Fantastika tarpukario Lietuvoje (X): kaip broliai Tomdykai mirtį įveikė

Fantastika Fantastika tarpukario Lietuvoje (X): kaip broliai ...

„Po tamstos mirties, mis Mey, nieko ypatingo nėra įvykę, – atsakė Dr. Velžas, būdamas nustebęs ir susirūpinęs dėl Doritos pesimizmo. – Rooseveltas dar tebėra Amerikos Jungtinių Valstybių prezidentu. Apie banditų karaliaus Kapone mirtį ir prohibicijos įstatymo panaikinimą tamsta, be abejo, jau žinai.

– O Darius ir Girėnas ar jau perskrido Atlanto okeaną? – jausmingai paklausė Dorita ir jos skaistus veidelis vėl pasidarė šviesus ir linksmas.“

Trečiojo dešimtmečio Lietuvoje populiarių nuotykių romanų leidimai (pvz. romanai apie Tarzaną), nors ir sulaukdavo kritikos, buvo pateisinami kaip puikus būdas įpratinti žmones skaityti. Tuo tarpu „mūsų talentingieji rašytojai suko galvas, kaip čia parašius „lietuvišką Pinkertoną“ [itin populiari XIX a. JAV detektyvinių istorijų serija, kurta detektyvo ir šnipo Allan J. Pinkerton bei jo vardu pasirašinėjusių kitų rašytojų – A.D.] ir tuo būdu suintriguoti, sudominti skaitytoją.“. Tačiau ketvirtajame dešimtmetyje šiems norams materializavusis, spaudai beliko apgailestauti: „Bet kai į mūsų kraštą atėjo „tikrasis“ Pinkertonas, liūdna darosi ir graudu...“ („Trimitas“, 1934).

Broliai Tomdykai – Alfonsas ir Jonas Burčikai, reklaminė 1933 metų fotografija. Šalt. Autoriaus nuotrauka.

Lietuvos knygų rinką užgriuvo vietinių miškininkų, gaisrininkų ir kitų rašomi „sensacinio turinio“ romanai, kurie, nors ir nespindėjo kokybe, tačiau savo populiarumu ir tiražų apimtimis  neretai sėkmingai konkuravo su žinomais lietuvių raštijos klasikais. Rygos lietuvių bendruomenės nariai – broliai Alfonsas (1906–?) ir Jonas (1912–?) Burčikai, pasirašinėję „Brolių Tomdykų“ slapyvardžiu, buvo vieni iš tokių rašytojų: „Mūsų literatūroje dažnai pasitaiko netikėtumų. Rodos, vakar vieno bei kito rašytojo vardas visai nebuvo žinomas, o šiandien žiūrėk, jau jis romaną išleidžia!  Prie tos rūšies autorių, berods, priklauso ir broliai Tomdykai. Gyveną, kiek teko patirti, Rygoj, bedirbą kokioj ten dirbtuvėj ar fabrike, jie randa pakankamai laiko ir literatūrai. Br. Tomdykų raštai, nors ne be talento parašyti, turi savy ne tai pasiskolinimo iš kitų autorių, ne tai atsidavimo literatūroj žymių. Čia, žiūrėk, pasitaiko tikrai daili vietelė, o kiek toliau prasideda toks analfabetiškas kreivezojimas, lyg tai būtų ne rašytojo bet tikriausio bemokslio rašinys.“ – 1933-aisias pirmąjį lietuvių kalba pasirodžiusį Br. Tomdykų romaną „Pirmoji meilė“ recenzavo žurnalo „Trimitas“ bendradarbis.

Pirmuosius savo darbus dalimis dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje paskelbę Latvijos lietuvių laikraštyje „Rygos balsas“, ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje broliai Tomdykai (kartu su Justinu Pilyponiu) jau buvo tituluojami bene produktyviausiais lietuvių rašytojais. 1931–1935 lietuvių kalba buvo išleistos 9 skirtingų pavadinimų br. Tomdykų knygos (kai kurios kelių tomų apimties), originalūs kūriniai taip pat spausdinti laikraščių ir dienraščių puslapiuose. O ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje rašytojai dingo iš kūrybinio pasaulio taip pat staiga ir netikėtai, kaip jame ir pasirodė. Lig šiol apie juos nėra surinkta daug žinių.

Brolių Tomdykų „Aistros ir garbės sūkury“ viršelis, 1933. Šalt. Autoriaus nuotrauka.

Perskaičius bent kelis Tomdykų kūrinius, jau nesunkiai galima susidaryti įspūdį, kokios buvo esminės šių kūrinių sudėtinės dalys. Pasakojimo centre visuomet rasime daugiau ar mažiau komplikuotą meilės istoriją, į kurios laimingą arba nelaimingą atomazgą bus keliaujama vingiuotu išdavysčių, parako dūmų, narkotikų, alkoholio, nutautėjimo, pasileidimo ar kitokių paklydimų nužymėtu nuotykių keliu.

Kūriniai neretai įvilkti į istorinį rūbą: Lietuvos Didieji kunigaikščiai („Pilies griuvėsių paslaptis“), knygnešiai („Knygnešio tragedija“, 1929), pasipriešinimas carizmo jungui („Kentėjimų naktis: Kražių tragedija“, 1934), revoliucijos (1905-ųjų – „Atpirkta nuodėmė (1905 m. siaubas)“, 1934; ar 1917-ųjų komunistinė - „Meilė ir tikėjimas“, 1930), Lietuvos Nepriklausomybės kovos („Augustavo miškų prakeikimas“, 1934) – visiems užteko Tomdykų plunksnos. Nors istorinis fonas vargiai įtikina, ir neretai buvo pašiepiamas recenzentų („Idėja – lietuvių partizanų veiksmai Augustavo giriose šaukiasi plunksnos. Tačiau, likę gyvi iš tų partizanų, perskaitę Tomdykų darbą, tik nusišypsos. <...> Apie kautynes autoriai, matyt, nieko nenusimano. <...> Apie šnipus tiek pat žinių teturima.“ – peiktas romanas „Augustavo miškų prakeikimas“), tačiau jis puikiai tiko lietuvių patriotizmui išaukštinti. Daugelis Tomdykų kūrinių aukština patriotiško, tautiškai susipratusio, lietuvio-kataliko tipo herojus, jų priešams (lenkams, rusams, nutautėjusiems lietuviams, komunistams) švaistydamas epitetus ir prakeikimus, kurių naudojimas, šių laikų standartais, pavojingai priartėtų prie tautinės nesantaikos kurstymo kategorijų.

Alternatyviai kūrinių fonui galėjo būti pasirenkamas „sugedusio“ didmiesčio ir jo pramogų pasaulio fonas („Meilės ir garbės sūkury“, 1933; „Didmiesčio simfonija“, 1934), leidęs pasmerkti palaidą pramogų  pasaulio atstovų gyventoją, įvairiausias „modernias“ madas, bei supriešinti jas su vienintelio tikro – katalikų – tikėjimo, skelbiamais gyvenimo idealais. Žinoma, abi prieigos neretai persiklodavo.

Palmės Augustavo miškuose - brolių Tomdykų romanai dažnai pasižymėjo „blizgiais“ viršeliais. „Augustavo miškų prakeikimas“, 1934. Šalt. Autoriaus nuotrauka.

Išskirtinis autorių kūrinių bruožas neretai įspūdingi „kinematografiški“ viršeliai („Vėl viena iš gausios naujųjų „romanų kepėjų“ serijos. Knygutėje, kaip ir kituose šios serijos „kūriniuose“, be kinematografiško reklaminio viršelio, daugiau nieko nėra. Turinys – painiai suraizgyti nuotykiai su sacharinu, pasaldyti meilės intriga“ – „Atpirkta nuodėmė“ vertinta žurnale „Kardas“), bei begalės gramatinių klaidų („Turinys banalus, parašymo būdas taip pat banalus. Bet visų liūdniausia tai, kad, kaip seniau išleistuose, taip ir šiame Br. Tomdykų veikalėly matomas autorių lietuvių kalbos nemokėjimas“).

Apeliavimas į elementariausius masių jausmus, ne itin vykęs stilius, klaidinantys „blizgūs“ viršeliai, gramatinės klaidos lėmė, jog, be nedidelių išimčių, brolių Tomdykų kūriniai kritikų būdavo sutinkami neigiamai: „Bet jei tie rašytojai, nesirūpindami pažanga, gadina popierių net aštuntai knygai ir viliojančiais viršeliais nori iš skaitytojo ištraukti geresnei knygai skirtus litus, tai tenka pabrėžiamai priminti: skaitytojau, pats nepirk, ir kitam patark!”. Tačiau stambūs šių knygų tiražai ir jų gausa rodo, kad skaitytojams tai buvo nė motais. Na o žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, brolių Tomdykų kūriniai tampa neblogu šaltiniu, hiperbolizuotai atskleidžiančiu dalies tarpukario lietuvių pažiūras, baimes ir troškimus. Tokiu šaltiniu gali būti ir 1934-ais metais pasirodęs br. Tomdykų fantastinis romanas „Meilės prakeiktos sielos“ apie kurį ir pakalbėsime plačiau.

Pagrindinis romano herojus – JAV gyvenantis daktaras Tomas Velžas. Jis pagarsėjo savo tyrimais vėžio gydymo srityje. Tačiau susikomplikavęs daktaro meilės gyvenimas jo karjerą pakreipė kita vaga – daktaro sužadėtinė, Klarita, nušovė daktarą begėdiškai viliojusią jo draugę Egeriją (reiktų pasakyti, jog vilionėms daktaras, matyt, nelabai priešinosi) ir nusišovė pati. Sudaužyta širdimi likęs daktaras pasinėrė į pomirtinio gyvenimo tyrinėjimus – keliavo po Tolimųjų Rytų ir kitus kraštus, kol galiausiai grįžo į JAV ir sukonstravo aparatą, galintį numarinti ir po kurio laiko vėl prikelti žmogų.

Jausmų karstas? Šalt. Wikimedia Commons.

Daktaro Velžo aparatas savotiškai primena nūdienos jausmų izoliacijos kameras (sensory deprivation tank). „Jausmų karstas“ buvo panašus į senovės karių plieninius šarvus. Žakas Bonji turėjo šiuose šarvuose atsigulti aukštielninkas ir išsitiesti. Šarvai buvo variniai, bet vidus išmuštas kaž kokiu minkštu, pilku ir limpančiu gumu. Tarp gumo ir šarvų sienos buvo, kaip Bonji galėjo spręsti, tarpas, pripildytas kaž kokiu šiltu skysimu. Bonji jautė, kaip malonus gumas lėtai lempa prie odos ir vis labiau sukausto visą kūną. Šarvai turėjo apie aštuoniasdešimt guminių žarnelių. Visos šios žarnelės buvo susipynusios į keturias dalis ir susijungė su keturiais tyliai zirziančiais aparatais. Didysis aparatas stovėjo po šarvais ir turėjo tamprų kontaktą su visa „jausmų karsto“ kombinacija.“

Aparatą daktaras Velžas bando su įvairias žmonėmis, tačiau šie negali prisiminti ir rišliai paaiškinti, ką jie matė numirę. Sprendimas aiškus – keliauti į pomirtinį pasaulį reikia pačiam. Davęs savo kolegoms instrukcijas, jis taip ir pasielgia. Numiręs daktaras patenka į keistą naują planetą. Pasirodo, jog ši planeta iš tiesų yra pragaras! Čia jis patiria daug nuotykių, kol jo kolegos, praėjus kelioms savaitėms, pagal jo paliktus nurodymus prikelia jį iš numirusiųjų.

Vieni produktyviausių ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos rašytojų. Reklama, 1934. Šalt. Autoriaus nuotrauka.

Nors kūrinio siužetas skamba tikrai fantastiškai, tačiau skaitant jį nesunku suprasti, jog broliai Tomdykai fantastiniu rūbu apvilko tas pačias idėjas, kurios matomos ir jų rašiniuose apie, pvz., XIX amžiaus Lietuvos kaimą.

Daktaras Velžas pristatomas kaip mistiškas okulto ir egzotiškų Rytų religijų bei tikėjimų tyrinėtojas, kuriam krikščioniškasis tikėjimas atrodo per daug paprastas, tačiau daktarui pravėrus burną, visas šis pristatymas subliūkšta: „– Tokiu būdu tamstai eksperimentas sudarys dvigubą įdomumą ir naudą, pasakė Dr. Velžas. – Visų pirma tamsta susipažinsi su mistišku pasauliu, su tuo pasauliu, iš kurio iki šiol dar nė vienas žmogus nėra sugrįžęs ir nušvietęs žmonijai visas neištirtas mistiškas paslaptis. Persitikrinęs, kad žmogaus siela tikrai yra nemirštanti, tamsta, be abejo, išgelbėsi savo sielą nuo pragaro, nes pradėsi tikėti Dievui.“ – kalba, ir pats nuoširdžiai tuo tiki, daktaras vienam iš potencialių savo eksperimentų dalyvių. Nors pomirtinis pasaulis pristatomas kaip tolima ir nepažįstama planeta, tačiau ji tiek pat fantastinė, kaip ir Mažvydo katekizmas: Dr. Velžas pirma planetoje pamato linksmus, nerūpestingus šokančius ir žaidžiančius žmones. Jis pagalvoja, jog pateko į rojų. Tik vėliau jam išaiškėja, jog tie linksmi žmonės – tai mirę nekrikštyti vaikai. Jie nepadarė nuodėmių žemėje, todėl ir pragare jautėsi visai neblogai, juk niekas nekrikštytų į rojų neįleidžia.

„Didmiesčio simfonija. 2 Dalis“ 1934, viršelis. Šalt. Autoriaus nuotrauka.

Neapsieinama ir be kitų Tomdykams būtinų atributų. Pragaro planetoje kenčiama pagal žemėje padarytas nuodėmes, žmonės padarę daugiausiai nuodėmių labiausiai kenčia dėl sąžinės graužaties ir net negali pasirodyti saulės šviesoje. Todėl jie slepiasi požeminiuose miestuose, kur gyvena ir visi velniai. Daktarui Velžui panūsta pamatyti tokį miestą, mat jam: „labiausiai rūpėjo susitikti Markso programos apaštalą Leniną ir Romos ciesoriaus ištikimąjį prokurorą Pancijų Pilotą. Egerija tvirtino, kad žmonės kalba, jog ir šie abu vyrai randasi šioj planetoj ir visai nekaip jaučiasi. Blogiausia esą Leninui, nes jo čia visi baisiai neapkenčią ir jis beveik niekuomet iš požemių neišeinąs. Vienintelis jo draugas dabar besąs grafas Tolstojus (!!! – A.D.). Tačiau tai buvo tik gandai ir Egerija negalėjo užtikrinti ar visa tai tiesa. Dr. Velžas pasiryžo persitikrinti ar šie įdomūs faktai yra tikri. Jam buvo didelis noras susitikti Leniną ir pasiteirauti, kokia dabar jo nuomonė apie komunizmą.“. Netrūksta pragare ir žydų bei hitlerininkų susirėmimų, bei kitų politinių motyvų.

Neapeinami ir aktualūs moralės klausimai. Daktaras Velžas čia turi stiprią nuomonę, pvz.: „ – Aš, kaip jūsų draugas, galėčiau jums duoti tik vieną patarimą,  draugiškai tarė Dr. Velžas. – Meilei ir laimei tai geriausias garantija sutuoktuvės. Palaida meilė ir moderniškos pažiūros apie šeimynišką gyvenimą dažniausia atneša tik nusivylimą ir tikrąją laimę išdrasko.“ (čia reikia pridurti, jog tarpukario Lietuvoje taip ir nepriimtas civilinės santuokos įstatymas buvo itin karšta tema ketvirtajame dešimtmetyje). Jo nuomonę dar labiau sutvirtina viena jo palydovių po pragarą – mirusi Holivudo aktorė Dorita Mey. Išgalvota aktorė neva buvusi realaus Holivudo aktoriaus, žymaus kino kaubojaus Tom Mix, kompanionė kine. Nesunku suprasti, jog pragare aktorė atsidūrė dėl palaido savo gyvenimo. Daktaro Velžo ir Holivudo aktorės pokalbis apie Darių ir Girėną (žiūrėti straipsnio pradžią) parodo, jog ne JAV kino ekranų primadonos, o dori Lietuvos padangių sūnūs yra tikrosios super-žvaigždės, kurių gyvenimu sekti turėtų ir skaitytojai.

Tom Mix, 1919. Šalt. Wikimedia Commons.

Tarpukario Lietuvos kritika romano nevertino teigiamai: „Tai turėtų būti fantazinis romanas, jei taip galėtume šią knygą pavadinti. <...> Paprastas, fantazinis kūrinys turi galios spėti apie galimus ateities dalykus. Tuo jis dažnai patarnauja pačiam mokslui. Tačiau šičia mes nieko naujo nerandame. Apie norą prikelti iš numirusių mes žinome seniai. O taip pat žinome iš sensacijų, kad mokslininkai kelia trumpai mirusius ne tik gyvulius, bet ir žmones... Apie patį pomirtinį gyvenimą iš esmės taip pat nieko naujo. // Pagaliau broliams Tomdykams viską išpirkti buvo literatūrinė forma, žanras, kuris leistų užkliūti, pasigerėti, pagalvoti. Bet literatūrinės formos tuo labiau nėra. Tai tik kažkoks amerikietiško dialogo sekimėlis...“ – teigė žurnalo „Karys“ recenzentas. Spaudoje romanas lygintas su prancūzų rašytojo Andre Maurois romanu „Sielų svėrėjas“ („The Weigher of Souls“, 1931, lietuviškai neišleistas). Bei skųstasi, jog romano kaina yra per didelė (2 litai).

Iš tiesų, brolių Tomdykų „Meilės prakeiktos sielos“ nėra geras kūrinys. Stilius ir rašyba knygoje nevykę, siužetas neišbaigtas ir neaiškus, daktaro Velžo taip mylėta ir ieškota sužadėtinė praktiškai pamirštama, aprašinėti pragaro miestai taip ir nepasiekiami ir t. t. Atrodo, jog broliai išleido savo idėjų kratinį fantastinio romano tema, o ne baigtą pilnavertį darbą. Tačiau žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, brolių Tomdykų kūrinys visai sudomina. Ne vien kaip tarpukario Lietuvos pop-kultūros dalis. Sudomina visu pirma todėl, jog tai fantastinis romanas, kuriame stipriausiai galima pajusti lietuviškos kaimo pirkios kvapą, nors autorių gal ir nenorėtą.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: