Fantastika tarpukario Lietuvoje (IX): Vampyrai tarp mūsų

Krauju mintantis nakties padaras, siaubingasis gyvasis numirėlis – vampyras, yra tapęs neatsiejama šiandienos populiariosios kultūros dalimi. Tereikia prisiminti (šiaip, geriau, nereikia) populiariąją „Saulėlydžio“ („Twilight“) sagą. Vampyrus šiandien rasime šimtuose knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų. Tačiau dominuojantis vampyro įvaizdis su laiku gerokai kito, kaip jis atrodė tarpukario Lietuvoje?

Įvairūs kraują siurbiantys naktiniai demonai bei dvasios žinoti dar prieš tūkstančius metų, senosiose civilizacijose (Babilonijoje, Asirijoje, Persijoje, t. t.). Folkloro mitai, prietarai, padavimai ir legendos apie vampyrus egzistavo nuolatos. Štai 1927-aisias straipsnelyje apie įvairius laidojimo papročius, publikuotame dienraštyje „Lietuvis“ rašoma: „Vietiniai  Austrijos gyventojai suriša lavonui rankas ir ištraukia pirštų nagus, bijodami, kad numirėlis neišsikastų iš kapo ir nepasidarytų vampyru“.

Kelio ženklas į Zarozje miestelė Serbijoje, vampyro Sava Savanovič gimtinę Šalt. AP Photo/Darko Vojinovic.

1718 metais Austrijos-Vengrijos imperijai ir Osmanams pasirašius taikos sutartį Požarevce (dab. Serbija), Austrijai atiteko dalis šiaurinės Serbijos. Austrijos pareigūnai pastebėjo keistą serbų praktiką – iškasti lavonus, jog galėtų nužudyti „vampyrus“. 1725–1732 metais ruošti austrų pareigūnų raportai, minėję šiuos „vampyrus“, tapo gerai žinomi ir cituojami to meto Europoje. Būtent iš Serbijos Vakarų Europą ir pasiekė žodis „vampyras“. Matyt šios istorijos aidus atkartojo ir minėta žinutė laikraštyje „Lietuvis“.

Tiesa, tarpukario Lietuvoje buvo žinoma ir kita istorijos versija. Pusmečiu anksčiau nei „Lietuvis“, „Šiaulių naujienos“ straipsnelyje apie įvairių tautų laidojimo papročius rašė, jog „Australijos gyventojai suriša lavonui rankas virvėmis ir išplėšia pirštų nagus, nes jie bijosi, kad numirėlis iš žemės išsikasęs vampyru netaptu“. „Lietuvio“ redaktoriai tiesiog ištaisė klaidą, šiek tiek paredagavo tekstą ir po pusmečio įdėjo praktiškai tą patį straipsnelį (autoriaus nė vienas laikraštis nenurodė). Kada „Austrijos vampyrai“ Lietuvos spaudoje tapo „Australijos vampyrais“ ir kiek dar laikraščių apkeliavo minėtas straipsnelis apie laidojimo papročius – nežinia, tam išsiaiškinti prireiktų tikro detektyvo, bet 1933-aisiais „Dienos naujienos“ dar publikavo praktiškai tą patį straipsnelį ir jame vėl kalbėta apie „Australijos vampyrus“.

XIX a. Lietuvoje užrašytose sakmėse taip pat galime rasti vampyrų. Tačiau, kaip pastebėjo etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, jie į lietuvių mitologiją atėjo vėlai ir buvo gana reti. Dažniau čia sutinkamas gyvojo numirėlio personažas, kuris gyvena atskirai ir žmonių krauju ar mėsa neminta. Vampyrus lietuviai pasiskolino iš Rytų slavų kultūrų (dab. Rusija, Ukraina, Baltarusija) ir vadino juos atitinkamai upirais, upijorais ar pan. Juos nelaimėliai sutikdavo prie kapinių, jie parlydėdavę juos namo, kur užpuldavę numatytą auką (dažniausiai miegančią moterį), tačiau vampyrai visuomet būdavo nužudomi (plačiau).

Gyvieji numirėliai Adomo Mickevičiaus „Vėlinėse“. Iliustracijos Czesław Jankowski.

Slaviškais vampyrais XIX a. pirmoje pusėje aktyviai domėjosi ir Adomas Mickevičiaus (Adam Mickiewicz), tačiau vampyrizmas jam visų pirma buvo žmogiškas fenomenas, susiklostęs dėl žmogaus vidinių aplinkybių. Mat vampyrai gimdavo su dviguba siela ar širdimi, ir, jei neigiama jos pusė paimdavo viršų, žmogus tapdavo vampyru. Mickevičius gerai išmanė ir susitvarkymo su tokiais vampyrais būdus – be įprastų pasiūlymų (kuolas širdyje, nukirsta galva), jis siūlė ir nukirsti jiems kojas, jog šie negalėtų vaikščioti. Vampyrizmą Mickevičius laikė išskirtinai slavišku fenomenu, o gyvųjų numirėlių aprašymus galima rasti jo „Vėlinėse“  („Dziady“). (Plačiau).

Skolintus sakmių motyvus atkartoja ir kraštotyrininko Viliaus Purono minima tarpukario Šiauliuose gimusi legenda apie „Rygos gatvės paną“. Tai – paslaptinga moteris, prie kapinių naktimis stabdžiusi vežikus ir prašiusi pavėžėti ją iki Rygos gatvės. Nors žmonių ji neskriaudė, jų kraujo negėrė, tačiau, atsiskaičius su vežikais, šie po kurio laiko suprasdavo, jog vietoj pinigų gavo tik klevo lapų kuokštą. Vaiduoklis pasirodo buvo iš meilės nusižudžiusi mergina, kurią palaidojo už kapinių ribų. Nors šviesuomenė prašė kunigo kapą pašventinti, tačiau tamsesni žmonės iškasė kūną, ir susitvarkė su juo „vampyriškai“ – nukirto galvą, ją prikišo aguonų, o širdį pervėrė mediniu kuolu. Kapas visgi buvo įtrauktas į kapinių teritoriją. Nežinia ar susidorojimas su lavonu, ar kapo „įšventinimas“ lėmė, jog daugiau vaiduoklis nepasirodė (plačiau). Žinoma, tiesos tokiose istorijose ieškoti neverta, tačiau tai žavi miesto legenda.

„Carmilla“. Iliustracija David Henry Frist, 1872

Vampyrai šiais laikais visų pirma siejami su 1897-aisiais pasirodžiusi airių rašytojo Bramo Stokerio gotikiniu romanu „Drakula“. Tačiau populiariojoje kultūroje jie žinomi gerokai anksčiau. Dar XVIII amžiaus pabaigoje pasirodo Johanno Wofgango von Goethe kūrinyje „Korinto nuotaka“ („Die Braut von Korinth“, 1797). Aristokratiško vampyro personažą 1819-aisiais pasirodžiusioje trumpoje istorijoje „Vampyras“ („The Vampyre“) aprašė britas Johnas Williamas Polidori. Tuo tarpu kitas airių rašytojas, Josephas Sheridanas Le Fanu, 1872 metais sukūrė romaną „Karmila“ („Carmilla“), kuriame vampyriška istorija įgauna ryškių lesbietiškų motyvų. Tarpukario Lietuvos radijo klausytojai taip pat galėjo susipažinti su Heinricho Marschnerio opera „Vampyras“ („Der Vampyr“, 1828, sukurta pagal Polidori), kurios ištraukas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje atliko Valstybinis radiofono orkestras.

„Drakulos“ autorius Bram Stoker

Iš tiesų Bramo Stokerio „Drakula“ XIX a. pabaigoje buvo  tik vidutiniškai sėkmingas eilinis romanas. Neatskiriama populiariosios kultūros dalimi šis romanas ir jo personažas tapo tik XX amžiuje ir dėl to kalčiausias kinas. Būtent kino filmai išgarsino Drakulos vardą ir tarpukario Lietuvoje, mat B. Stokerio romanas taip ir nebuvo išverstas į lietuvių kalbą.

Trečiojo dešimtmečio viduryje Kauno Šančių kino teatre „Iliuzija“, buvo rodomas vienas pirmųjų filmų apie vampyrus – Friedricho Wilhelmo Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“ („Nosferatu, eine Symphonie des Grauens“, 1922)“.

„Baisenybių simfonija. Nosferatu“ – neapsakomai baisi 7 veiksmų drama“ – skelbė filmo reklama spaudoje. Įdomiausia tai, jog Kaune filmas rodytas, techniškai, nelegaliai. Mat siaubo kino klasika laikomas filmas buvo pakankamai ištikima Bram Stoker knygos ekranizacija, tačiau filmo gamintojai neturėjo teisės naudoti Bramo Stokerio kūrinio. Nors buvo pakeisti veikėjų vardai, laikotarpis, veiksmo vieta ir pan., tačiau filmas vis dar buvo akivaizdi knygos kopija, tad užprotestavus B. Stokerio žmonai, filmą buvo uždrausta rodyti ir visos jo kopijos turėjo būti sunaikintos. Akivaizdu, jog tai neįvyko, viena ar kelios filmo kopijos išliko, buvo nelegaliai dauginamos ir plito po Europą. Tokia nelegali filmo kopija pasiekė ir Kauną. Po kurio laiko istorija  apie nelegaliai ekranizuotą Stokerio romaną pasimiršo, F. W. Murnau filmas vėl pradėtas demonstruoti legaliai ir šiandien yra laikomas kino klasika. Įdomu ir tai, jog Didžiojo karo metais leitenantas Friedrichas Wilhelmas Murnau dalyvavo kariniuose veiksmuose Rytų Fronte. 1915-ųjų vasarą vokiečių kariams užėmus Lietuvą, jis čia praleido ilgą laiko tarpą, kol 1917-aisiais prisijungė prie karinių Vokietijos oro pajėgų Prancūzijoje. Kai kurie kino kritikai teigia, jog Murnau „Nosferatu“ galima įžvelgti Didžiojo karo paliktus įspūdžius, galbūt filme matomas kraupiojo grafo Orlako vaizdinys ir gimė kažkur Lietuvos laukuose.

Grafas Orlakas (akt. Max Schreck) F. W. Murnau filme „Nosferatu. Siaubo simfonija“ (1922)

Tarpukario Lietuvoje demonstruoti ir kiti filmai apie vampyrus. 1932 šalį pasiekia „Drakula“ („Dracula“, 1931, rež. Tod Browning). Būtent šiame filme aktoriaus Bela Lugosi sukurtas grafo Drakulos atvaizdas taps ikonišku XX amžiuje. Jei B. Stokerio knygoje ar F. W. Murnau filme grafas Drakula (ar Orlakas) yra atgrasus monstras, tikras siaubūnas, tai šiame filme jis tapo paslaptingu, žavingu ir gundančiu aristokratu. Panašų vampyro personažą, tačiau su netikėta ir intriguojančia atomazga, B. Lugosi sukūrė ir  Lietuvoje rodytame filme „Vampyro ženklas“ („Mark of the Vampire“, 1935, rež. Tod Browning). Tuo tarpu 1939-aisiais šalyje demonstruotas tiesioginis 1931-ųjų „Drakulos“ filmo tęsinys – „Drakulos duktė“ („Dracula‘s Daughter“, 1936, rež. Lambert  Hillyer), šiek tiek pakeitė formulę – pagrindiniu vampyru čia tapo moteris, Drakulos duktė, tiesa, ne ką mažiau žavi ir viliojanti.

Aktorius Bela Lugosi ikoniškame „Drakulos“ vaidmenyje (1931)

Filmų apie vampyrus tarpukario Lietuvos ekranuose nestigo, tai buvo tikra šventė siaubo filmų mėgėjams: „Baisenybių simfonija“ arba „Vampyras“ šią savaitę rodomas „Metropolitaine“. Fabula paprasta, bet dėka režisieriaus sugebėjimo ją intriguojančiai (dėka šiurpaus rekvizito) pastatyti [taip originale – A.D.]. Yra žmonių mėgstančių matyti šiurpias scenas. Čia jie ras pasitenkinimo. Šis mistikos ir visokios kabalistikos padaras kokios nors auklėjančios idėjos neturi, vien tik pavaizduoja visam pasauly sekamas pasakas apie mirusius žmones vampyrus, kurie ir karste būdami turi maitintis, bet tik... žmonių krauju. <...> Prietaringi žmonės savo įsitikinimams patikinti čia gaus – 100 proc. už.“ – 1933 metais „Dienos naujienose“ rašyta apie filmą „Vampyras“ („Vampyr“, 1932, rež. Carl Theodor Dreyer).

Justino Pilyponio knygos „Vampyras iš Brijači pilies“ (1939) viršelis

Vampyrų temą palietė ir tarpukario Lietuvos fantazuotojai. 1939-aisias publikuotas Justino Pilyponio romanas „Vampyras iš Brijači pilies“. Knyga atrodo žymiai artimesnė tarpukario Holivudo produkcijai nei Bram Stoker „Drakulai“. Įprastame Holivudo vampyriškoms istorijoms pilių, kalnų ir aukštuomenės dvarų fone pasakojama istorija apie Florencijoje siaučiantį grafą-vampyrą Kornelijų San-Diego Starti. Jis, kaip ir Bela Lugosi personažas, yra nepataisomas viliotojas, aistringas meilužis, tačiau jis žymiai labiau nenuspėjamas ir pavojingas. Knygoje randama erotikos ir smurto kombinacija kitų tarpukario Lietuvos kūrinių fone išsiskiria provokuojančia drąsa, nors gana prastas Justino Pilyponio rašymo stilius ir siužeto sąranga verčia išspausti šypseną. Ištrauka susipažinimui:

„... grovas pasilenkė ir savo lūpomis įsisiurbė į jos lūpas. Veltui ji judino galvą, stengdamasi išsprūsti iš jo glėbio: tai dar labiau erzino vampyrą. Suspaudė ją taip, kad jos kaulai subraškėjo. Visame kūne jautė skausmą. // Apalpo. // - Ur-r-r!.. Ū-ū-ū!... – suurzgė vampyras įsmeigdamas nagus į savo paties veidą ir nustebusiomis akimis žiūrėdamas į grovienę. // Priklaupė prie jos. Vis toks pat laukinis ir baisus, vis dar savo baisiame priepuolyje pasinėręs, kanibalo ir vampyro priepuolyje. Jo pirštai vėl pradėjo šliaužioti jos kaklu. <...> A! Štai jos šiltas, virpąs kūnas... Pusnuogė?.. Ji privalo būti nuoga!.. Cha, cha, cha!.. Nuoga, kad galėtų draskyti ją į šmotelius, kad galėtų čiulpti jos kraują... Cha, cha, cha!.. Kuo ji čia dar prisidengusi?.. Niekai, viskas niekai!.. Stipriose jo rankose šilkai ir batistas padriko kambaryje ilgomis juostomis...“

Filmo „Dracula's Daughter“ (1936) plakatas. Šalt. New Beverly Cinema.

Tačiau Pilyponio kūrinys turėjo ir kabliuką: jame nieko antgamtiško nebuvo, vampyras iš tiesų buvo paprasčiausias žmogus. Tarpukario Lietuvoje vampyrai taip pat neapsiribojo tik sakmėmis, knygomis ar kino filmais, dažnai „vampyro“ etiketė klijuota aplinkiniams žmonėms. Galime išskirti tris dažnesnius tarpukario Lietuvoje vyravusius „vampyrų“ tipus:

  1. Kriminaliniai vampyrai. Vampyrais vadinti visų pirma žmogžudžiai. Pavyzdžiui, 1939 Prancūzijoje giljotinuotas vokiečių plėšikas, pagrobėjas ir žmogžudys Eugenne Weidmannas Lietuvoje buvo pakrikštytas „vampyru“, mat plataus atgarsio sulaukęs jo teismo procesas buvo gausiai aprašytas ir Lietuvos spaudoje. „Vampyrais“ įvardinti ir kiti žmogžudžiai, tame tarpe ir lietuviai. Jų aukos buvo „vampyrų aukos“. Kino filmai apie žmogžudystes neretai irgi pakeisdavo savo pavadinimus: štai 1931-aisias šalyje rodytas žymusis Fritzo Lango (apie jį dar čia) filmas „M“ (1931), apie vaikus žudantį serijinį žudiką, Lietuvoje rodytas pavadinimu „Diuseldorfo vampyras".

    Kriminalinis vampyras: Eugene Weidmann. Šalt. wikimedia commns.
  2. Estetiniai vampyrai. „Mieste nuoširdumas ir atvirumas turi būti saikingas, kaukė turi dengti moterį, nes vyrai, nors ir sako, kad mėgsta atviras moteris, iš tikrųjų ieško joje gudriai sukurto sfinkso. Štai kodėl miestui tinka vampyriškos moterys, moterys su miglotom akim ir paslaptingai gundančiom šypsenom lūpose. Moteris – mįslė yra miesto vyro idealas“ – 1935-aisias protinti „Sekmadienio“ moterų rubrikos skaitytojai. 1915-aisiais „Fox“ kino studijoje sukurtas fatališkos moters-vampyro įvaizdis, trumpiau vamp, kurį pirmoji išgarsino kino aktorė Theda Bara (plačiau), rado atgarsį ir Lietuvoje. Paslaptinga, gundanti, tamsiaplaukė moteris žemu balsu ir smilkstančia cigarete, sugebanti suvilioti ir savo valdžioje laikyti bet kokį vyrą – tai buvo ne vieno tarpukario lietuvio slapta fantazija. Kino aktorėms neretai klijuota vampyrių etiketė, o merginos spaudos puslapiuose mokytos, kaip sukurti „vampyrišką“ įvaizdį vyrui suvilioti. Tiesa, tais pačiais 1935 „Sekmadienyje“ spausdintų straipsnelių serijoje, kurioje apžvelgiami žymių rašytojų pasisakymai apie „ateiities moterį“ Stefanas Zweigas teigė, jog ateityje (po 1950-ųjų) „Laisva moteris meilėje bus daugiau panaši į amazonę, o ne į vampyrą. Ji nebus savo kūno tarnaitė, bet pavirs savo meilės valdove“.

    Aktorė Theda Bara, 1915. Šalt. Jewish Womens Archive.
  3. Politiniai vampyrai. „Lenkų vampyras palaiko savo gyvybę lietuvio krauju ir, kaip kiekvienas vampyras, čiulpia savo aukos kraują tamsoje, bijodamas dienos šviesos! (Nota bene, vampyrai sąžinės neturi ir todėl nė kiek nesisieloja, jei jų iščiulpta, paplūdusi krauju auka miršta, vampyro kraujo troškulio nualinta)“ – 1935 žurnale „Trimitas“ rašė Viktoras Biržiška[8]. Šiuo atveju vampyru tapo visa Lietuvos kaimynė – Lenkija, su kuria tarpukariu pyktasi dėl Vilniaus klausimo. Tačiau vampyriškumas galėjo pasireikšti ir pavienių žmonių atveju. Štai Vladas Butleris tarpukariu publikavo 5 romanų seriją „Už ką?“, pasakojančių apie lietuvių šeimos, po 1863 metų sukilimo ištremtos į Sibirą, likimą. Autorius pats gimė tokioje ištremtoje šeimoje 1867-aisiais. Trečioji serijos knyga „Vampyro naguose“ (1935) pasakojo kaip lietuvių šeimą persekioja „lenkas Kijakovskis, kuris ir yra tasai vampyras. Šis lenkas atvirumo valandėlėje išgauna Mikalkevičiaus paslaptį ir terorizuoja jį sumanęs išgauti visą didelį Nadios kraitį“ (iš recenzijos žurnale „Karys“). To pačio romano įžanginiame žodyje autorius pateikia skaitytojos laišką, kuriame jis yra kaltinamas per daug neigiamai savo romanuose demonstruojantis lenkus, ir į jį atsako teigdamas, jog visai nenori šmeižti lenkų ir Lenkijos, o romano veikėjas Kijakovskis yra paimtas „iš tikrovės“. Nors pagrindiniu politiniu vampyru tarpukario Lietuvoje buvo Lenkija ar lenkas, tačiau kai kurios kitos šalys taip pat kartais pavadintos „vampyru“, pavyzdžiui Japonija dėl savo vykdytos aršios ekspansijos ir ekonominės politikos.

    Politiniai vampyrai: Józef Piłsudski ūsai tarpukario Lietuvoje buvo baisūs kaip vampyro iltys. Šalt. Geni.

Baigti norisi paminint labai realų pokario Lietuvos „vampyrą“. Tai – Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas, partizanas Vytautas Gavėnas–Vampyras (1922–1950) įvaręs siaubo ne vienam sovietų saugumiečiui, kuriems ši „vampyro“ etiketė, bent jau pagal kai kurias tarpukario Lietuvos tipologijas, būtų tikusi žymiai labiau.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras (pirmas iš kairės) su savo broliu, taip pat partizanu, Vladu Gavėnu-Tarzanu. 1945 m. Šalt. genocid.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.