Fanzinai ir informacijos trūkumo išprovokuotas kūrybiškumas: interviu su D. Kunčinu

Prieš kelias savaites mano besitęsiantis susidomėjimas zinais atvedė iki daug kam alternatyvioje scenoje žinomo Domininko Kunčino-Direktoriaus – ore.lt redaktoriaus, didžėjaus, buvusio punk-ska grupės „dr. Green“ vokalisto, vieno „Green“ klubo ir festivalio „Darom“ organizatorių. Domininkas leido zinus „Decibelai Offensive“ ir „Kablys“, prisidėjo prie „Ore“ žurnalo – dabartinio portalo ore.lt pirmtako. Pakalbėjom apie 10-tojo dešimtmečio Lietuvos fanzinų sceną, jų reinkarnaciją ir ateities perspektyvas.

 

K. Alijošiūtės nuotr.

Po mūsų pokalbio namo grįžau su dideliu maišu įvairaus senumo fanzinų, daugiausia apie pankroką, do it yourself (DIY) kultūrą. Mintyse pasigailiu, kad savo gimtinėje mažai su tokiais susidūriau ir prisimenu porą „Forgotten Path“ numerių apie metalą, gulinčių kažkur stalčiuje. Pradėjus vartyti Domininko kolekciją, dėmesį atkreipia užrašai 6-to „Decibelai Offensive“ numerio viršelyje: „Tiražas kaip kada papuola, nuo 20 iki 60 egz. Formatas didelio lapo balto popieriaus. Kaina nepastovi ir kaip kam…“ bei „Your parents might worry about your future but you don’t have to.“ Kai kurių zinų šriftus net sunku įskaityti, tačiau tam yra labai logiškas paaiškinimas.

– Kiek žinau, jau ilgą laiką esi vienaip ar kitaip susijęs su alternatyva, buvai legendinių grupių „dr. Green“ ir „WC News“ vokalistas, leidai zinus ir aktyviai dalyvavai Lietuvos DIY kultūroje. Kaip atsidūrei šioje scenoje apskritai?

– Pati pradžia buvo mokykloje. Kažkodėl su klasiokais nusprendėme, kad reikia kurti grupę. Maždaug tuo metu per mano brolį atėjo pirmi pankroko įrašai, pradėjom domėtis ir pasirodė, kad to Lietuvoje jau yra, egzistuoja kažkokia bendruomenė, o mes begrodami į ją gan greit patekom. Tada paaiškėjo, kad visi ne tik groja, bet ir leidžia fanzinus arba organizuoja koncertus. Pasiskaitėm apie kai kuriuos užsienio atlikėjus, kurie tai darė ir, turbūt, didžiausią įtaką mums padarė grupė „Fugazi“ ir jų įrašų kompanija „Dischord“, jie iki šiol tęsia pasidaryk pats idėją.

Taip pat buvo toks Jonas Oškinis (vieno žinomiausių to meto Lietuvos fanzinų „Koks Nors Kelias“ arba tiesiog „KNK“ leidėjas), kuris išvertė ir savo tėvo leidykloje išleido tokio amerikiečio Franko Oharos diplominį darbą „Pankų filosofija“, jo dėka su pankų kultūra dar plačiau susipažinome. Pavyzdžiui, visi žino grupę „Sex Pistols“, tačiau mažai kas žino grupę „Crass“, kurie patys organizuodavo koncertus, patys darydavo albumų viršelius, savarankiškai leisdavo įrašus, kas mums pasirodė labai priimtina. Viskas ypač pražydo mano studijų laikais, 1995–1998 metais.

K. Alijošiūtės nuotr.

– Kas paskatino pradėti leisti zinus?

– Paprasčiausias informacijos trūkumas. Fanzinai buvo kaip to meto blogai – beveik kiekvienas leido savo. Dažniausiai jų net nepardavinėdavo, o keisdavo į įrašus arba keisdavosi vieni su kitais – vyko natūriniai mainai. Dažnas pankroko koncertas pavirsdavo pusiau į turgelį. Tiesiog mums aktualiomis temomis nebuvo beveik jokios informacijos.

– Ar gaudavai kokių nors pavyzdžių iš užsienio? Kokie buvo patys pirmieji zinai, kuriuos teko skaityti?

– Gaudavom. Pamenu, kažkas netgi buvo užsisakęs vieną žymesnių to meto zinų „Maximum Rocknroll“, „Profane Existence“ ir „Slug & Lettuce“ iš Amerikos, pasiekdavo „Ox“ ir „Punk Planet“ iš Vokietijos, „Garaž“ iš Lenkijos bei kiti. Juos buvo galima prenumeruoti, kaip normalius žurnalus. Dažnas buvo leidžiamas kartu su kompaktiniu disku. Buvo nemažai zinų Lenkijoje, tik lenkiškai mažiau supratome, todėl nebuvo labai aktualu. Keisdavomės zinais netgi su žmonėmis iš Čilės.

– Tai visgi patys pirmieji zinai ir buvo būtent apie pankroką, DIY kultūrą? Ar tai atsirado tik dėl to, kad trūko informacijos?

– Būdavo ir apie visokias nesąmones, įsivaizduojamą literatūrą. Fanzinai skirstėsi į kategorijas, tarkim, Lietuvos fantastai leido savo fanziną, Lietuvos pagonys – irgi. Metalistai iš kažkur gaudavo pinigų ir turėjo puikiausių fanzinų, jie atrodydavo kaip žurnalai, tik be ISSN kodų. Bet visa tai egzistavo todėl, kad nebuvo informacijos.

Aišku, tuo pačiu tai buvo ir meninė saviraiška – jei kas nors jautė, kad gali ir nori rašyti, galėjo tai visiškai lengvai daryti. Pavyzdžiui, dabar žinomas menininkas, tuo metu grupių „Invazija“ ir „Bora“ gitaristas Ugnius Gelguda (šiuo metu su Neringa Černiauskaite jie dirba kaip duetas „Pakui Hardware“) leido savo ziną „Fucking Noise“. Daug žmonių, leidę zinus, po to save realizavo kitose srityse. Pvz., dabartinis festivalio „Mėnuo Juodaragis“ ir įrašų leidyklos „Dangus“ įkūrėjas Ugnius Liogė leido savo ziną „Raganos ir alus“.

Iš kur zinai kilę – net sunku pasakyti, galbūt net knygnešių laikais, nes tie spaudiniai buvo kaip zinai – nelegalūs, juos reikėjo slapčia gabenti. Pradžia turbūt apskritai buvo tiesiog nelegali literatūra, tarkim, slapta platinami pirmieji protestantų raštai. Tai tikrai ne pankroko išradimas.

– Įsivaizduokim pankroko klausantį paauglį iš Tauragės rajono apytiksliai 2000 metais. Ar tavo leidžiami zinai galėjo pasiekti jį ir kitus Lietuvos miestus? Gal kažkuris miestas išsiskyrė iš kitų savo aktyvumu?

– Aš žinau, kad tikrai pasiekdavo, nes pats juos ten siųsdavau (juokiasi). Esu siuntęs fanziną į Vyžuonas. Papilėje dabar gan žinomas fotografas Gytis Skudžinskas leido ziną „Provincija“. Buvo ir Alytuje, beveik visuose miestuose. Įsivaizduoju, kad tuose mažesniuose miesteliuose, kur būdavo du pankai, trys metalistai ir vienas poetas, zinai jiems buvo kaip langas į pasaulį.

– Ar tais laikais kas nors finansuodavo zinų leidimą?

– Tikrai niekas nefinansuodavo, nebent tėvai. Man vienu metu jie padėjo su atšvietimu, nes kopijavimo aparatas nebuvo toks jau dažnas dalykas. Mano pirmieji zinai buvo sukalti spausdinimo mašinėle. Paskui dar sumažindavau šriftą, nes būdavo labai svarbu sutalpinti kuo daugiau informacijos į kuo mažiau lapų, juk kuo daugiau lapų, tuo brangiau kainuoja padauginti.

– Kiek žinau, dauguma zinų buvo leidžiami labai paprastai – naudojantis žirklėmis ir kopijavimo aparatu. Kas kūrė tavo zinų dizainą ir kokiomis priemonėmis?

Visada tas, kas leisdavo, tas ir darydavo dizainą. Pats karpydavau, ieškodavau iliustracijų, pagrindiniai principai – koliažas ir cut and paste. Metalistai, kurie anksčiau už kitus turėjo kompiuterius, profesionaliau susimaketuodavo.

– Žiūriu, metalistai zinų leidyboje ir vėl labiau pažengę į priekį?

– Jie kažkodėl būdavo turtingesni, net nežinau kodėl (juokiasi).

– Šiuo metu esi daugeliui žinomo ore.lt redaktorius. Girdėjau, kad kai kurie su nostalgija prisimena buvusio spausdinto „Ore“ žurnalo redakciją Latako gatvėje, Vilniuje.

– Tuo metu buvo labiausiai išplėtota „Ore“ idėja. Buvo organizuojami renginiai, kai kurie iš tos veiklos ir gyveno, sukosi šiokie tokie pinigai, dėl to ir egzistavo ta redakcija. Aišku, kad romantiškai skamba, kai leidi savo žurnalą ir darai renginius.

– O pats ore.lt portalas atsirado vėliau?

– Portalas išsirutuliojo irgi iš tų pačių fanzinų. Buvo Kaune toks legendinis fanzinas „Koks nors kelias“ ir jo redaktorius Jonas Oškinis. Tam tikru metu jis turbūt išaugo iš pankroko rėmų, pradėjo galvoti, kad reikia kažko plačiau, kad dabar geras metas leisti alternatyvų muzikinį žurnalą ne tik apie pankroką. Tai jis viską ir užsuko, vėliau keisdavosi redaktoriai, dabar taip išėjo, kad aš perėmiau.

– Kada pajutai, kad spausdintų zinų era baigiasi, jeigu ji baigiasi?

Kiek girdžiu, ji nesibaigia, o kaip tik atgimsta, tik truputį kitoj plotmėj. Dabar jie atgimsta kaip menininkų išraiškos forma. Taip buvo ir tada, tik dar papildomai tie zinai turėjo informacinę funkciją. Dabar leidžia tie, kas piešia komiksus, meninius tekstus kuria, jų yra tikrai nemažai, galbūt zinų rastum net kai kuriuose knygynuose. Taigi ta era tikrai nesibaigia, tik atlieka kitokią funkciją.

– O kaip manai, ar informaciniams zinams dar atsirastų vietos, net kai didžioji dalis veiksmo persikėlė į internetą?

– Truputį nėra prasmės, nors, aišku, spausdintas žodis yra kitoks, kitaip skaitosi. Internete gali aktualiau reaguoti, nes fanzinai išeidavo 3–4 kartus per metus ir rašydavai apie koncertą, kuris vyko prieš du mėnesius, nors žmonėm vistiek buvo ne mažiau įdomu. Tiesiog pasikeitė medijos kanalas.

K. Alijošiūtės nuotr.

– Kaip vertini savileidybą kaip reiškinį apskritai?

– Manau, kad blogai yra fanzinų reinkarnacija. Galbūt tiems, kas daro vizualius dalykus, yra svarbi ta įdomesnė spauda, jos formatas. O šiaip viską gali padaryti internete ir žymiai paprasčiau, dėl to man truputį keista, kad žmonės ne tiek daug daro taip lengvai pasiekiamų dalykų ir tas matosi daugelyje sričių. Tada visko buvo daug mažiau, bet žmonės jautėsi ištroškę naujų dalykų, per labai trumpą laiką mes turėjome prisivyti vakarų pasaulį.

– Dabar yra taip – atsidarai „Facebook“, pascrollini žemyn ir jautiesi kažką sužinojęs.

– Taip, o tada gaudavai iš Vokietijos fanziną su muzikos rinkiniu ir ten būdavo dvidešimt naujų grupių, kurių tu gyvenime negirdėjai, tuo tarpu dabar gali tiesiog įsijungti „Spotify“ ir prisirinkti grupių kiek tik nori per labai trumpą laiką. Informacijos trūkumas išprovokavo kūrybiškumo ir kažko veikimo pliūpsnį. Man atrodo, jis truko maksimum dešimt metų.

– O kas toliau, juk informacijos vis daugėja?

– Panašia tema šiek tiek kalbėjom šiemet „Sūpynėse“: yra tarsi kūrybiškumo ir entuziazmo ežeras, bet jis tiesiog senka. Pats ežeras gal kažkiek ir platėja, bet gylis mažėja ir niekas taip giliai nebenardo – lyg ir domisi daug kuo, bet paviršutiniškai. Žmogus galvoja, kad prascrollino „Facebook“, paspaudė like, paliūdėjo, pasidžiaugė ir jis jau padarė įtaką pasauliui. Tam suteikiama daug reikšmės, nors iš tikrųjų tai yra visiškas niekas ir, kuriam laikui atsijungus, nieko nenutiktų. Gal kažkam atrodo gyvybiškai svarbu pranešti, ką šiandien valgė. O va tuo metu pankai negalėjo to padaryti! Galėjo, tačiau turėjo išleisti ziną (juokiasi)*. Nėra taip, kad viską labai rimtai darėme, buvo daug ir nesąmonių.

* Po pokalbio, vartydama Domininko paskolintus zinus, viename „Decibelai offensive“ numeryje kaip tik radau kažką panašaus į „instagraminį“ realybės vaizdavimą: piešinys su prierašu „Vakaras bare“, kuriame matosi išmėtytos kortos ir smilkstantys degtukai.

2 Replies to “Fanzinai ir informacijos trūkumo išprovokuotas kūrybiškumas: interviu su D. Kunčinu”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.