Fantastika tarpukario Lietuvoje (I): kaip Brazilijos lietuvis vaikus į Marsą skraidino

Marsiečiai ir jų dangoraižiai. „Svečiuose pas marsiečius“ iliustracija, autoriaus nuotr.

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (I): kaip Brazilij...

– Bet turbūt reikėtų pasiimti daug maisto produktų ir gėralų? – paklausė Vytukas, kaskart vis labiau domėdamasis.

– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.

Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokios ar panašios citatos išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui. Tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, tokie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.

Marsiečiai ir jų dangoraižiai

Marsiečiai ir jų dangoraižiai. „Svečiuose pas marsiečius“ iliustracija, autoriaus nuotr.

Tarpplanetinės kelionės ir santykiai su nežemiškomis civilizacijomis pirmosios Lietuvos respublikos skaitytojui buvo anokia egzotika – dar 1924 metais lietuvių kalba pasirodė Herberto Wellso klasikinis veikalas „Pasaulių karas“ (1898 m.), kuriame marsiečiai bando užkariauti Žemę; bei sovietų rašytojo Aleksejaus Tolstojaus „Aelita“ (1923 m.), kuriame, atvirkščiai: bolševikai skrenda į Marso planetą ir, radę joje skaudžiai išnaudojamą marsiečių proletariatą, sukelia revoliuciją Vasario revoliucijos Rusijoje dvasioje. Įdomu pastebėti, jog šį originalios sovietų propagandos veikalą kai kurie tarpukario Lietuvos apžvalgininkai ypač rekomendavo paskaityti Lietuvos kareiviams...

Genialus išradimas

Genialus išradimas. „Svečiuose pas marsiečius“ iliustracija, autoriaus nuotr.

Visgi trečiojo dešimtmečio II pusėje pradėję dygti lietuvių autorių lengvosios literatūros (t. y. detektyvų, nuotykių, fantastikos žanro) kūriniai retai išeidavo iš mūsų gimtosios planetos ribų, tad 1936 metais pasirodžiusi Brazilijos lietuvio Viktoro Kropo iliustruota apysaka „vyresnio amžiaus vaikams ir jaunuomenei“ – „Svečiuose pas marsiečius“, iš kurios ir paimtas aukščiau cituojamas dialogas, yra reta, o gal ir vienintelė išimtis tarpukario Lietuvos literatūroje, tuo nusipelnanti įdėmesnio mūsų žvilgsnio į ją.

Džiungliai - Marso flora ir vabzdžiai

Džiungliai - Marso flora ir vabzdžiai. „Svečiuose pas marsiečius“ iliustracija, autoriaus nuotr.

Giliai Kanados taigoje, šimtai kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, vietinių „indėnų“ akylai saugomoje paslaptingoje stovykloje, vyksta darbai. „Jau kelintas mėnuo, kaip inžinieriai šiose dirbtuvėse statė milžinišką lėktuvą. Šį lėktuvą – rakietą, išrado vienas Amerikos lietuvis – garsus inžinierius, kuris, rusų persekiojamas už lietuvybę, pabėgo dar prieš Didįjį karą iš savo tėvynės. Šis lėktuvas – rakieta, galėjo lengvai nepastebimas ir be jokio motorų urzgimo pasikelti į stratosferą, ir iš ten leisti į priešą, esantį Žemėje, naujas baisias dujas ir mirties spindulius, kurie naikina ir tirpdo įvairias medžiagas. Tai buvo vienas iš baisiausių naujai išrastų karo pabūklų – mašinų“.

Aukštesnieji gyvuliai - Marso fauna

Aukštesnieji gyvuliai - Marso fauna. „Svečiuose pas marsiečius“ iliustracija, autoriaus nuotr.

Mįslingai Amerikos lietuvių karo draugijos vykdomai „rakietos“ statybos ekspedicijai vadovauja lietuvių inžinierius – ilgus metus Sibire kalintas karininkas. Jis su savimi pasiima ir savo dvylikametį sūnų Vytuką (vaiko motina mirus – jam nėra, kur dėtis). Smalsus berniukas išsiaiškina visas raketos ypatybes, ir, sužinojęs, jog ja galima pasiekti net Marso planetą, pirmojo bepiločio bandymo metu pasislepia piloto kabinoje, atjungia raketos valdymą iš Žemės ir pasuka į kaimyninę Raudonąją planetą, taip pradėdamas pirmąją tarpplanetinę lietuvių ekspediciją.

Dar prieš Vytukui įlipant į raketą, per Vytuko ir raketos išradėjo dialogą, autorius supažindina skaitytojus su pagrindiniais faktais apie Marso planetą. Papasakoja apie planetos judėjimą, numanomą planetos atmosferą bei, žinoma, galimus jos gyventojus, kurie yra „kultūringesni padarai, negu Žemės gyventojai“ mat „visur Marso paviršiuje matėsi techniško darbo pėdsakai“ (aliuzija į dar XIX a. antroje pusėje populiarią teoriją, jog Marso paviršius yra išraižytas galimai dirbtinių kanalų). Tad, Vytukui nutupdžius raketą ant Marso paviršiaus, jam reikia priprasti prie žymiai retesnio planetos oro (panašu, jog, skrendant į Marsą be skafandro, trumpa „kalnų liga“ yra neišvengiama), susitaikyti su daugiau nei dvigubai lengvesniu savo kūnu ir eiti susipažinti su planetos šeimininkais.

Na, o autoriui tai suteikia galimybę pateikti bene pirmuosius lietuvių literatūroje kuklius astrobiologijos bandymus. Dėl silpnesnės Marso gravitacijos autoriaus piešiami marsiečiai yra veik pustrečio karto aukštesni už žemiečius, jų galvos – itin didelės dėl aukšto jų intelekto, o krūtinės – itin stambios ir plačios, nes dėl retesnio oro jiems reikia žymiai didesnių plaučių.

Atskiras knygos skyrius aptaria Marso florą ir fauną, o sociologinius Marso aspektams skirtas skyrius „Planetos valdovas ir civilizacija“. Skaitytojas sužino, jog Marso augalai žymiai laibesni, tačiau aukštesni nei žemės. Vietiniai miškai – džiunglės – čia pilni vandenyje perinčių ir žiemą miegančių vabzdžių, tačiau marsiečiai savo planetoje protingai „išnaikino visus priešingus ir jų reikalui nenaudingus gyvius“ (autorius, linkėdamas mūsų planetai ekologinės katastrofos, tikisi, jog tas pats bus atlikta ir Žemėje) bei pažabojo savo reikmėms saulės energiją.

Autoriui paskutinį kartą patvirtinus, jog „mes marsiečius visuomet galėsime aplankyti, nes jų planetos klimatas mums tinka. Bet jau marsiečių užpuolimo mes galime nebijoti <...> kaip tik jie išliptų iš savo lėktuvų, tai tuojau numirtų. Nes [Žemėje] negalėtų ne tik, kad vaikščioti, bet net ir laikytis ant kojų ir tuojau būtų sutriuškinti savo nuosavu svoriu...“ Vytukas sėda atgal į raketą ir pasuka gimtosios planetos link – namiškiai jaudinasi.

Sao Paulo lietuvių sporto sąjungos „Lithuania“ Centro Valdyba. Atvaizde pirmas iš kairės  –Viktoras Kropas, sekretorius, antras – Stepas Žičkus, vicepirmininkas, trečias – Juozas Januškis, pirmininkas, ketvirtas – Antanas Baliukevičius, iždininkas, ir penktas – Balys Puišys, ūkvedys. Iliustracija paimta iš Juozo Daugėlos knygos „Lietuviai Brazilijoje“ (1933 m.), autoriaus nuotr.

Akivaizdu, jog, rašant knygą, autorius turėjo bent kelis tikslus. Pirmasis – parodyti jaunimui patriotinio darbo tėvynės labui svarbą, ugdyti nacionalinę savigarbą. Pastarasis tikslas itin ryškiai atsiskleidžia patetiškame knygos finale – į Žemę grįžęs Vytukas yra apdovanojamas ordinu iš Lietuvos ministro rankų, ta proga jis pasižada visą gyvenimą eiti savo tėvo ir raketos išradėjo pėdomis, skirti visas savo žinias ir jėgas „patobulinti tėvynės oro laivyną ir viso pasaulio aviaciją“. Ministras tuo metu, lyg ir kreipdamasis į skaitytoją, teigia, jog tokio pažado nevalia pamiršti, reikia viską dėti ant „tėvynės aukuro“, o Lietuva laukia „daugiau tokių drąsių ir naudingų tėvynės sūnų“.

Antrasis knygos tikslas, žinoma, supažindinti skaitytojus su pagrindiniais faktais ir žiniomis apie Marsą. Tačiau abu knygos tikslai paskęsta fantastikos jūroje. Istorija apie smetoninių valdininkų kuruojamus, slapta kuriamus pasaulinio masto mirtinų ginklų ir raketų projektus tuo laiku, kai didžiosios totalitarinės pasaulio valstybės – nacistinė Vokietija ir SSRS – jau buvo įsitraukusios į ginklavimosi varžybas, atrodo fantasmagoriškai neįtikinamai. Greičiau – leidžia susimąstyti apie tarpukario Lietuvos trapumą grėsmingų kaimynų apsuptyje.

Tuo metu Marso paveikslas piešiamas naudojant dar knygos publikavimo metu atgyvenusias mokslines teorijas ir duomenis, tad planetos aprašymas jau tuomet buvo arčiau fantastikos nei mokslo sferos. Įdomu, jog ne ką mažiau fantastiškas nūdien atrodo ir paties knygos autoriaus, V. Kropo, gyvenimas.

Viktoras Kropas

Viktoras Kropas – a la kaubojus, iliustracija iš knygos „Lampeao“ (1932 m.), autoriaus nuotr.

Tarpukariu publikavęs veik dešimt skirtingų kūrinių, V. Kropas (1902–1973 m.) šiandien yra pamirštas autorius. Kaip ir kiti tarpukario Lietuvos lengvosios literatūros autoriai, sovietmečiu jis buvo ignoruotas, o Sąjūdžio ir nepriklausomybės metais perleidimo sulaukė tik vienas jo kūrinys – nedidukas meilės romanas Brazilijos fone „Valentino“ (1937–1991 m.). Ši knygelė, kaip ir anksčiau aptarta „Svečiuose pas marsiečius“, yra veikiau išskirtinės V. Kropo kūryboje. Kurį laiką Brazilijoje gyvenęs autorius tarpukario Lietuvoje garsėjo nuotykių kupinais romanais apie kraugeriškus Brazilijos bandito Lampeao ir Amazonės džiunglių ekspedicijų žygius.

Jeigu tikėsime autoriaus teiginiais, nemažai nuotykių Brazilijoje patyrė ir jis pats. 1936 m. publikuotame romane „Džiunglių paslaptys: lietuvio išeivio pergyventų nuotykių romanas“ autorius atpasakoja aukso ieškotojų ekspedicijos, kurioje jis pats dalyvavo, nuotykius 1929 m. Brazilijoje; tais pačiais metais išleistoje knygoje „Svetimšalių legione: lietuvių legionistų nuotykiai“ prisimena savo ir tautiečių kovas 1930 m. Braziliją purčiusiose revoliucijose.

Įspūdį sustiprina neretai V. Kropo nuotykių knygose naudojamos citatos iš tarpukario Brazilijos laikraščių bei knygose publikuojami paties autoriaus portretai: viename jų jis – džiungles užkariauti pasiruošęs kaubojus, kitame – pasitempęs svetimšalių legiono narys. Kaip pirmasis lietuvių kilmės džiunglių užkariautojas, o ne vienas nuotykinės literatūros Lietuvoje pionierių, jis prisimintas ir 1969 m. darytame interviu žurnale „Jaunimo gretos“.

Viktoras Kropas 1969 m.

V. Kropo 1969 m. interviu „Jaunimo-gretose“, autoriaus nuotr.

Jame autorius pasakoja, kaip trečiojo dešimtmečio viduryje su šeima atvyksta į Braziliją, pabėga iš vergiško darbo kavos plantacijoje, pradeda darbuotis Lietuvos išeivių kultūrinėje veikloje, o 1929 m. su dvylika bendražygių iškeliauja į ekspediciją Amazonės miškais – aukso ieškoti. Ekspedicija grumiasi su indėnais, V. Kropas apserga drugiu, nemaža ekspedicijos dalis miršta, o V. Kropas, pasiligojęs ir be aukso, grįžta namo. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje grįžęs į Lietuvą, jis – jau kitas žmogus: ligotas, pavargęs, nebenaudingas savo valsytbei, tačiau patyręs daug nuotykių.

Visgi, atlikus šiokį tokį tyrimą, akivaizdu, jog V. Kropo pasakojimuose nesueina galai. Mat menamos ekspedicijos metu jis buvo aktyvus San Paulo lietuvių klubo meno ir sporto sekcijų narys, buvo renkamas į šių sekcijų valdybas, ruošė Brazilijos lietuvių statytus scenos kūrinius ir užsiiminėjo įvairia kita kultūrine veikla.

Nei Amazonės ekspedicijose, nei Brazilijos kalėjimuose, kuriuose neva kalėjo po nepavykusių revoliucinių bandymų, sveikatos jis nesusigadino – ketvirtajame dešimtmetyje grįžęs į Lietuvą, buvo aktyvus šaulių narys, ugniagesys, pasižymėjo sportiniais pasiekimais. Autoriaus knygose naudojamos citatos iš Brazilijos spaudos leidinių kartais tikros, o dažniau – tiesiog laužtos iš piršto.

V. Kropo leidinių realistiškumu paabejodavo ir tarpukario Lietuvos kritikai: „Knygos autorius sakosi šiuos jo nuostabius aprašymus, plėšiko Lampeao nuotykius, ėmęs ne iš savo fantazijos, bet aprašęs tikrus šio narsaus plėšiko ir jo gaujos pergyvenimus. Tačiau sunku tikėti. Juk tada arba autorius turėjo su plėšiku bendradarbiauti, arba plėšikas turėjo iš visų savo „žygdarbių“ jam „išsispavėdoti“ – knygos „Lampeao. Brazilijos banditų karaliaus nuotykiai“ pirmąjį tomą (1932 m.) vertino nepatiklus žurnalo „Karys“ recenzentas.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šios knygos tikrai neatrodo realistiškai. Iš tiesų, spalvingos autoriaus nuotraukos knygų viršeliuose ir neva tikri „lietuvių išeivio Brazilijoje pergyventi“ nuotykiai, tebuvo ryškus tarpukario Lietuvoje vykdytos nuotykių literatūros rinkodaros pavyzdys. Beje, gana sėkmingas: juk, net praėjus daugiau nei trisdešimtmečiui po aptariamų knygų pasirodymo, 1969 m., likus trims metams iki savo mirties, autorius toliau gana įtikinamai melavo spaudai apie savo patirtus nuotykius „Amazonės ekspedicijose“.

Viktoras Kropas 1936m.

Viktoras Kropas – a la legionierius, iliustracija iš knygos „Svetimšalių legione“ (1936 m.), autoriaus nuotr.

V. Kropo kūryba vargiai laikytina geros literatūros pavyzdžiu – dar tarpukariu kai kurie kritikai skundėsi, jog „gaila popieriaus panašiems leidiniams“. Iš tiesų, ir straipsnelyje aptarta autoriaus knygelė „Svečiuose pas marsiečius“ yra neįtikima, perdėm patosiška ir primityvoka, moksliškai atgyvenusi net savo leidimo laikotarpiu. Tačiau pamiršto autoriaus kūryba išlieka aktuali istoriškai – kaip pirmųjų lietuvių egzotinių nuotykių, fantastikos romanų ir tarpukario Lietuvos popkultūros atspindys.

Kol E. Muskas vis dar rengiasi privatiems komerciniams skrydžiams į Marsą, šiai planetai teks dar palaukti savo lietuvių užkariautojų – šiandienos Vytukų. Tuo metu Žemės planetos dulkėmis nusėta paslaptinga V. Kropo asmenybė ir kūryba, kažkur archyvų gilumoje, tebelaukia savo tyrinėtojų, kurie prikeltų ją iš užmaršties.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: