1927-ųjų spalis buvo dosnus tarpukario Kauno fantastikos mėgėjams. Valstybės teatro scenoje tuo metu įvyko Karelo Čapeko dramos „R.U.R.“ (Rossumovi Univerzální Roboti) – veikalo, kuriame pirmą kartą pavartotas žodis „robotas“, premjera (apie tai daugiau skaityti čia). Na, o Kauno kino teatrus pasiekė ne ką mažiau svarbus ir reikšmingas kino fantastikos kūrinys – režisieriaus Fritzo Lango „Metropolis“ (1927).
Šiandien filmas „Metropolis“ yra puikiai žinomas visiems, bent kiek giliau pasidomėjusiems kino meno ar fantastinių filmų istorija. Filmas ne tik laikomas vienu pirmųjų pilno metro mokslinės fantastikos kūrinių kino ekrane, tačiau ir vienbalsiai sutariama, jog tai yra vienas ryškiausių kino, kaip meninės išraiškos, triumfo pavyzdžių. Britanijos filmų instituto 2012 metais sudarytame geriausių visų laikų kino filmų sąraše filmas užėmė 35 vietą, Jis nuolat figūruoja geriausių visų laikų nebyliųjų ar mokslinės fantastikos filmų dešimtukuose. Tačiau fantastiškojo „Metropolio“ pradžia buvo labai žemiška.
Mintis apie tokį filmą režisierių F. Langą pirmą kartą aplankė 1924 m., jam lankantis Niujorke, pamačius šio didmiesčio dangoraižius. Niujorko gatvės kartu su Biblijinio Babelio bokšto įvaizdžiu tapo pagrindu kuriant milžiniško ateities didmiesčio, Metropolio, kuriame ir vyksta filmo veiksmas, atvaizdą. Tuo tarpu filmo istorija kurta režisieriaus žmonos, žymios to meto Vokietijos rašytojos Thea von Harbou, jau pasižymėjusios rašant scenarijus ne vienam filmui. „Metropolio“ istorija pirma pasirodė knygos pavidalu, 1925 m. ji buvo išleista kaip atskiras Th. von Harbou romanas, tačiau šis romanas rašytas žinant, jog knygą bus siekiama paversti filmu.
Iš tiesų, kadangi knygą iškart ruoštasi paversti filmu, o filmai tuo metu buvo nebylūs, tad ir knygoje neparašyta praktiškai nė viena dialogo eilutė. Knyga pradėta autorės įvadiniu žodžiu, teigiančiu: „Ši knyga nėra dabarties paveikslas. // Ši knyga nėra ateities paveikslas. // Šioj knygoj vaizduojama įvykių vieta niekur neegzistuoja. // Ši knyga netarnauja jokiai tendencijai, jokiai klasei, jokiai partijai. // Ši knyga vaizduoja vyksmą, kuris sukasi aplink šią vieną mintį: // Tarp smegenų ir rankų turi tarpininkauti širdis“. Paskutinis sakinys tapo ir pagrindiniu filmą lydėjusiu šūkiu.
Visgi autorės įvadas vargiai atspindėjo knygos turinį. Knygos veiksmas aiškiai sufleravo ateitį, kurioje milžiniško miesto, Metropolio, visuomenė yra kontroliuojama aukštai kylančių dangoraižių viršūnėse įsikūrusių, prabangoje ir pertekliuje gyvenančių pramonininkų ir verslininkų, tuo tarpu pats miesto gyvenamas palaikoma alinančiu, prastai apmokamu, miesto požemiuose įsikūrusių darbininkų prakaitu. Visa knyga persmelkta socialistinių idėjų, teigiančių, jog būtina mažinti atskirtį tarp aukštuomenės turtingųjų ir vargstančio proletariato. Socialistinė mintis čia atmiešta krūva religinio simbolizmo, pati socializmo idėja tampa mesianistiniu išganymu visai žmonijai. Tai buvo idėjos, kurios buvo itin aktualios prieš mažiau nei dešimtmetį įvykusios bolševikinės revoliucijos Rusijoje fone.
Nors, perkeliant knygos turinį į kino formą, nemažai rašytinės medžiagos dingo: pavyzdžiui, knygoje itin gausios nuorodos į okultizmą ar scenos, vaizdingiau atskleidžiančios kai kurių filmo veikėjų motyvaciją. Tačiau esminė – socialinė – knygos mintis išliko. Pats filmo režisierius F. Langas, praėjus kuriam laikui nuo filmo pasirodymo, išreiškė savo dalinį nepasitenkinimą filmo pagrindine mintimi. Jis teigė, jog neįmanoma sukurti socialiai sąmoningo filmo, tiesiog teigiant, jog „Tarpininkas tarp smegenų ir rankų turi būti širdis“. Tai – paprasčiausia pasaka. Tačiau režisierius tuo metu buvo per daug susižavėjęs mašinomis, robotais ir fantastika. O jų, įkvėptų to paties K. Čapeko romano „R.U.R.“, Mary Shelley „Frankenšteino“ ar H. G. Wellso darbų, filme tikrai netrūko.
1927 m. rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje Lietuvos spaudoje pasirodė gausios „Metropolio“ filmo reklamos, garsiai skelbusios: „Didžiausias mūsų amžiaus kūrinys“; „Dalyvauja virš 36.000 su viršum žmonių – Paveikslo kaina 1.500.000 dolerių“; „Didžiausias sensacija“; „Ilgai lauktas monumentalinis filmas“; „Gros didelis simfonijos orkestras“; „Šita filma ne tik teikia mūsų akims stebuklingo gyvenimo vaizdus ir didžiausias kada nors matytas katastrofas: potvynius, milžiniškus sprogimus, šiurpulingus žemės drebėjimus, dirbtinius žmones, ateities ginklus, bet ir turi žavingo, meilės kupinio, romano pobūdį“.
Tenka pripažinti, jog filmo reklamos neperdėjo – „Metropolis“ iš tiesų buvo vienas įspūdingiausių, brangiausių ir sensacingiausių savo meto kino kūrinių. F. Langas jau buvo Vokietijos kino senbuvis, pasižymėjęs įspūdingų ir itin brangių filmų produkcija. Didžiausia Vokietijos kino kompanija UFA „Metropoliui“ skyrė milžinišką biudžetą – 1,5 mln. reichsmarkių. Tačiau 1925 m. gegužę pradėti filmavimo darbai užtruko daugiau nei metus – jie tęsėsi iki pat kitų metų spalio pabaigos. Per tą laikotarpį iki tol nežinotiems pagrindiniams filmo aktoriams – Gustavui Fröhlichui ir Brigitte Helm – teko iškentėti pragariškus diktatoriško režisieriaus reikalavimus. Tai buvo kaina, kurią jie sumokėjo, jog per šį filmą patektų į Europos kino aktorių olimpą. Baigiant kurti filmą, jo biudžetas jau buvo viršytas daugiau nei tris kartus, filmas galiausiai atsiėjo apie 5,1 mln. reichsmarkių.
Filmo premjera Lietuvoje įvyko iškarto dviejuose Kauno kino teatruose – „Palas“ ir „Odeon“. Įspūdingi filmo mastai ir biudžetas, vertė Lietuvos inteligentiją klausti – kas pasirodys geriau, „Metropolis“ kino teatre ar „R.U.R.“ Valstybės teatro scenoje? „- Na, – manau sau, – žiūrėsim, ar tik nesukonkuruos V. Dramos premjerą kino-filma „Metropolis“? Čia ir ten – ateities laikų fantastika. Čia ir ten mašinos, fantastika, sukilimai“ – rašė žurnalo „7 Meno dienos“ korespondentas, apžvelgdamas „R.U.R.“ spektaklio premjerą.
Visgi visu gražumu Lietuvoje filmui suspindėti sutrukdė techninės problemos ir kino teatrų vadovų sprendimai. Kaip konstatavo „Lietuvos žinių“ žurnalistas: „Dekoratyvinė filmos pusė nesukelia priekaištų. Čia tikrai gauni įspūdžio, kad turi prieš savo Kapitalo-Molocko šventovę, ryjančią žmonių prakaitą, kraują, gyvybę. Humanistiškas filmos siužetas geriausių artistų išpildyme turi nemažos auklėjančios reikšmės. Todėl šią filmą patartina visiems pasižiūrėti. Tik gaila, kad dvylikos dalių filmą mūsų kino padalino į dvi serijas, kas mažina įspūdžio pilnumą. Be to, galima buvo įsigyti Kauno publikai ne tokią sudraskytą juostą. Dabar, spalių 11 d., demonstruojant filmą teko ją apie dešimt kartų lipdyti.“
Lietuvoje „Metropolis“ pasirodė praėjus devyniems mėnesiams po jo premjeros Vokietijoje. Tad eilinį kartą filmo seanso metu nutrūkusi sudilusi kino juosta tikrai galėjo pagadinti filmo efektingumą – ištraukti filmo žiūrovus iš svaiginančios ateities vizijos ir grąžinti juos į ne tokią spindinčią tarpukario Lietuvos kino teatrų kasdienybę. Vargu ar tokią padėtį galėjo išgelbėti ir filmo metu griežęs padidintas orkestras. Tam pačiam „7 Meno dienų“ korespondentui beliko konstatuoti, jog spektaklio „R.U.R“ „Surealintoji fantastika, „sugyvintoji“ ateitis veikia stipriau (ir meniškai nuosakesnė) negu bet kuri kino-filma“. Antra vertus, tuo metu Lietuvoje į kino filmus neretai dar nežvelgta kaip į tikrai rimtą meno formą, tad kritikų liaupsės teatro pastatymui, o ne kino filmui, nėra netikėtos.
„R.U.R“ spektaklis dar ne kartą buvo kartotas Lietuvos teatrų scenose, tačiau 1927 m. demonstruotas „Metropolis“ taip pat paliko neišdildomą įspūdį. Ypač gausiai aptarinėta šio filmo socialinė idėja. Kairiosios pakraipos spauda, kaip „Lietuvos žinios“, jau filmo pasirodymo metu aukštino filmo socialinę misiją. Tačiau apie ją kalbėta net praėjus ketveriems metams po filmo demonstracijos šalyje!
1931 m. žurnale „Kultūra“ pasirodžiusiame ilgame straipsnyje Lietuvoje demonstruojamų kino filmų reikalu, gausiai, tiesa šį kartą jau neigiamai, rašyta ir apie „Metropolį“. Kairiosios pakraipos žurnalo autorius taip pat davė savotišką atsakymą, kodėl tarpukario Lietuvos kino ekranuose matoma tiek mažai ateitį vaizduojančių kino filmų.
Pasirodo, ateitį filmuose vaizduoti bijo patys kino studijų šefai ir prodiuseriai, t. y. kapitalistai, kuriuos ateityje būtinai nugalės darbininkiškos proletariato jėgos! „Mums rodomųjų kino filmų keliai, idealai ir „idealai“ visi baigiasi praeity arba dabarty; beveik niekur neperžengiama slenkstį į ateitį, tartum tai būtų koks užburtas kliuvinys. O jei kur ir stengiamasi peržengti, pav. prieš keletą metų ir Lietuvoj rodytam filme „Metropolitain“, tai čia rodoma aiškiai sufalsifikuota ir kvailų motyvų prikišta ateitis. // Ir tai visai suprantamas dalykas: visuomenės raida aiškiai rodo, kad ateitis priklauso ne buržuazijai, bet darbo žmonėms, proletariatui, o mirties, žlugimo, pranykimo kiekvienas bijo, taigi ir buržuazija bijo pažvelgti, o ypačiai dar rodyti jiems negeistiną, be to dar ir pavojingų vaizdų kupiną ateitį. <...> jei kur rodoma darbininkų masė, minia, pav., minėtam „Metropolitaine“, tai ji daugiau panaši į paklusnių galvijėlių bandą kaip į tikrą darbininkų minią. Maištingo, kovojančio, organizuoto, šviesesnės ateities reikalaujančio darbininko čia nepamatysi, lyg tokių darbininkų visam pasauly nė nebūtų. // Dar sako, kad tokiuose filmuose nėra jokios propagandos, jokios agitacijos. O iš tikrųjų tokios propagandos čia yra tiek ir tiek. Tik ši propaganda yra neigiama, migdanti, blogus instruktorius žadanti, gerus troškimus nuodijanti ir stelbianti“.
Kaip teigiamą atsvarą „Metropoliui“, straipsnio autorius pateikė tuo metu itin populiarų SSRS kino filmą „Kelias į gyvenimą“ („Путёвка в жизнь“, 1931). Tiesa, socrealizmo kanonais kurtas filmas nieko bendro neturėjo ne tik su ateities vizijomis, bet ir mažai priminė „realią“ filme vaizduotų SSRS vaikų globos namų kasdienybę.
Tačiau tuo „Metropolio“ istorija tarpukario Lietuvoje nesibaigė: praėjus dešimtmečiui nuo filmo premjeros, lietuvių kalba paskelbtas ir Th. von Harbou romanas, tapęs filmo scenarijaus pagrindu. Knygą 2200 egzempliorių tiražu Kaune išleido Švento Kazimiero draugija. Katalikiškos pakraipos dienraštyje „XX amžius“ Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis apie knygą atsiliepė: „Gausu čia yra simbolikos, mistikos, apokaliptikos, romantikos... Po teisybei „Metropolis“ yra grynai simbolinis, nors kai kurios jo scenos yra tokios gyvenimiškai gyvos, kad visą simboliką užmiršti: schematinės figūros, kurias rašytoja visaip sukioja, tampa gyvomis, iš savęs veikiančiomis. // Harbou „Metropolis“ yra dar lyg pasaulio kūrimo parafrazė: Tėvas, sukūręs regimąjį pasaulį (šiuo atveju mašinų miestą), leidžia jį vis dėlto „atpirkti“ Sūnui, tarpininkaujant Moteriai – Mergelei“ ir t. t. Kritikai ir vėl nepatikėjo, jog romanas, kaip skelbta jo įžanginiame puslapyje, neturi jokios tendencijos: „Veikalas, sako autorius, neturi jokios tendencijos, tačiau vis dėlto jame yra religinės tendencijos“ – teigta žurnalo „Karys“ apžvalgoje. O ir pats romanas sutiktas labiau rezervuotai, nei prieš dešimtmetį pasirodžiusi jo kino versija: „Romanas vidutiniškas, nors dėl per plačios fantazijos vargu ar daug skaitytojų sudomins“.
Tuo tarpu šeimyninis režisieriaus F. Lango ir rašytojos Th. von Harbou duetas tikrai negalėjo skųstis. Po UFA kino studiją į praktinį bankrotą ir pardavimą nuvariusio, taip niekada ir neatsipirkusio, grandiozinio „Metropolio“, jie sukūrė ne ką mažiau fantastišką filmą „Moteris mėnulyje“ („Frau im Mond“, 1929).
Pastarasis filmas taip inovatyviai ir realistiškai vaizdavo daugiapakopės raketos pakilimą į kosmosą (filmo konsultantais dirbo realūs Vokietijos raketų mokslininkai, kaip Hermannas Oberthas), jog, naciams atėjus į valdžią, filmas buvo uždraustas, kaip galintis atskleisti užsieniečiams nacių kuriamų raketinių ginklų planus. Nacizmas dalinai atsakingas ir už galutinę jau byrančių F. Lango ir Th. von Harbou vedybinių santykių pabaigą. Apolitiškas, tačiau žydiškų šaknų turėjęs, F. Langas dar 1934 m. pasitraukė iš Vokietijos, tuo tarpu Th. von Harbou dar 1932 m. įstojo į nacių partiją, liko Vokietijoje ir panaudojo savo talentą ne viename atvirai propagandiniame III Reicho kūrinyje.
One Reply to “Fantastika tarpukario Lietuvoje (VI): „Metropolis“”