs transhumanizmas, krionika ir anabiozė.

Kosmizmo gimimas siejamas su futuristu ir filosofu Nikolajumi Fiodorovu (1829–1903), kurio teorijos apėmė žmonijos evoliuciją į utopinę visuomenę, nemirtingumą, mirusiųjų prikėlimą, kosmoso ir vandenynų kolonizaciją. Dirbęs mokytoju ir bibliotekininku, N. Fiodorovas palaikė ryšius su kitais to meto intelektualais (tarp jų, beje, buvo ir literatūros klasikai Levas Tolstojus ir Fiodoras Dostojevskis) bei darė jiems nemenką įtaką. Anot N. Fiodorovo, žmonijos evoliucija buvo kontroliuojamas procesas, o tuometiniai žmonės buvę vis dar to proceso ankstyvose stadijose.

Galutinis evoliucijos tikslas buvo sukurti itin protingą žmogų bei įveikti mirtingumą, o jo siekdami visi žemės gyventojai turėjo susivienyti nepriklausomai nuo tautybės, rasės ar socialinio statuso. N. Fiodorovas buvo įsitikinęs, jog jo projektai nebuvo utopiniai; nors jis pats nepateikė konkrečių pasiūlymų, kaip, pavyzdžiui, sukurti dirbtinius kūnus, tačiau manė, kad, jei ateities mokslininkai imsis tokios užduoties, ji bus įgyvendinta.

Kosmizmo tėvui žmonijos potencialas buvo beribis, todėl, anot jo, ilgainiui žmonės galėjo išmokti prailginti gyvenimo trukmę, įveikti mirtingumą ar net atgaivinti mirusiuosius.

Gilinantis į N. Fiodorovo idėjas, į akis krinta ir jo požiūris į gamtą: ji laikyta laikina žmonių prieše, kuri ateityje taps nuolatine drauge ir sąjungininke. Anot N. Fiodorovo, žmonija buvo gamtos vergė, todėl jai reikėjo pakeisti šį galios santykį ir tapti gamtos valdovais.

Vienu iš būdų suvaldyti gamtą N. Fiodorovas laikė orų kontrolę, o idėjų, kaip tai padaryti, sėmėsi iš ukrainiečių kilmės mokslininko Vasilijaus Karazino (1773–1842). Kuomet meteorologijos tikslu buvo prognozuoti orus bei nuspėti artėjančius nederliaus ir bado metus, V. Karazinas siūlė pažaboti orus bei taip išvengti badmečių.

1810 metais V. Karazinas įsteigė pirmąją meteorologijos stotį Ukrainoje, ir netrukus ėmė atlikinėti bandymus su meteorologiniais balionais bei elektros iškrovomis; V. Karazino manymu, perpratus elektros ypatybes, bus galima kontroliuoti orų sąlygas: sukelti lietų ar „prisikviesti“ giedrą ir Saulę. N. Fiodorovas tikėjo tokių bandymų sėkmingumu ir savo raštuose be V. Karazino nuolat minėjo ir amerikiečių mokslininkų mėginimus iššaukti lietų sausros metu šaudant patrankas į dangų, taip pakeičiant destruktyvias technologijas taikiomis bei sprendžiančiomis žmonijos problemas.

N. Fiodorovo svajonės pažaboti gamtą žmonijos labui Sovietų Sąjungoje buvo įgyvendinamos savaip; pavyzdžiui, 1931–1933 m. vykdytas Baltosios ir Baltijos jūrų kanalo projektas: apie 100 000 politinių ir kriminalinių kalinių be jokios specialios įrangos kasė 227 kilometrų ilgio kanalą. Tokiu būdu pažabota ne tik gamta, bet ir žmonės: „liaudies priešai“ virto naudingais ir produktyviais tarybiniais piliečiais.

Žinoma, gana svarbią vietą kosmistų filosofijoje užėmė kosmosas. Apie 1870 metus N. Fiodorovas spėjo, jog ateityje bus galima ant planetos paviršiaus pastatyti kūgius, kurie leis kontroliuoti Žemės elektromagnetinį lauką ir taip visą planetą paversti žmonių valdomu kosminiu laivu. Tuomet Žemei nebereiks skrieti orbita aplink Saulę, o bus galima laisvai ir nepriklausomai su visa planeta keliauti po kosmoso platybes. N. Fiodorovas kalbėjo ir apie Visatos kolonizaciją; anot jo, „mes turime tapti erdvėlaivo „Žemė“ kapitonu ir komanda, įveikti gravitaciją ir vesti savo planetą keliais, kuriuos pasirinks pati žmonija. Mes perkursime žmogaus organizmą, įveiksime jo mirtingumą ir prikelsime save bei savo protėvius. Mūsų planeta yra per maža ir visiškai nereikšminga, todėl privalome rasti būdų, kaip apsigyventi kituose pasauliuose, nes žmonijos kosminė pareiga yra įkvėpti dvasią neapgyvendintoje visatoje.“

N. Fiodorovo idėjos pasiekė ir dramaturgą Aleksandrą Suchovą-Kobyliną (1817–1903). Anot jo, žmonijos evoliuciją sudarė trys stadijos: žemiškoji, Saulės ir žvaigždžių. Pirmojoje stadijoje žmonės apgyvendino savo planetą, po jos turėjo sekti visos Saulės sistemos apgyvendinimas, o galiausiai, trečiosios stadijos metu būtų kolonizuota visa Visata. Pagrindiniu žmonijos evoliucijos tikslu A. Suchovas-Kobylinas laikė visišką žmogaus laisvę, o ją pasiekti jis galėjo atsisakęs gyvuliškų bandos instinktų, rišusių žmones su žeme, t.y. ateities žmonės turėjo būti vegetarai, jų kūnai turėjo tapti lengvesniais ir mažesniais, o svarbiausia, žmogus turėjo išmokti skraidyti. To meto žmogus jau gebėjo atlikti „horizontalų skrydį“ – važiuoti dviračiu, todėl viso labo tereikėjo pakeisti judėjimo kryptį ir išmokti judėti aukštyn.

Vis dėlto didžiausią įtaką idėjos apie kosmines keliones padarė Konstantinui Ciolkovskiui (1857–1935); jis reguliariai lankėsi Maskvos bibliotekoje, kurioje bibliotekininku dirbo N. Fiodorovas, vadinasi, jie abu turėjo puikią galimybę diskutuoti šiais klausimais. XIX a. pabaigoje K. Ciolkovskis ėmė braižyti projektus raketinėms valtims, raketiniams traukiniams bei kosminėms raketoms. Be to, jis rašė ir trumpus apsakymus apie kosmines keliones, Saulės sistemos tyrinėjimus, apgyvendinimą, o galiausiai – ir visos Visatos kolonizavimą. Tačiau kitaip nei ankstesni kosmistai, K. Ciolkovskis savo vizijas ketino paversti realybe: jis apskaičiavo matematines formules, kurios leistų įgyvendinti tokius planus.

Namuose įrengtose dirbtuvėse K. Ciolkovskis statė medinius raketų, dirižablių, aerostatų, vėjo tunelių, centrifugų bei primityvių kosmoso transporterių modelius, tada publikavo savo atradimus, kuriais buvo naudotasi rengiant paleisti pirmąjį dirbtinį palydovą – „Sputnik 1“ nuo Žemės paviršiaus pakilo 1957-aisiais, nepraėjus nė dvidešimčiai metų nuo K. Ciolkovskio mirties.

Samuel Zeller/Unsplash nuotr.

K. Ciolkovskio darbai buvo nepaprastai svarbūs ir tolesniems kosmoso tyrinėjimams: būtent jo skaičiavimai ir išrasti metodai leido pastatyti ir paleisti pirmąsias raketas bei jose sukurti tinkamas gyvybei sąlygas. Jis išvystė orlaivių aerodinaminių bandymų metodus, išsprendė raketos skrydžio vienodame gravitaciniame lauke problemą, apskaičiavo, kiek kuro reikia tam, kad būtų įveikta Žemės gravitacinė trauka, darbavosi su giroskopais, reikalingais kosminėse kelionėse bei išrado būdą ataušinti degimo kamerą pačiu kuru, kas šiandien plačiai naudojama daugelyje reaktyvinių variklių. Rusijos imperijoje K. Ciolkovskio tyrimai didelio dėmesio nesusilaukė, tačiau sovietmečiu, o ypač – Kosminių lenktynių metu, jo darbai tapo itin svarbiais ir reikšmingais.

Kitas kosmistas mokslininkas – Vladimiras Vernadskis (1863–1945) labiausiai išgarsėjo teorija apie Žemės paviršiaus biosferos evoliucionavimą į noosferą, t.y. gyvą organizmą, užpildytą ir valdomą žmogaus proto. Anot V. Vernadskio, noosfera – naujas geologinis fenomenas, leisiantis žmonijai tapti pagrindine geologine galia. Žmonija sugebės ir transformuos savo gyvenamąją aplinką darbo jėgos ir proto pagalba, ir galiausiai pasieks klestėjimą. Noosferą V. Vernadskis laikė paskutiniu žmonių biologinės evoliucijos lapteliu.

Tokia evoliucija, mokslininko manymu, buvo neišvengiama, kadangi dėl senkančių išteklių žmonės ateityje nebegebės gyventi sau įprasto gyvenimo, todėl turės radikaliai pasikeisti, arba žūti drauge su išsekinta biosfera. Vienas iš tokių galimų žmogaus organizmo pokyčių – mityba: vietoje maitinimosi augalais ir gyvūnais, žmonės turėtų išmokti maitintis taip, kaip augalai – oru ir saulės šviesa, t.y. vykdyti tiesioginę maisto medžiagų sintezę.

Baltarusijoje gimęs biologas Vasilijus Kuprevičius (1897–1969) išplėtojo kosmistų idėjas apie nemirtingumą. Savo vėlyvąją mokslinę karjerą jis paskyrė augalų, gyvūnų ir žmonių senėjimo tyrimams, taip tapdamas gerontologijos mokslo pradininku Sovietų Sąjungoje. V. Kuprevičiaus spėjimu, jau XXI amžiuje žmonės gebės žymiai prailginti gyvenimo trukmę ar įveikti mirtį. V. Kuprevičius laikė mirtį nenatūraliu procesu, kuri buvo reikalinga tik tam, kad evoliucijos metu išmirtų silpnesniosios rūšys, tačiau priartėjus prie noosferos sukūrimo, žmonijai mirtis nebebus reikalinga, todėl bus eliminuota.

Nagrinėdamas augalų senėjimo procesus, V. Kuprevičius padarė išvadą, jog gamtoje nėra nustatytos ir nekintančios gyvenimo trukmės, vadinasi, nėra jokių priežasčių, dėl kurių žmogus negalėtų gyventi taip pat ilgai, kaip ir Visata. Jo manymu, su mirtimi buvo galima kovoti ne atitolinant šį procesą medicinos mokslo pagalba, o, remiantis genų inžinerija, atrasti bei „išjungti“ genus, atsakingus už senėjimą ir mirtį. Todėl gerontologijos mokslo pagrindinė užduotis – išsiaiškinti, dėl ko yra senėjama; jei senatvė yra liga, vadinasi, ją galima išgydyti, o, jei ji užprogramuota genuose, vadinasi, juos galima perprogramuoti. Apskritai, V. Kuprevičiaus teigimu, mirtis buvo išgalvota ir prieštaravo žmogiškajai būčiai, todėl nuo pat žmonijos pradžios žmogaus noras gyventi amžinai tapo išreikštas pasakojimuose apie nemirtingus dievus.

Ne ką mažiau įdomūs buvo nuo N. Fiodorovo kosmistų kiek nutolę poeto Aleksandro Agienko vedami biokosmistai, kurių idėjos plito apie 1920–1922 metus. Ši grupė žmonių rėmėsi nemirtingumo ir interplanetarizmo idėjomis, o jų manifestas skelbė dvi pagrindines žmogaus teises: teisę egzistuoti amžinai bei teisę nevaržomai judėti tarpplanetinėje erdvėje. Biokosmistai laikė kovą prieš gamtą ir mirtį revoliucinės kovos prieš buržuaziją tąsa, o buržuazinės kultūros pralaimėjimas reiškė, jog bus įveiktas ir mirtingumas.

Anot kosmistų, mes vis dar esame ankstyvoje žmonijos vystymosi stadijoje, tačiau mokslo pažanga jau leido persiorientuoti iš horizontalaus į vertikalų judėjimą, būtiną tolimesnei evoliucijai. Šio evoliucinio proceso metu Žemėje vyko karai, todėl buvo padaryta nemažai klaidų, kurios darė neigiamą įtaką tiek žmonėms, tiek aplinkai. Vis dėlto, kosmistų manymu, nepaisant tų klaidų, žmonės geba atsitiesti ir iš klaidų pasimokyti, kas yra būtina tolimesnei žmonijos evoliucijai.

N. Fiodorovas teigė, kad filosofija turi tapti žiniomis ne tik apie esamus dalykus, bet ir apie tai, kokie dalykai turėtų būti: filosofijos tikslu jis laikė ne tik spekuliatyvius būties aiškinimus, bet ir aktyvų ateities projektavimą. Nuo N. Fiodorovo išsakytų idėjų nepraėjus nė šimtui metų, jos ėmė virsti realybe – galbūt iš tiesų greitu metu ims pildytis ir kitos kosmistų (ar kitų filosofų) pranašystės apie ateitį?..


Parengta pagal: George M. Young. The Russian Cosmists: The Esoteric Futurism of Nikolai Federov and His Followers. Oxford University Press, 2012.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: