Fantastika tarpukario Lietuvoje (V): Tarzanomanija Lietuvoje

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (V): Tarzanomanija...

Vienas anykštėnas, pamatęs filmoj, kaip vaidinąs Tarzaną akrobatas karstėsi po medžius, mėgino pats iš medžio medin paskui voveraitę šokinėti, kol krito ir užsimušė. – žurnalas „Trimitas“, 1933.

Senolių padavimai byloja, jog 1945-aisiais Berlyną siaučiantys Raudonosios armijos kariai sugebėjo aptikti kelis, vokiškai dubliuotus, Tarzano filmus. Šie buvo parvežti į SSRS ir, ten esant visiškam kino filmų trūkumui, paleisti į kino ekranus kartu su daugeliu kitų, taip vadinamų, „trofėjinių filmų“. 1953-aisias seni, dar tarpukariu leisti, Tarzano filmai buvo tapę populiariausiu ekranų reginiu Maskvoje. Šiurpesnė padavimų pusė byloja, jog Tarzano įkvėptas sovietinis jaunimas, puolė karstytis medžiais. Krisdamas iš medžio ne vienas jaunas spaliukas susilaužė kokį kaulą, ar net padėjo galvą.

Nežinia, ar straipsnio pradžioje minima citata iš Lietuvoje leisto 1933-ųjų metų žurnalo „Trimitas“ numerio yra tikros nelaimės, ar tik Tarzano mito dalis. Tačiau tikrai galime teigti, jog tarpukario Lietuva persirgo Tarzano karštine gerokai anksčiau, nei XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje nuo Vakarų kultūros užsidariusi jos kaimynė – sovietinė Rusija.

Edgar Rice Burroughs (Wikipedia nuotr.)

Britų aukštuomenės sūnaus, piratų su šeima išmesto Afrikos pakrantėje, kūdikystėje netekusio abiejų tėvų ir užauginto vietinės beždžionių genties, paveikslas kilo rašytojo Edgar Rice Burroughs galvoje ir pirmą kartą literatūroje pasirodė 1912-aisias metais. Tarzanas netruko užkariauti publikos visame pasaulyje. Per savo gyvenimą Edgar Rice Burroughs (1875-1950) parašė viso dvidešimt penkias atskiras „Tarzano“ knygas, tiesa, kai kurios jų publikuotos tik po rašytojo mirties. Rašytojas taip pat parašė kelias knygas tiesiogiai susijusias su „Tarzano“ pasauliu, Tarzano nuotykiai knygose, pagal licenciją, taip pat tęsti kitų rašytojų. Nors rašytojas parašė ir daug kitų kūrinių, tačiau būtent Tarzanas tapo žymiausiu jo literatūriniu vaiku, ir didžiausiu pelno šaltiniu. Tarzanas taip pat sulaukė begalės adaptacijų kitose medijose – kine, televizijoje, radijuje, komiksuose. Vien 1918-1939 pasaulio ekranuose pasirodė 15 skirtingų filmų apie Tarzaną. Tarzano pėdsaką galime sutikti ir tarpukario Lietuvos populiariosios kultūros istorijoje.

Reklama

Pradžia – kino salėse

Lietuvos publika pirmiausia su Tarzanu galėjo susipažinti kino teatrų salėse. Tiesa, ne visiems patiko beždžionių auginto žmogaus paveikslas:

„Oaza”. Čia radom rodant „Tarzaną“. Didžioji pusė žiūrėtojų – vaikai. Dalykų dedamasi Afrikos giriose. Puikūs dramblių ir liūtų paveikslai. Bet Dievuliau tu mano, kas čia padaryta filmininkų su žmogaus gimine! Žmonės praverčia belakstydami po girias ir besižudydami. O veiksmo vidury – pabėgusi iš Europos mergelė ir moteriškė. O mūsų vaikai žiūri, ištempę akis, ir neiškenčia balsu nepritarę pabėgėlių be galo nenatūraliems veiksmams. Aišku, kad šitoks filmas ne auklėja, bet nuauklėja. Tik kurgi tie kino cenzoriai?“ – 1924-ųjų sausį, dienraštyje „Lietuva“ skundėsi kalbininkas Antanas Vireliūnas.

Tačiau visai kitaip buvo sutikta pirmoji lietuvių kalba išleista „Tarzano“ knyga, pasirodžiusi vėliau, tais pačiais 1924-aisias metais. Pirmoji Tarzano nuotykių dalis „Tarzan of the Apes“ (1912), lietuviškai buvo išleista 1924-1927 padalinta į tris atskiras dalis. Knyga buvo sutikta entuziastingai, nors ir pabrėžti kai kurie jos trūkumai, žurnalo „Karys“ apžvalgininkas, majoras P. Ruceskas, trumpai pristatęs knygos fabulą ir išgyręs knygos veiksmą, konstatavo: „Bet čia ir baigiasi įdomus, originalus, tiesiog sujaudinantis Afrikos džunglių (miškų) romanas, kuriame taip gyvai, didele fantazija, sykiu gi ir moksliškai papasakojama apie džunglių gyventojus, milžiniškus žvėris, laukinius žmones, visų jų papročius ir t.t., jo gi vietoj prasideda… kinematografinis, paprastas romanas, kokių mes turime tūkstančius. Nedaug lietuvių literatūra nustotų, jei ir visai šios dalies lietuvių kalba nebūtų pasirodžius. Tačiau knyga būtinai skaitytina, karių bibliotekose turėtina dėl pirmos jos dalies“.

Panašiai knygą vertino ir Juozas Petrėnas (Brundalas) žurnale „Trimitas“: „Nuo tos vietos, kur Tarzanas susitinka su žmonėmis, jau prasideda paprastas kinematografinių įvairių prietykių kaleidoskopas. Neaprašysi visų Tarzano žygių. // Jie už vienas kitą baisesni ir įdomesni. // Pradėjus skaityti sunku nuo tos knygos atsitraukti“.

Nors antroji knygos dalis „Tarzanas grįžta į džiungles“ (1926) nesutikta taip entuziastingai, tačiau, teigta, jog trečioji dalis „Tarzanas vėl džiunglėse“ (1927) „bene bus įdomiausia. Žinoma „cudų“ nestinga, bet juk tai romanas džiunglėse ir dar labai laimingai užsibaigiąs. <…> Kareivių bibliotekoms patartina įsigyti Tarzano visas tris dalis.“

Populiariausia tarp karių

Iš tiesų, Tarzano knygų populiarumas Lietuvos jaunimo tarpe, tuo pačiu ir jaunų vaikinų prigrūstose kareivinėse, buvo išskirtinis. Spaudoje apstu pranešimų apie kareivių būrius vedamus nemokamai pažiūrėti „Tarzano“ ekranizacijų, o po knygos išleidimo praėjus net keliems metams, ji vis dar buvo viena skaitomiausių karių bibliotekose. 1930-aisias pagal knygos išdavimus karių bibliotekose, ji buvo ketvirta tarp užsienio autorių (populiaresnės buvo tokios knygos kaip Aleksandro Diuma „Trys muškietininkai“ ar Žiulio Verno „Kapitono Granto vaikai“).

Nepaisant, jog pirmosios knygos leidime buvo apstu korektūros klaidų („Teksto korektūra kuo biauriausia, jos atitaisymų pririnkta 4 pusl., bet tur būt kita tiek paliktų neatitaisyta. Kas pas mus bus beraščiai ar aklūs korektoriai?“), būtent šia knyga buvo skatinama jaunimą pratintis skaityti: „Paimkite „Tarzaną“, ar Mayne Reydo kurį romaną. Ir matysite, kad skaitymas ne tik neatima laiko, bet jūs tą laiką labai tinkamai skaitydami sunaudojat. Jūs skaitote ir mokotės.“ – teigė Juras Šaltenis straipsnyje „Vyrai, pratinkitės skaityti“.

Nors Tarzano knyga susilaukė didelio populiarumo, kiti šio veikėjo nuotykiai knygų lentynose pasirodė tik 1936-1937 metais, kai, serijoje „Populiarioji biblioteka“, buvo išleistos dvi knygos „Tarzanas džiunglėse“ dalys. Šiuo metu Tarzanas Lietuvoje jau buvo puikai žinomas. Nors knygos tiražas (3200 kopijų) liudijo jos populiarumą, tačiau šįkart Tarzanas, nebuvo taip palankiai sutiktas kritikų: „Romane autorius tęsia toliau Tarzano nuotykius, tačiau jie jau nebėra tokie įdomūs, kaip pirmieji, kada autorius mums davė principinę žmogaus-bezdžionės idėją. Šiame romane, geriau – apysakoje, nuolat jauti dirbtinumą ir autoriaus norą patenkinti pigaus pasiskaitymo troškimą. Pažymėtina, kad tam tikslui net 24 autoriaus romanai siejami su Tarzano vardu. Todėl jie netenka nei literatūrinės, nei fantastinės vertės“, – romanu „Tarzanas džiunglėse“ 1936-aisiasi skundėsi žurnalo „Karys“ apžvalgininkas.

Kazys Šimonis – I Tarzano dalies iliustracija 3 (1924)

Negalima nepaminėti ir išskirtinio pirmosios Tarzano knygos apipavidalinimo. Knyga išleista su gausiomis savamokslio dailininko, grafiko, poeto Kazio Šimonio iliustracijomis. Tiesa, didelės Tarzano ir kitų knygos herojų figūros, nūnai, atrodo gan vaikiškos, pats Tarzanas primena ne džiunglių karalių, o pagonišką Naisų kunigaikštį, jo draugė Jane – lyg iš pieno plaukusi vaidilutė, o Afrikos džiunglės panašesnės į Kauno Ąžuolynų giraites. Tuo metu Kauno mokytojų kursuose piešimą dėstęs Kazys Šimonis dėl šių iliustracijų sulaukė kritikos ir spaudoje: „Knyga papuošta mūsų dailininko K. Šimonies darbo iliustracijomis, kurios tačiau gyvumu neatsižymi: kažkokios lyg anemiškos, sunkios, be gilios perspektyvos. Viskas lyg vienoj plotmėj, be švelnių bruožų bei formų, kurios skaitytojui paprastai taip reikalingos, taip maloniai į jo akį veikia“. Matyt dėl išsakytos kritikos, grafikas pakeitė braižą ir laukusias dvi knygos dalis iliustravo kitokiu, art nouveau stilistikai artimesniu, braižu.

Laikraščiuose sukosi Tarzano komiksai

Tarzanas Lietuvoje neapsiribojo tik knygų leidiniais, jo nuotykiai atskirai spausdinti ir laikraščių puslapiuose. Klaipėdoje leistas lietuvių dienraštis „Vakarai“ net publikavo kasdieninius Tarzano komiksus! Žymaus Didžiosios Britanijos komiksų iliustratoriaus Rex Maxon sukurti darbai 1938-1939 metais, praėjus ne daugiau nei metams nuo jų originalios pasirodymo datos, kone kasdien, buvo publikuojami Lietuvos pajūrio dienraštyje. „Vakarai“ spėjo paskelbti visą komiksų seriją „Tarzanas drąsusis“ (viso 96 comic strip’ai), tačiau pradėtą antrą komiksų seriją „Tarzanas ir užburtas miestas“ nutraukė nacių įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija.

Johnny Weissimuller. 1932 m. Nuotrauka C S Bull, MPTV images

Žinoma, Tarzanas neapleido ir kino ekranų. Ypač populiarus juose jis tapo ketvirtajame dešimtmetyje, kai Tarzaną filmuose pradėjo vaidinti žymus plaukikas, olimpinis medalininkas  Johnny Weissmüller. 1932-1948 metais šis aktorius suvaidino net dvylikoje Tarzano ekranizacijų. Tarpukario Lietuvoje parodyti keturi Tarzano filmai su šiuo aktoriumi, taip pat rodyti kiti Tarzano filmai, ar filmai, tiesiog, begėdiškai prisidengę jo vardu. Šie filmai nelaikyti rimtais kino kūriniai, tačiau kritikų vertinti dėl dažnai puikų gamtos, plaukimo, ar veiksmo scenų. Ne viename straipsnyje pabrėžiama, jog šie filmai visuomet yra itin gausiai lankomi, tad jie buvo tapę savotiškų tarpukario Lietuvos „spragėsių filmų (pop-corn flick)“ etalonu. „METROPOLITAINE Tarzanas ir vampyrai. Filma pasižymi savo gražiais vaizdais ir kai kur šiurpiais išgyvenimais. Nors turinys lengvas, tačiau vasariškam išsiblaškymui visiškai tinkamas.“ – taip, ar panašiai, skambėdavo daugelis šių filmų apžvalgų.

Išmatuoti Tarzano populiarumą tarpukario Lietuvoje be galo sunku, tačiau galima gana tvirtai teigti, jog, didesnio populiarumo tarpukario Lietuvoje nesulaukė joks kitas išgalvotas literatūrinis herojus. Čia leisime paminėti tik kelias šio populiarumo apraiškas.

Veikėjas tapo būdvardžiu, clickbaitu ir proga pasipelnyti

Filmuose girdimas Tarzano riksmas Lietuvoje tapo būdvardžiu, neretai naudotu istorijose ar anekdotuose, pvz: „Skyrininkas su savo skyriumi vykdo puolimą. // Eilinis Kurpaitis, užėmęs poziciją ant griovio krašto, rėkauja, šūkauja tiesiog tarzaniškai [čia ir toliau paryškinta mano – A.D.]. // Pribėga skyrininkas: // – Ko taip rėkauji, tamsta? // – Noriu priešą morališkai paveikti, tamsta skyrininke!” – skambėjo 1938-aisias publikuotas anekdotas. „ – Lakūne! – instinktyviai tarzanišku balsu surikau ir stvėriausi už parašiuto. Bet čia vėl mintis: „O kur nušoksi, jei žemė stačia stovi.“ – sakinys, iš trumpos istorijos „Kaip du eiliniai žygyje išvydo Vilniaus bokštus…“, publikuotos 1939-aisias.

Žodis „Tarzaniškas“ tarpukario Lietuvoje taip pat naudotas, kaip nurodantis literatūros ar kino kūrinio tipą: „Glorijoj“ rodoma „DŽIUNGLĖS ŠAUKIA“ su Hariu Piel (jo ir režisūra). Filma žiūrima įdomiai, turi apsčiai gražių gamtos vaizdų. Ypač įdomi gyvulių dresūra. <…> Tai tarzaninio tipo filma.“ – apie vokiečių filmą „Der Dschungel ruft“ teigta 1936-aisias. „KAPITOLYJE eina „Džiunglių duktė“, tokio pat tipo kaip Kaune daug sykių matytasis Tarzanas“ – kalbėta apie kitą filmą. Žiūrint iš nūdienos perspektyvos, kartais, tokia „tipologija“ atrodo mažų mažiausiai juokinga, mat dėl didelio populiarumo „Tarzano“ etiketė klijuota ant pačių įvairiausių kūrinių: „Skaitytojų dėmesiui! // Lietuviškas Tarzanas „Lietuvos žiniose“. // Rytoj, t.y. – ketvirtadienį, spalių 8 d. pradėsime spausdinti garsaus prancūzų rašytojo Prospero Merimee apysaką „Lokys“ arba „Lietuviškas padavimas“, kuriame vaizduojamas tarzaniškas Raseinių dvarininkas“, – skelbė viena iš dienraščio „Lietuvos žinios“ reklamų.

Prosper Merime Lokys yra lietuviškas Tarzanas

Liūdnai tarpukario Lietuvoje pagarsėjo „Tarzano“ pavadinimą pasisavinęs cirkas, štai citata apie vienas iš šio cirko gastrolių Panevėžio rajone: „Per Žolinę į Krekenavą atvažiavęs lietuviškas cirkas „Tarzanas“, parodė keletą šunų, gyvačių ir kitų gražių kirmėlių, o iš lengvabūdžių žmonių už tai ėmė po litą. Įdomiausias triukas tai tas, kad „cirkas“ vežikams už atvežimą nesumokėjo 100 litų, pats „cirko“ vedėjas nežinia kur pabėgo palikęs lentinį balaganą ir visus komedijantus likimo valiai. Lentinis balaganas rinkos aikštėje išstovėjo dvi savaites, kol vienas geradaris nesusiprato jo nugriauti.

Slapyvardis kūrybai ir kovai

Populiarus buvo ir „Tarzano“ slapyvardis. „Waterburietis lietuvis Povilaitis, vadinamas Tarzanu, Niujorke laimėjo visos Amerikos jaunimo (aukštesniųjų mokyklų) plaukymo čempionatą.“ – skelbė žiniasklaida. Tuo tarpu žurnalo „Karys“ redakcijai 1936-1937 metais ne kartą teko atsakyti užsispyrusiam savo skaitytojui, slapyvardžiu „Tarzanas“ redakcijai vis siuntinėjusiam savo kūrinius: „Tarzanui. Ir dabar atsiųsti dalykėliai netiks. Dar reikia pasimokyti ir geriau įprasti rašyti ir piešti“, – skambėjo vienas iš daugelio redakcijos atsakymų „Tarzanui“.

Atiminmo lenta partizanui Stasiui Guigai-Tarzanui O. Činčikaitės sodyboje Činčikų kaime. Atidengta 2000 m. Foto M. Jakimavičienė

Būtent tarpukario Lietuvoje pradėjęs plisti „Tarzano“ vardas, slapyvardžio forma taps itin aktualus pokario Lietuvoje. Daugelis Lietuvos laisvės kovotojų – partizanų – sau pasirinko „Tarzano“ slapyvardį. Žymiausias jų – 1920-asiais gimęs, Lietuvos partizanas Stasys Guiga. Jis buvo vienas iš ilgiausiai besislapsčiusių Lietuvos partizanų – iki 1986-ųjų Stasys Guiga–Tarzanas gyveno už SSRS teisės ribų, gyveno, kol persišaldęs susirgo plaučių uždegimu ir mirė, nes daktaro jam negalėta pakviesti. Tarzano slapyvardį pasirinko ir kiti Lietuvos laisvės kovotojai – Adolfas Aidukas, Leonas Areima, Balys Bislys, Juozas Burkauskas, Petras Dilys, Stasys Gimbutis, Juozas Juodka, Kazys Kavoliūnas, Albertas Masiliūnas, Vladas Mišeikis, Stasys Morkūnas, Mykolas Palepšis, Jonas Pavilionis, Alfonas Petrikas, Jonas Puzanas, Zigmas Sinius, Jokūbas Sidaras, Stasys Stakutis, Romualdas Šaras, Antanas Šimoliūnas, Petras Tamošiūnas, Kazys Tyla, Juozas Trimbelis, Genovaitė Valkūnaitė, Adolfas Valančius, Algirdas Zarenka. Tai tik keli žinomi, o kur dar tie „Tarzainai“ kurių vardus ir pavardės istorija pamiršo.

Galbūt, vienas iš šių „Tarzanų“ ir buvo tas atkaklus vaikinas, vis rašęs į „Kario“ redakciją, galbūt kažkuris iš jų buvo tas jaunas kareivukas, karių bibliotekoje pasiėmęs „Tarzano“ knygą. Bet kokiu atveju, Tarzano karštine apsirgti jie turėjo galimybę dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje, tad 1945-ais raudonarmiečių Vokietijoje rastos, ir Sovietų Sąjungos žiūrovams „padovanotos“ Tarzano juostos, jų nebedomino.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: