Fantastika tarpukario Lietuvoje (VIII): K. Račkauskas-Vairas – fantastiški „Pasaulių karo“ vertėjo gyvenimo klystkeliai

Henrique Alvim Correa iliustracija Herbert G. Wells "Pasaulių karui", 1906. Šalt. monsterbrains.blogspot

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (VIII): K. Račkau...

Rašytojo ir vertėjo Karolio Račkausko-Vairo (1882–1970) gyvenimas galėjo susiklostyti visai kitaip. Juk Šiaudinės kaime (Akmenės rajone), parapijos vargonininko šeimoje gimęs jaunuolis, vos baigęs Tartu gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją Kaune. Tačiau gyvenimas susiklostė žymiai fantastiškiau. 

Karolis Račkauskas (dešinėje), apie 1900 metus. Šalt. Venclovų namai-muziejaus.

Mokyto pasauliečio gyvenimas Račkauskų šeimoje buvo numatytas jaunesniam Karolio broliui Merkeliui. Jis tapo žymiu tarpukario Lietuvoje antikinės literatūros tyrinėtoju, buvo mokyklų inspektorius, pokariu – profesorius. Vyresnis – kunigas, o jaunesnis – profesorius – tikra kaimo motinos svajonė. Tačiau 1900–1904 metais pasimokęs Kauno kunigų seminarijoje, K. Račkauskas ją metė ir patraukė į Peterburgą.

Čia tapo aktyviu spaudos darbuotoju, dirbo „Lietuvių laikraščio“ redakcijoje, bendradarbiavo su kitais spaudos organais. Nežinia, kaip ten buvo, bet 1906-aisiais Karolis pabėgo iš Peterburgo ir 1907-aisiais nusėdo Amerikoje.

Gausi Karolio Račkausko kūryba Amerikoje vaizdžiai parodė, kodėl šiam taip knietėjo pasprukti iš carinės Rusijos. 1908-aisias JAV jis išleidžia eiliuotą anticarinio turinio monologą „Rosijos caras“, aktyviai įsijungią į lietuvių socialistų spaudą, vieną po kito leidžia socialinę nelygybę smerkiančius apsakymus ir knygutes, į lietuvių kalbą verčia socialistų veikalus. Nors pirmuosiuose darbuose ryškios internacionalizmo idėjos, tačiau bėgant metams jis tampa nuosaikesnis. Galiausiai aktyviau pradėjo veikti ir tautinės Lietuvos valstybės reikalu. 1911–1918 redagavo laikraštį „Tėvynė“, su Jonu Šliūpu rinko aukas Lietuvos gelbėjimui ir atstatymui, ir t. t. Cituojant Fausto Kiršos žodžius, „jo visi stambieji darbai vyko už Lietuvos ribų, bet lietuvių tautos reikalui“.

Karolis Račkauskas (pirmas iš kairės) tik ką grįžęs iš JAV, apie 1921–1922 metus. Šalt. Venclovų namai-muziejus.

Tiesa, ne visada darbai „tautiniuose baruose“ nusisekdavo. Štai 1916-aisiais su bendraminčiais sukurta „Lietuvos atstatymo bendrovė“ buvo pasišovusi Lietuvos labui surinkti 5 mln. dolerių, tačiau po kelių metų darbo ji neturėjo nė 500 tūkstančių. Dėl prastų investicijų ir savininkų neapdairumo bendrovė bankrutavo. Bankrotui pasitarnavo ir tai, jog bendrovės savininkai sau išsimokėjo tikrai neblogus atlyginimus, K. Račkauskas iš jos susirinko kone 20000 dolerių (šiandieniniais pinigais būtų arti pusės milijono). Ne ką geriau sekėsi ir kitoms jo organizuotoms bendrovėms.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Karolis Račkauskas netrukus stojo į diplomatinę naujos valstybės tarnybą. 1923–1928 dirbo Lietuvos atstovybėje Anglijoje, o 1929 tapo pirmuoju Lietuvos diplomatu Afrikoje – buvo konsulas Pietų Afrikos Respublikoje. Tačiau diplomatinė Račkausko karjera baigėsi gėdingai. Po kelių metų darbo jis buvo apkaltintas finansinėmis machinacijomis, valstybės pinigų iššvaistymu ir parsiųstas į Lietuvą. Žurnalisto Valentino Gustainio atsiminimu, įtarimų būta ir dėl K. Račkausko finansinės veiklos Anglijoje, tačiau tada jam nepavyko nieko „prikabinti“. Na, o po skandalo Pietų Afrikos Respublikoje K. Račkauskas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tris metus kalėti. Aišku buvo viena – šio veikėjo prie darbo su didelėmis pinigų sumomis prileisti negalima.

Iliustracija iš savaitraščio „Naujas pasaulis. Autoriaus nuotrauka.

Aktyvus visuomeninis ir politinis veikimas Amerikoje bei Anglijoje reikalavo gero anglų kalbos išmanymo, o potraukis į rašymą kvietė plačiau pasidomėti grožine anglakalbe literatūra. Per savo gyvenimą K. Račkauskas į lietuvių kalbą išvertė daugiau nei 80 grožinių ir mokslo populiarinimo knygų, daugiausia vertimų buvo iš anglų kalbos. Jau pirmasis rašytojo vertimas – 1907 metais Vilniuje išleista knygutė „Dievo žvaigždė“, kuri tebuvo ištrauka iš Lew Wallace`o veikalo „Ben Huras: Kristaus laikų romanas“ (1880), demonstravo autoriaus potraukį nuotykiams ir istorinei fikcijai. Tiesa, ji dar versta iš lenkų kalbos.

Tarpukariu K. Račkauskas išvers ir daugiau žinomų nuotykių bei istorinių kūrinių: Henry Wadswortho Longfellowo epinę poemą apie indėnus „Hiavatos giesmė“ (1855, liet. 1929); populiaraus istoriko ir žurnalisto Heriko Willhelmo van Loono parašytą „Žmonijos istoriją“ (1921, liet. 1926); istoriko Cecilo Rutho knygą apie Judą Iskarijotą (1937) ir kitas. Pokariu – naujai išvertė esminius Jameso Fenimore Cooperio nuotykių romanus „Paskutinis mohikanas“ (1826 liet. 1953) ir „Pėdsekys“ (1840, liet. 1954).

Iliustracija iš savaitraščio „Naujas pasaulis“. Autoriaus nuotrauka.

Tačiau svarbią vietą rašytojo vertimų sąraše užima ir fantastinė literatūra. Ryškiausi joje mokslinės fantastikos klasiko Herberto George`o Wellso kūriniai: „Pasaulių karas“ (1898, liet. 1924); istorinis „Pasaulio istorija, arba Aiški gyvybės ir žmonijos istorijos apybraiža“ („The Outline of History“, 1920, liet. 1925–1935); pokariu naujai į lietuvių kalbą išvertas „Nematomas žmogus“ (1897, K. Račkausko vertimas – 1955). Nors tarpukario Lietuvoje H. Wellso kūrinius vertė ir kiti vertėjai (Pranas Mašiotas, Jonas Šepetys), tačiau K. Račkauskas jų ėmėsi pirmasis.

Tarp kitų fantastams aktualių šio autoriaus vertimų galime paminėti George`o Sylvesterio Vierecko veikalą „Mano pirmieji 2000 metų: amžinojo žydo autobiografija“ (1928, liet. 1938) šioje knygoje grožinė istorija supinama su istoriniais faktais, mat autorius pabandė pavaizduoti, kaip atrodytų nuolat po pasaulį keliauti priversto nemirtingo amžinojo žydo biografija. Svarbią vietą rašytojo vertimuose užima ir mokslo populiarinimo literatūra: 1939–1940 metasi pasirodę 4 Williamo J. Claxtono knygų serijos „Pusvalandžiai su...“ vertimai, kuriuose trumpai pristatytos žymiausių išradėjų, keliautojų, mokslininkų, muzikų ir kompozitorių biografijos (priklausomai nuo knygos temos).

Autorius aktyviai rašė ir į tarpukario Lietuvos spaudą, neretas laikraščių ar žurnalų puslapiuose publikuotas jo trumpas apsakymas ar mokslo populiarinimo straipsnis turėjo mokslinės fantastikos elementų.

Iliustracija iš savaitraščio „Naujas pasaulis“. Autoriaus nuotrauka.

„Redžinaldas Kromvelis atbudo nuo baisaus galvos skausmo. Pasirąžė. Ranka siekė ant naktinio staliuko stovėjusios lempos, pirštai spūstelėjo mygtuką, bet lempa neužsidegė. Kambaryje buvo jausti kažkoks keistas, tarytum ozono, kvapas. Redžinaldą apėmė nesuprantama baimė. // Staiga jis visu savo kūnu pajuto lyg tūkstančius ugningų adatų dūrių. Jis bandė keltis iš lovos ir bėgti pro duris, bet kojos jo neklausė. Po visą kūną bangavo keistos, deginančios, tarytum ugnikalnio lavos, bangos. Akyse rodėsi raudonos liepsnelės. // - Barno mirties spinduliai! – tesuspėjo nusiristi mintis Redžinaldo smegenų vingiais. // Jis susmuko...“ – tokiais žodžiais prasideda K. Račkausko istorija „Mirties spinduliai“ 1940-aisias spausdinta savaitraštyje „Sekmadienis“.

Vėliau seka persigandusio fiktyvaus šių žodžių skaitytojo ir fizikos mokslų  daktaro pokalbis. Jame pašnekovai aiškinasi ar panašūs „mirties spinduliai“ yra įmanomi realybėje, kalba apie rentgeno aparatus, radijo bangas ir panašias technologijas. Taip fantastinės istorijos forma panaudota mokslo populiarinimo tikslais.

Na, o kitas 1940-aisias publikuotas autoriaus straipsnelis „Karas be žmonių“ pradedamas savotišku autobiografiniu intarpu: „Atsimenu kadaise skaičiau Wellso knygą „Pasaulių karas“. Joje tas fantastas – rašytojas vaizduoja Marso gyventojų žygį į Žemę ir žmonių vergavimą nugalėtojams – marsiečiams. <...> Ta savo knyga Wellsas pranašavo šiandieninį mašinų, medžiagų, automatų karą!”.

Toliau autorius aprašo krūvą žmogaus rankų nereikalaujančių ginklų, kurie neva buvo pritaikyti realybėje. Tai – „Kulkosvaidis su akimis“, „Robotas mušantis lėktuvus“ ir „Torpeda televizorius“. Nors žodžiai naudoti šiems ginklams apibūdinti šiandien spaudžia šypseną, o kai kurie jų panaudojimo realybėje siužetai atrodo paprasčiausiai laužti iš piršto, tačiau visų jų atitikmenis rasime vėliau pasirodžiusioje ginkluotėje.

Iliustracija iš savaitraščio „Naujas pasaulis“. Autoriaus nuotrauka.

Ryškiai K. Račkausko ryšį su fantastika atskleidžia ir 1938-aisias jo redaguotų savaitraščių „Iliustruotas pasaulis“ ir „Naujas pasaulis“ puslapiai. Juose buvo serializuojami įvairiausi nuotykių romanai, pavyzdžiui Anthony Wylmo „Mumijos mylimasis“. Publikuojami trumpi egzotinių nuotykių ir fantastiniai apsakymai.

Dažnuose mokslo populiarinimo straipsniuose rašyta apie, pavyzdžiui, Mėnulio įtaką žmonėms pasaulio istorijoje ar rentgeno spindulių pritaikymą vėžiui gydyti. Kitose rubrikose svarstyta apie tai, kaip pasaulis atrodys po 50 metų, ir aiškintasi, kiek pagrindo turi teiginys, jog 1939-aisiais ateis pasaulio pabaiga. Visa tai lydėjo gausios iliustracijos. Reklamų skiltyje skaitytojams siūlyta pigiai įsigyti tų pačių leidėjų leistos „Iliustruoto pasaulio“ knygų serijos leidinių, joje buvo ir tokie fantastikos veikalai kaip Edgaro Rice`o Burroughs „Žmogus Nr. 13“ (1913, liet. 1935). O savaitraščio titulinis puslapis išdidžiai skelbė, jog jo tiražas net 49000 vnt.!

Simptomiška, tačiau ir šių leidinių baigtis nebuvo optimistiška. Nors „Iliustruotas pasaulis“ sėkmingai ėjo nuo 1936 metų, tačiau 1938-ųjų kovą jo redaktoriumi tapus K. Račkauskui, leidinį ištiko greitas galas. Vos po kelių mėnesių savaitraštis pakeitė pavadinimą į „Naujas pasaulis“, o netrukus spaudoje pasirodė straipsniai apie kažkur dingusius „Iliustruoto pasaulio“ prenumeratorių pinigus ir nevykdomus įsipareigojimus.

Paskutinė savaitraščio „Naujas pasaulis“ antraštė. Autoriaus nuotrauka.

K. Račkauskas savo leidinyje atsakė į jam mestus kaltinimus istorija apie tai, jog buvęs leidinio redaktorius Vytautas Gedgaudas redaguoti laikraštį perdavė iš karto dviem žmonėms – oficialiai jam, Račkauskui, tačiau neoficialiai prieš tai dar ir tokim Gurskiui. Kai Račkauskas gavo oficialų leidimą redaguoti laikraštį, Gurskis tuojau išsinešdino į Argentiną, mat šis, susimokęs su už savaitraščio finansus atsakingu Lavėnu ir pasiglemžė visus prenumeratorių pinigus, palikę naują redaktorių kvailio vietoje.

Romanas „Mumijos mylimasis“ savaitraštyje „Naujas pasaulis“. Autoriaus nuotrauka.

Netrukus naujo leidinio puslapiuose pasirodė vienas kitam prieštaraujantys pranešimai. Vienuose jų teigta, jog „Naujas pasaulis“ neturi nieko bendro su „Iliustruotu pasauliu“ ir jo įsipareigojimais, kituose teigta, jog visi „Iliustruoto pasaulio“ skaitytojai vietoj prenumeratos gaus naująjį leidinį. Užtikrinta, kad visi įvairiuose buvusio leidinio organizuotuose konkursuose laimėti jų prizai ir pinigai juos pasieks, kai tik naujasis savaitraštis išlips iš finansinės duobės. Redaktorius ragino buvusius prenumeratorius pridėti prie prenumeratos kainos dar bent vieną litą, nedelsti ir užsisakyti leidinio prenumeratą ateinančiam pusmečiui, ir padėti jam finansiškai. Tuo pačiu redakcija garsino paskelbti leidinio skolininkų pavardes viešai.

Fiktyvūs savaitraštyje skelbiami „skaitytojų laiškai“ pranešė apie jų paramą šiam gražiam, plačiai tiražuojamam leidiniui, kurį redaguoja patyręs, nuo 1905 metų spaudoje dirbantis redaktorius. Jie ragino susidoroti su leidinį šmeižiančiais „spaudos parazitais“, ir šiai kovai siuntė savo paramą – kas 10, kas 20 litų.

Karolis Račkauskas (stovi viršuje) prie Petro Cvirkos muziejaus, 1950 m. Šalt. Venclovų namai-muziejus.

Žinoma, nieko iš to neišdegė ir, nepraėjus nei pusmečiui, „Naujasis pasaulis“ bankrutavo, o jo prenumeratoriai ir „rėmėjai“ liko it musę kandę. Nežinia, ar K. Račkausko paskelbta apgavystės istorija turėjo pagrindo, tačiau šio veikėjo reputacija verčia tuo rimtai suabejoti.

Na, o paskutiniai K.Račkausko gyvenimo dešimtmečiai toli gražu nebuvo tokie fantastiški. Lietuvą okupavę sovietai pripažino jį „Smetoninės diktatūros auka“. Nacių okupacijos metais jis tyliai pradirbo bibliotekininku. O sovietams vėl okupavus Lietuvą įsitaisė šiltą vietelę – 1948-aisias jam buvo pavesta organizuoti rašytojo Petro Cvirkos memorialinį muziejų, kurio galva jis išbuvo du dešimtmečius – iki pat 1969-ųjų. Mirė 1970-ųjų balandį.

Šiandien Vilniuje vis dažniau prakalbama apie galimybę nugriauti ar perkelti Petro Cvirkos skulptūrą į kokią kitą vietą. K. Račkauskas jokios skulptūros tikrai nėra vertas. Tačiau fantastiškai spalvingas šio veikėjo gyvenimas, jo įvairiapusė kūryba nūnai yra veik nežinoma, tad nusipelno įdėmesnio istorikų ir fantastų dėmesio.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: