Fantastika tarpukario Lietuvoje (VII): Vokietijos kino fantastikos krachas

Filmo "Auksas" (rež. Karl Hartl, 1934) filmavimo aikštelėje. Šalt - http://shebloggedbynight.com

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (VII): Vokietijos ...

Šeštojoje „Fantastikos tarpukario Lietuvoje“ dalyje rašėme apie legendinio sci-fi filmo „Metropolis“ (rež. Fritz Lang, 1927) sėkmę Lietuvoje 1927-aisiais (straipsnį rasite čia). Tačiau tai nebuvo vienintelis vokiškas mokslinės fantastikos filmas, pasiekęs tarpukario Lietuvos kino teatrų ekranus.

Po Pirmojo pasaulinio karo pasaulinis kino industrijos žemėlapis visiškai pakeitė savo ribas. Prieš karą pasaulyje karaliavusios Prancūzijos ir Italijos kinematografijos pokariu turėjo nusileisti iškilusiai JAV ir Vokietijos viršenybei kine. Vokietija buvo laikoma Europos Holivudu, o Lietuva buvo šio „Holivudo“ kaimynystėje. Vokiški kino filmai Lietuvos kino teatrų savininkams atsieidavo sąlyginai nedidelius pinigus, todėl šie filmai sudarydavo nuo trečdalio iki pusės visų šalyje demonstruojamų kino kūrinių. Vokietija aktyviai konkuravo su Holivudo kūriniais, tad jos filmai neretai veik niekuo nenusileisdavo ar net lenkdavo Holivudo filmų kokybę (kad ir minėtas „Metropolis“). Vokietijoje buvo sukurta ir nemažai mokslinės fantastikos kino kūrinių, deja, ketvirtajame dešimtmetyje jiems atėjo galas. To meto Lietuvos žiūrovai galėjo būti tarpukario Vokietijos kino fantastikos griūties liudininkais.

Harry Piel. Šalt. - wikimedia commons.

Totalitariniai režimai įprastai ne itin mielai bendrauja su fantastais ir fantastika. Veikiausiai todėl, jog daugelis fantastinių kūrinių bando rasti atsakymą į klausimą „kokia bus ateitis?“, patys pateikdami daugiau ar mažiau įtikinamus jos scenarijus. Tuo tarpu totalitariniai režimai bando uzurpuoti ateitį, jiems atsakymas į klausimą „kokia bus ateitis?“ yra aiškus – ar tai būtų tūkstantmetis reichas su „arijų“ rasių viršenybe, ar pasaulinės revoliucijos pagimdytas proletarų rojus. Totalitarinių režimų ateities scenarijų baigtis yra nekvestionuojama ir galutinė (gali tik šiek tiek keistis kelias į ją), todėl šie scenarijai skiepijami visais būdais, abejojantys jais yra baudžiami, diskriminuojami ar persekiojami, o alternatyvūs ateities scenarijai smerkiami ir užgniaužiami. Nenuostabu, jog Vokietijos kino fantastikos pabaiga taip pat sietina su totalitariniais režimais – 1933-aisiais šalyje įsitvirtinusiu Hitlerio ir nacionalsocialistų valdymu.

8-ajame dešimtmetyje Berlyno Filmų festivalyje specialią fantastinių III Reicho laikotarpio filmų retrospektyvą rengę kino tyrinėtojai sugebėjo suskaičiuoti tiktai dvylika fantastinių kino filmų, sukurtų Vokietijoje 1933–1945 metais. Tačiau dauguma jų buvo paremti klasikiniais pasakų, siaubo istorijų ar mitologiniais siužetais. Tad, nors nacistinės Vokietijos filmuose ir pasitaikydavo Olimpo dievų intrigų („Amphitryon“, rež. Reinhold Schünzel, 1934), už išpildytus troškimus velniui parduotų sielų („Liebe, Tod und Teufel“ rež. Heinz Hiplert, Reinhart Steinbicker, 1934), o techniškai įspūdingoje žymiojo barono Miunhauzeno nuotykių ekranizacijoje buvo galima pamatyti net kelionę į Mėnulį („Münchhausen”, rež. Josef von Baky, 1943), t.y. grynai fantastinių siužetų, tačiau su ateities prognozėmis ir vizijomis jie neturėjo nieko bendro. Visgi, prieš naciams pilnai paimant kino produkciją į savo rankas, pasitaikė ir keletas išimčių. Kai kurios jų pasiekė ir tarpukario Lietuvos kino mylėtojus.

Harry Pielas filme „Nematomasis eina per miestą“ (rež. Harry Piel, 1933). Šalt -scifist.wordpress.com

1932–1934 metais galėtume išskirti šešis ryškesnius mokslinės fantastikos filmus, sukurtus Vokietijoje, tris jų sukūrė režisierius Harry Pielas, du – režisierius Karlas Hartlas, vieną – Kurtas Bernhardtas.

Režisierius H. Pielas (1892–1963) buvo tikras Vokietijos kino pramonės senbuvis. Pirmuosius filmus pradėjęs režisuoti 1912-aisiais būdamas vos dvidešimties, netrukus jis pradėjo pats juose vaidinti, rašyti filmų scenarijus, bei užsiimti jų prodiusavimu. Per savo karjerą prisidėjęs prie daugiau nei 150 filmų sukūrimo, jau karjeros pradžioje jis gavo pravardę „režisierius – dinamitas“ dėl savo pomėgio filmuose kur reikia ir kur nereikia pridėti sprogimų scenų. Nuo 1933-ųjų režisierius buvo Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (NSDAP) narys ir finansinis SS rėmėjas, nors naciai ir buvo išreiškę nepasitenkinimą keliais jo ankstesniais filmais. Narystė partijoje neapsaugojo režisieriaus nuo kritikos (kai kurie nacistinėje Vokietijoje kurti jo filmai buvo uždrausti), bet suteikė jam šiek tiek daugiau kūrybinės erdvės.

Filmo „Pasaulis be kaukės“ (rež. Harry Piel, 1934) kadras. Šalt - kinokalender.com

1933-aisiais režisierius sukūrė filmą „Nematomasis eina per miestą“ („Ein Unsichtbarer geht durch die Stadt“) kuriame taip pat atliko pagrindinį vaidmenį. H. G. Wellso įkvėptas filmas pasakojo apie taksistą (H. Pielą), ant kurio galinės automobilio sėdynės įtartinas klientas palieka lagaminą. Jame – šalmas, galintis paversti jo šeimininką nematomu. Taksistas pasinaudoja šalmu – kad nelabai legaliais būdais praturtėtų. Tačiau staiga atsiradusio turto gausa kelia nerimą jo merginai, praturėti nori ir  taksisto draugas, prasideda nesusipratimų ir gaudynių virtinė.

1934-aisiais H. Pielo režisuotame filme „Pasaulis be kaukės“ („Die Welt ohne Mask“) režisierius vėl atliko pagrindinį vaidmenį. Filmas pranašavo visuotinai prieinamos televizijos įsigalėjimą. Pakvaišęs Berlyno inžinierius ir jo bedarbis kaimynas (H. Pielas) nusprendžia dalyvauti konkurse,  skirtame geriausiam išradimui televizijai transliuoti sukurti. Lig tol visi TV įrenginiai buvo vienetiniai ir labai brangūs. Išradėjai sukuria genialų išradimą, kurį neužilgo pastebi šlykštūs užsienio kapitalistai. Išradimą stengiamasi pavogti, pagrobiama H. Pielo veikėjo širdies draugė, seka gaudynės. Tačiau viskas baigiasi gerai – naujas išradimas padarys televiziją nebrangiai prieinamą visiems (tik 250 reichsmarkių!). Nuotykių filmo siužetas turėjo rimto pagrindo realybėje, tuo metu jau gausiai buvo eksperimentuojama televizijos srityje, o Vokietija tam skyrė itin nemažai dėmesio. 1936-aisiais Berlyne vykusios vasaros Olimpinės žaidynės buvo pirmas sporto renginys, gyvai transliuotas televizijos eteryje.

Televizijos kamera 1936 vasaros Olimpinėse žaidynėse Berlyne. Šalt. - ttoc.com

Trečiasis H. Pielo mokslinės fantastikos filmas – „Pasaulio valdovas“ („Der Herr der Welt“, 1934) – bene ambicingiausias iš visos trijulės. Šį katą režisierius pats nevaidino savo filme, apsiribojo tik režisieriaus, prodiuserio ir scenarijaus bendraautorio pozicijomis. Filmas primena čekų rašytojo Karelo Čapeko dramą „R.U.R.“, kurioje pirmą kartą pavartotas terminas „robotas“ (daugiau skaitykite čia). Filme parodytas šėtoniškas inžinieriaus Wolfo planas – jis kuria robotus, kuriais siekia valdyti pasaulį. Vieni Wolfo robotai palieka darbininkus be darbo vietų, kiti skirti kariauti ir žudyti. Tačiau jo planams pasipriešina jo darbdaviai, gamyklos, kurioje kuriami robotai, savininkai, jie mano, jog robotai turi pagelbėti eiliniam žmogui, o ne visiškai jį pakeisti. Dviejų skirtingų požiūrių susidūrimas – neišvengiamas. 1934-ųjų rugsėjį pasirodęs filmas tapo paskutiniu mokslinės fantastikos filmu, sukurtu nacistinėje Vokietijoje.

Filmo „Pasaulio valdovas“ (rež. Harry Piel, 1934) plakatas. Šalt - imdb.com

Visgi filmus režisuojančio, prodiusuojančio, scenarijus rašančio ir juose vaidinančio H.Pielo produkcija nebuvo itin aukštai vertinama tarpukario kritikų. Sensacingi, vienas po kito kepami nuotykių filmai finansiškai atsipirkdavo, tačiau buvo laikomi prasčiokiška pramoga. Nors H. Pielo vardas neretai linksniuotas tarpukario Lietuvoje, tačiau jo kūriniai ir čia laikyti prasto skonio ženklu: „Slabodkės kinas Kauno kinams ne draugas. Čia demonstruojamos tik tokios filmos kuriose yra amerikietiškų triukų, tragedijų, šiurpulingų nuotykių, fantastiškų komedijų, sensacijų. Tik tokios filmos vilioja Slabodkės publiką. Tom Miks, Hari Piel ir Miki Maus – čia numylėtiniai. Pažiūrėkite kaip Slabodkės kino publika vikriai, virtuoziškai lukštena saulėgrąžas laike seanso“ – 1935-aisiais konstatavo laikraštis „Sekmadienis“. Kino istorikai žymiai rimčiau vertina kitus tris filmus.

Dėl panašių temų režisierių K. Hartlo ir K.Bernhardto kurti mokslinės fantastikos filmai dažniausiai minimi kartu. Tą patį darysime ir mes. Pačioje 1932-ųjų pabaigoje sukurtas K. Hartlo filmas „F.P.1 neatsiliepia“ („F.P.1 antwortet nicht“) techniškai dar priklauso Veimaro respublikos kinui, tačiau jame keliamos idėjos, jau nesąmoningai galėjo būti naudingos nacių režimui. Brangiai atsiėjęs filmas pasakojo apie Atlanto vandenyno viduryje kuriamą plaukiojančią platformą, kurioje galėtų sustoti per vandenyną skrendančių pilotų lėktuvai; joje pilotai galėtų pasipildyti degalų, pasinaudoti viešbučio paslaugomis ir t.t. Buvo sukurtos trys skirtingos filmo versijos, kurios šiek tiek skyrėsi savo siužetu ir žymiais pagrindiniais aktoriais: vokiškoje versijoje pagrindinį vaidmenį atliko Hansas Albersas, prancūziškoje – Charleso Boyer, o angliškoje – Conradas Veidtas. Baltijos jūroje, netoli Hamburgo, filmavimo tikslais buvo pastatyta speciali plaukiojanti filmavimo aikštelė. Žinoma, filmo scenarijuje buvo ir kabliukas – plaukiojanti platforma yra užpuolama teroristų, atitinkamos versijos šalies drąsuolis skrenda į platformą aiškintis situacijos ir jos gelbėti.

Filmo „F.P.1 neatsiliepia“ (rež. Karl Hartl, 1932) kadras. Šalt - pinterest.com

Režisieriaus K. Benhardto filmas „Tunelis“ („Der Tunnel“, 1933) taip pat pasakojo apie svarbų tarpžemyninio susisiekimo projektą. Sukurtas pagal to paties pavadinimo Bernhardo Kellermanno romaną (lietuviškai išleistą 1923-aisiais), šis filmas taip pat buvo vizualiai įspūdingesnis nei anksčiau minėti H. Pielo darbai.

Kaip ir „F.P.1 neatsiliepia“ atveju, buvo sukurtos kelios filmo versijos – vokiška (pagr. vaidmenyje – Paulas Hartmannas) ir prancūziška (pagr. vaidmenyje – Jeanas Gabinas). Šiame filme per Atlantą siekta persiristi ne oru, o po vandeniu – inžinierius Macsd Allanas stato tunelį, jungsiantį Europą ir Šiaurės Ameriką, tačiau jam pasipriešina gudrus verslininkas Woolfas, kuriam tunelio nesėkmė gerokai praturtintų kišenes. Woolfas nusprendžia sabotuoti projektą.

Filmo „Tunelis“ reklama laikraštyje "Lietuvos žinios", autoriaus nuotr.

Nereikia nė sakyti, jog stambiems tarptautinio susisiekimo projektams keliamos grėsmės motyvas turėjo patikti save aukštesniais už kitas rases laikiusiems nacių ideologams. Visgi abiejų šių filmų pabaiga buvo sąlyginai laiminga – nors ir ne be pavojų, tarptautiniai projektai yra įgyvendinami. 1934-aisiais sukurtas K. Hartlo filmas „Auksas“ („Gold“, rež. Karl Hartl, 1934) pateikė atsakymą, ką reiktų daryti, norint išvengti tų pavojų.

Filme demonstruotas vokiečių mokslininkų projektas – jie įgyvendino šimtmečio senumo alchemikų svajonę, sukūrė mašiną, galinčią paversti šviną auksu. Jei vokiečių mokslininkai tai darė grynai moksliniais sumetimais, tai škotų pramonės magnatas tokį pat projektą vystė norėdamas pasipelnyti. Jis sabotuoja vokiečių projektą, to pasekoje dalis mokslininkų žūva. Išlikusį gyvą vokiečių mokslininką Wernerį Holką (akt. Hansas Albersas) jis bando pervilioti pas save, jog šis pagelbėtų jam užbaigti aukso mašiną. Tačiau tokia mašina gobšaus magnato rankose atneštų pražūtį visam pasauliui. Vokiečių mokslininkas užkerta jo planams kelią. Filmo pabaigoje jis paskelbia verdiktą – pasaulis bus saugus tik tuo atveju, jei ši technologija bus pamiršta. Jis lieka Vokietijoje ir nusprendžia daugiau gyvenime nebesikišti į purvinas užsienio intrigas. Palaiminga izoliacija ir savirealizacija Vokietijoje, o ne įvairūs tarptautiniai projektai, yra geresnės pasaulio ateities garantas.

Filmo „Auksas“ (rež. Karl Hartl, 1934) kadras. Šalt - virtual-history.com

„Auksas“ buvo ambicingiausias iš visų šešių minėtų filmų, jis taip pat kurtas dviem versijomis (vokiška ir prancūziška), kino studijai „UFA“ atsiėjo milijonus, o prie filmo scenografijų dirbo tie patys žmonės, kurie kūrė ir įsimintiną „Metropolio“ didmiestį. Pokariu filmas buvo uždraustas sąjungininkų vertintojų, kadangi amerikiečiams jame vaizduojama aukso gamybos mašina itin priminė jų pačių 1942-aisais sukurtą pirmąjį pasaulyje atominį reaktorių („Chicago Pile–1“), filmas sukėlė įtarimų, jog naciai dar prieš karą galėjo eksperimentuoti su panašia technika.

1942 pastatyto pirmojo pasaulyje atominio reaktoriaus „Chicago Pile-1“ piešinys. Šalt -
wikimedia commons

 

Tarpukario Lietuvoje rodyti visi šie trys filmai. Jų recenzentai pripažino įspūdingą filmų techninę kokybę: „Filmas technišku atžvilgiu puikiai ir kolosališkai pastatytas. Parodyta didžiulė lėktuvų platforma vandenyne, kurioje nusileidžia lėktuvai skrisdami iš vieno kontinento į kitą“ – teigta apie filmą „F.P.1 neatsiliepia“; „Filma savo grandioziškumu ir realumu, technikine dalimi – imponuoja“ – atsiliepta apie „Auksą“. Tačiau žymiai daugiau dėmesio buvo skirta kitiems filmų aspektams – Lietuvoje jie sutikti kaip gryniausia nacių propaganda.

„.. filmo fabula neturi nieko ypatingo ir net tam tikru atžvilgiu prasmingo. Bet už tat filme gana aiškiai kyšo vokiečių galybės ir pasiryžimo tendencija. Visur laksto Junkerso lėktuvai, o filmo gale iškeliama kaizerinės Vokietijos vėliava. Trūksta tik kelių sakinių ir lėktuvų platformoj atsiradęs niekšas galima pagal norą anglų, prancūzų, rusų ar kuriuo kitu priešu ir filmas gali įgyti aiškų nacionalinį charakterį. Žodžiu, šis filmas pastatytas taip, kaip ir vokiečių lėktuvų ir laivų statyba, kuriuos reikalui esant greitai galima pakeisti kariškais“ – vertintas filmas „F.P.1 neatsiliepia“. „Naciai gerokai pasimokę iš Sovietų. Labai mažai dialogų ir aiškiai prasikiša propaganda, nors ir meniškai užtušuota. Parodomas niekšas, aukso mėgėjas, kapitalistas, kuris, žinoma, yra anglas. Sena vokiečių giesmelė. Albersas vaidina tikrą „fiurerį“, kuris viską nugali ir jokių viliojimų nepatraukiamas grįžta į Vokietiją (faterlandą) pas savo sužadėtinę.“ – teigta viename iš daugelio panašių atsiliepimų apie filmą „Auksas“.

Filmo „Auksas“ reklama laikraštyje "Lietuvos žinios", autoriaus nuotr.

Tad paskutiniai tarpukario Vokietijoje kurti mokslinės fantastikos filmai Lietuvoje buvo sutikti gana rezervuotai ir šaltai. Žinoma, tokiam sutikimui įtakos turėjo ir politinė situacija – po Hitlerio atėjimo vis garsiau pasigirdę raginimai vokiečiams susigrąžinti Klaipėdą, bei dalies nacionalsocialistiškai nusistačiusių Lietuvos vokiečių išsišokimai (šiek tiek apie tai jau kalbėta ketvirtojoje „Fantastikos tarpukario Lietuvoje“ dalyje). Žiūrint iš šių dienų perspektyvos tarpukario Lietuvos spaudos kaltinimai Vokietijos fantastiniams filmams atrodo per daug griežti ir nepamatuoti, šiuo filmus vargu ar būtų galima įvardinti propagandiniais kino kūriniais, nors jie, sąmoningai ar nesąmoningai, ir galėjo paremti kai kurias nacionalsocialistų keltas idėjas. Nemaža dalis šių filmų pradėti kurti ir projektuoti dar prieš naciams ateinant į valdžią, o kadangi Vokietijos naciams mokslinė fantastika per daug nebuvo prie širdies, tai tikro nacistinės propagandos sci-fi filmo par excellence jie ir nesukūrė.

1927-aisiais Lietuvoje grandioziškai „Metropolio“ pavidalu pasirodžiusi Vokietijos mokslinė kino fantastika mažiau nei po dešimtmečio baigė savo dienas šalyje paniekinta ir sutrypta į miltus. Tačiau tarpukario Lietuvos fantastams buvo prienami ne vien vokiški fantastiniai filmai; bet apie juos – kada kitą kartą.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: