Fantastika tarpukario Lietuvoje (III): Robotai Valstybės teatro scenoje

Nuotrauka iš Youtube

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (III): Robotai Val...

Nūnai veik kiekvienas lietuvis yra girdėjęs žodį „robotas“. Didesnio ar mažesnio pajėgumo mašinos, galinčios automatiškai atlikti sudėtingus uždavinius, yra tapusios ne vieno literatūros, kino ar kitokio meno kūrinio objektu. Jau penktus metus Lietuvoje vykstančioje „Robotiados“ šventėje net maži vaikai kuria ir  konstruoja tokias mašinas. Įvairiais pavidalais jos skverbiasi į  darbo ir namų aplinką. Tad robotas šiandien priklauso jau ne fantastikos, o kasdienybės sričiai. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje situacija buvo visai kitokia.

Pirmą kartą žodis „robotas“ pavartotas tik 1920 metais, jauno čekų rašytojo Karelo Čapeko (1890–1938) dramoje R.U.R. (Rossumovi Univerzální Roboti). Nenuostabu – juk Čekijoje gyveno ir žymusis Prahos golemas – savotiškas alcheminis roboto protėvis. Tačiau įdomu, jog knygoje nuskambėjęs, šiandien puikiai pažįstamas, terminas galėjo būti visai kitoks.

R.U.R. scena, Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Jau iki K. Čapeko veikalo pasirodymo pasaulyje žinoti terminai, kaip „automatonas“ ar „androidas“, jiems pakaitalo ieškojęs K. Čapekas svarstė galimybę naująjį terminą kurti lotyniško „labor“ pagrindu, tačiau, brolio Josefo pasiūlytas, pagrindu pasirinko slavų kalbą. Žodis „robota“ čekų kalboje reiškė priverstinį darbą, dažniausiai atliekamą baudžiauninkų.

R.U.R. tapo pirmuoju K. Čapeko veikalu, susilaukusiu plačios tarptautinės sėkmės. Jau 1923 m. jis buvo išverstas į trisdešimt skirtingų kalbų bei pastatytas JAV, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių scenose. Pats autorius tęsė mokslinės fantastikos temas ir kitose savo kūriniuose – savotišką atominės bombos prototipą aprašančiame romane „Krakatit“ (Krakatitas, 1922, lietuviškai – 1976), ar distopiškame, žmonių ir salamandrų rasės susidūrimą vaizduojančiame, kūrinyje „Válka s mloky“ (Karas su salamandromis, 1936, 1937 išleistas ir lietuviškai).

R.U.R. scena, Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Nors skaitytojai priėmė K. Čapeko R.U.R. gana entuziastingai, tačiau vėliau romanas sulaukė rimtos kritikos iš pačių fantastų tarpo – žymusis robotų serijos kūrėjas Isaacas Asimovas teigė: „Čapeko vaidinimas, mano nuomone, yra siaubingai prastas, tačiau jis tapo nemirtingu dėl to vieno žodžio. Jis davė terminą „robotas“ ne tik anglų kalbai, bet, per anglų kalbą, visoms kalboms, kuriomis šiuo metu yra rašoma mokslinė fantastika“. Iš tiesų, I. Asimovo sukurti trys robotikos dėsniai, buvo savotiškas atsakas K. Čapeko R.U.R. pateiktai situacijai užkirsti. Apie ką pasakojo R.U.R. ir kaip atrodė K. Čapeko robotai?

R.U.R. scena, Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

R.U.R. – tai „Rosumo universaliųjų robotų“, pagal jos įkūrėją pavadintos čekų gamyklos, trumpinys. Tačiau šioje gamykloje gaminami robotai nėra metalo ir elektroninių dalių rinkinys. Ne. K. Čapeko robotai žymiai panašesni į žmones. Jie kuriami iš sintetinių organinių medžiagų. Nors ir turi daugelį vidaus organų, tačiau K. Čapeko robotai ne auga savarankiškai (t.y. nėra paprasčiausi, kad ir greičiau besivystantys, klonuotų žmonių prototipai), o yra dirbtinai surenkami darbininkų – robotų žarnas darbininkai vynioja, karpo ir „instaliuoja“ lyg elektros laidus.

Karelas Čapekas, Wikimedia Commons nuotr.

Kūrinio pradžioje robotų gamyba jau yra pasiekusi masines proporcijas – robotai atlieka visus būtiniausius darbus, netgi pakeičia karius. Robotų vis daugėja ir jų plitimui neįmanoma užkirsti kelio, nes dėl robotų visos būtiniausios žmogui prekės yra labai atpigusios, o žmonija gyvena sąlyginai labai komfortišką gyvenimą. Tiesa, besikuriančios visuomenės grupės, kaip „Žmonijos lyga“, siekia, jog robotai būtų išlaisvinti ir su jais būtų elgiamasi kaip su tikrais žmonėmis (jie turėtų laisvalaikį, būtų atlyginami už darbą, t. t.).

Tačiau robotai nėra žmonės – jie nesugeba savarankiškai mąstyti, nežino, kas yra jausmai, negali daugintis. Jie – kapitalistinės pramonės kūrinys.

Nors patys robotai dirbtuvėse „surenka“ savo kolegas, tačiau tik Rosumo gamyklos savininkai žino slaptą medžiagos, būtinos jiems gaminti, formulę, o trumpas robotų veikimo ciklas (jie funkcionuoja apie dvidešimt metų), užtikrina, jog ši gamykla toliau bus pasaulinė robotų gamybos monopolininkė ir krausis gerą kapitalą.

R.U.R. scena, Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Žinoma, dešimtmetį apimančiame dramos veiksme viskas pasisuka blogąja linkme. Gamyklos vadovams vis eksperimentuojant su tobulesniais robotų variantas, šie netikėtai įgauna galimybę savarankiškai mąstyti. Kaip ir pridera, jie sukyla prieš juos išnaudojančią žmoniją. Tačiau kūrinio pabaiga tragiška – žmonija žūva robotų sukilime, tačiau su ja žūva ir robotų gamybos paslaptis. Kūrino pabaigoje aišku – triumfavusių robotų po keliolikos metų taip pat laukia išnykimas.

R. U. R. spektaklio afiša, Wikimedia Commons nuotr.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, K. Čapeko kūrinio naratyvas atrodo blankus ir girdėtas – prieš savo kūrėją atsisukusio dirbtinio intelekto ir robotų perversmo temos nagrinėtos begalėje mokslinės fantastikos kūrinių. Tačiau 1920 m. ši tema dar nebuvo mokslinės fantastikos tropas. Šviežiai ir intriguojančiai tema turėjo skambėti ir 1927 m. spalį, kai K. Čapeko R.U.R. buvo pirmą kartą pastatytas Valstybės teatro scenoje, Kaune.

1920 m. Kaune įkurta Dramos vaidykla, nuo 1925 m. iki pat 1940 m. buvo žinoma tiesiog Valstybės teatro vardu. Pradžioje teatrui sekėsi sunkiai, tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje teatras jau pasiekė brandesnį ir kūrybiškai vertingesnį laikotarpį. 1927 m. spalio 13 dieną įvykusi R.U.R. premjera gali būti laikoma vienu iš žingsnių tokios brandos link. R.U.R. teatro pastatymui išvertė Stasys Santvaras, spektaklį režisavo Borisas Dauguvietis, dekoracijas ir kostiumus kūrė Vladas Didžiokas. Vaidino nedidelės tuometinės teatro pajėgos – K. Juršys, J. Oškinaitė, N. Jūrašiunaitė, J. Tvirbutas, J. Laucius ir kiti.

R.U.R. programa, Šiauliai 1933 m. Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Išlikusiose negausiose pastatymo fotografijose galime įvertinti kūrinio scenografiją – matome industrinį Rosumo fabriko eksterjerą ir įvairiausių mechanizmų, laikrodžių ir mygtukų kupiną, modernistinį, interjerą. Fabriko darbininkai – vyrai – išsiskiria bendra kostiumų tema – visi jie vilki vienodas trikampėmis formomis puoštas ilgas kojines, panašius švarkus, yra pliki, tuo savotiškai jie supanašėja su pačiais robotais, kurie taip pat vilki vienodus kombinezonus, tik su ant jų pritaisytomis apykaklėmis, pažymėtomis trijų raidžių junginiu – R.U.R. – simbolizuojančiu juos esant fabriko nuosavybe. Tik vienintelės Jadvygos Ošinskaitės veikėja – „Žmonijos lygos“ atstovė Hellen – iš visų fabriko gyventojų išsiskiria savitu, pasaulietišku, modernios moters rūbu.

R.U.R.: Hellen Glior – Jadvyga Oškinaitė, J. Grikienio (LTMKM) nuotr.

Dar prieš pasirodant veikalui, teigta, jog jo pastatymas bus ne iš lengvųjų. „Lietuvos žinių“ korespondentas, supažindinęs skaitytojus su K. Čapeko veikalo pagrindais, ir konstatuodamas, jog klausimas „kokią rolę vaidins ateities iki aukščiausio laipsnio išsivysčiusi technika ir gamtos padaras – žmogus?“ šiandien „kvaršina ne vieno, drįstančio ateitin pažvelgti galvą“, perspėja, jog K. Čapeko „veikalo siūžetas, intriguojantis, neturįs savy laiko, vietos ir erdvės [čia, mano nuomone, korespondentas gerokai persūdė – A. D.]. Šiame veikale nėra atskirų charakterių, emocijų, ir tie mūsų manymu scenai neatbūtini elementai, K. Čapekui nieko nereiškia: jis kūrė kolektyvinę dramą, kurioje žmogus kaip vienetas neturi reikšmės. Taigi visai suprantama, kad šio veikalo statymas nėra lengvas dalykas. Mūsų scenoje „R.Ū.R.“ bus visiškai naujas ir neturįs sau panašių“. Ir, bent vienu aspektu, šis perspėjimas tikrai buvo teisus – R.U.R. Valstybės teatro scenoje tikrai buvo visiškai naujas veikalas, neturėjęs sau panašių.

R.U.R. programa, 1927 m. Teatro, Muzikos ir kino muziejaus nuotr.

Nepaisant pergyvenimų, jog veikalas gali būti per sudėtingas scenai, po premjeros sekę vertinimai vienbalsiai pripažino, jog pastatymas buvo sėkmingas. Tose pačiose „Lietuvos žiniose“ skelbta: „Bendrai – veikalas visgi labai įdomus, originališkas, sceningas. Mūsų aktoriai matyti, dėjo visų pastangų vaidinimui, kas jiems sekėsi neblogiausiai. <...> pastatyme matosi atida, meniškas sąmojus ir rimtas darbas. Šių metų Dramos premjeros rodo mūsų Dramą pradėjus dirbti visai rimtai ir atsidėjusiai. P. Didžioko dekoracijos vykusios ir tinka pjesės fantastingumui. Veikalas patartina visiems pažiūrėti“. Liaupsėms pritarė ir krikščionių-demokratų „Ryto“ žurnalistai: „Bendrai paėmus, veikalas gražus, įdomus ir sceningas. Yra labai gražių minčių. Vyriausioji veikalo mintis, kad žmogus savo didybės apjaukintas susilaukia bausmės ir kad žmogui darbas yra vyriausias gyvenimo tikslas. Pasiliuosavus nuo darbo, žmogus tampa parazitu, kurį sunaikina jo paties pagaminti įrankiai – automatai“. Tiesa, kritikai prikišo ir kelias pastatymo klaidas. Kokias?

„7 meno dienų“ korespondentai, šmaikščiai perteikdami premjeros metu girdėtus atsiliepimus, nepamiršo paminėti, jog kai kuriems  robotų revoliucijos tema pasirodė perdėm komunistiška – „O tai, po trečio veiksmo – veikalą nors į S.S.S.R. gabenk!“ – pakankamai drąsus teiginys šalyje, kurioje vos prieš metus, prisidengiant galima komunistų grėsme, įvyko valstybės perversmas.

19 27 10 13, p. 4, „Lietuvos žinios“ teatro repertuaras

Kitiems kliuvo B. Dauguviečio režisūra (per daug blaškymosi scenoje), tačiau veik visi sutarė dėl vieno pastatymo trūkumo – jis per daug šokiruojantis, baisingas!: „... ir vargu be leistinas demonstravimas, estetingumo ribas peržengiančių scenų: maža to, kad, skerdęs robatus [„Lietuvos žinių“ žurnalistas primygtinai norėjo vadinti robotus – „robatais“ – A. D.], ateina kruvinomis rankomis ir jas, kaip mėsininkas, nusišluosto į apsiaustą, tai atveda patį nepribaigtą kruviną robatą. Žiūrovams ir be to jau pakako piaunamojo vaitojimų ir piaunančiojo aiškinimų“ – skundėsi tas pats „Lietuvos žinių“ žurnalistas.

Tačiau, nepaisant menkų priekaištų, veikalas buvo sėkmė. Ir tai patvirtino ne tik kritikų nuomonė. R.U.R. dar ne kartą buvo vaidintas Kauno scenoje, o 1933 m. režisierius J. Staniulis pastatė veikalą ir Šiauliuose (čia nuo 1931 m. veikė Valstybės teatro skyrius). Dėmesį veikalui parodė ir Čekoslovakijos atstovai Lietuvoje – čekų kompozitorius Jaroslavas Galia, tuo metų ėjęs Čekoslovakijos konsulo pareigas Kaune, spaudoje viešai padėkojo Valstybės teatrui ir jo direktoriui už „pilnoje aukštumoje“ pastatytą tautiečio kūrinį atnešusį žiūrovui „tikrai menišką pasitenkinimą“. Juk K. Čapeko R.U.R buvo pirmasis Čekoslovakijos kūrinys tarpukario Lietuvos scenoje.

Čekoslovakija imponavo Lietuvai savo pramonės kūriniais, o kai kuriems visuomenės sluoksniams – ir demokratiniais pasiekimais, tad tarpukariu Lietuvos teatruose dar bus pastatytas ne vienas šios šalies scenos kūrinys (F. Langerio komedija „Kupranugaris pro adatos skylutę“, to paties K. Čapeko drama „Motina“).

R. U. R. spektaklio afiša, 1939 (JAV), Wikimedia Commons nuotr.

Čekoslovakija, kaip valstybė, buvo vienas iš įkvėpimų tarpukario Lietuvai, K. Čapeko R.U.R. tarpukariu buvo vienu ryškesnių įkvėpimų visiems pasaulio fantastams. Praėjus vos metams po R.U.R. pastatymo Lietuvoje, fantastika virto realybe, tuomet Didžiojoje Britanijoje vykusioje parodoje visuomenė buvo supažindinta su vienu pirmųjų pasaulio robotu – Ericu. Dviejų žmonių valdomas robotas galėjo atsistoti, nusilenkti ir driokstelėti keturių minučių trukmės kalbą. Nors šis robotas buvo sukurtas iš metalo ir laidų, tačiau ant jo, kaip ir ant tarpukario Kauno teatralų krūtinės, puikavosi trys raidės – R.U.R.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: