Taip, „Alien“ frančizė neabejotinai patenka į svarbiausių, reikšmingiausių ir įtakingiausių mokslinės fantastikos (ir galbūt siaubo?) filmų TOP 10 (galų gale, jei ne „Aliens“, juk neturėtume ir „Doom“), bet reikia pripažinti, per beveik keturis dešimtmečius (pirmasis filmas pasirodė 1979-aisiais), ji pati gerokai mutavo.

Nors… atlikime eksperimentą. Pakartotinai neperžiūrėję filmų ir negūglinę, atsakykite – apie ką yra pirmi du „Alien“ filmai? Na taip, apie fantastinę pabaisą, siaučiančią kažkokiuose kosminiuose koridoriuose – bet tai čia tas pats, kas sakyti, kad visa fantastika yra apie nykštukus, robotus ir lazerius. Juk tai – tik forma, o temų, potemių, idėjų, siužetų yra begalės. Taigi apie ką ten buvo ta pirma pora filmų, žiūrint giliau?

Kiek prisiminėte? Aš pats, turiu prisipažinti, prisiminiau nelabai kažką. Daugiau prisiminimų kilo iš vizualinės pusės – klaustrofobiškos erdvės, daug įvairių ginklų, sadomazochistiniu lateksiniu kostiumu šmėkščiojantis Svetimas. O kokios idėjos, sub-temos? Prisiminiau tik tai, kad berods ten buvo androidas, užsimaskavęs žmogumi. Dar ten kažkas apie teraformavimą. Na ir žinoma, „nužudyk svetimą, kol jis nenužudė tavęs“. Labai gilu, ar ne?

Kodėl taip buvo? Nes, grubiai tariant, pirmi frančizės filmai ir buvo nutaikyti į emocijas, vizualumą ir veiksmą – tai, kas buvo standartu aštuntojo ir devintojo dešimtmečio veiksmo bei fantastiniuose filmuose.

Tuo tarpu prieš penketą metų pasirodęs prequelis „Prometheus“ pabandė tarsi perkrauti frančizę ir pritempti ją prie XXI-ojo amžiaus madų, prikemšant į filmą visokių filosofijų, etikos problemų ir viso kito veiksmo filmui anksčiau iki tol nebūdingo kamšalo.

Tiesa, nepaisant šiokios tokios apkrovos smegenims (su ypač nemaloniu prokreacionistiniu prieskoniu), „Prometėjuje“ buvo pabandyta nepamiršti ir veiksmo, vizualo. Ir nors kai kur tai priėjo iki absurdo ribos – tetutė jau po kelių minučių nuo tada, kai išsioperuoja pati save, toliau sėkmingai blaškosi po laivą – vis dėlto bendras rezultatas buvo gana neblogas.

Kalbant apie vizualinę pusę, žinoma, negalima nepaminėti Hanso Ruedi Gigerio – šveicarų dailininko, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje sukūrusio vizualinį Svetimo – ir jo prigimtinės aplinkos – stilių. Vertinant pagal minučių ekrane kiekį, gigeriški vaizdai originalioje „Svetimo“ tetralogijoje svyravo, bet „Prometėjuje“ ko gero pasiekė piką – bet įdomu tai, kad šalia to atsirado ir daug bei tikrai kokybiškos šiuolaikinės kompiuterinės grafikos.

Kodėl tiek daug kalbu apie visus kitus filmus, ir kol kas nė žodžio – apie „Kovenantą“? Todėl kad „Kovenantas“ – tai pati kryžkelė tarp klasikos ir bandymo ją atgaivinti. Tad ir vertinti jį logiškiausia per tokią prizmę.

Vizualine prasme, „Kovenantas“ atrodo pigokai. Na, gal tai ir ne visai tinkamas terminas, gal čia geriau tiktų „mažo biudžeto“ – nes vaizdo kokybės prasme viskas kaip ir gerai, tik štai kiekybė labai jau kukli. Viskas atrodo taip, lyg būtų filmuota itin riboto dydžio filmavimo aikštelėse. Plotelis svetimos planetos pievos, plotelis svetimos planetos upelio, plotelis svetimos planetos pelkės, plotelis ateivių laivo, daug besikartojančių smulkių žemietiškojo laivo plotelių. Vienintelė atvira erdvė – visiškai akivaizdžiai sugeneruota kompiuteriu. Išvis, toks jausmas, kad dauguma filmo scenų – tiek planetoje, tiek laive – vyksta vos kelių kubinių metrų erdvėje. Ir ne, tai neatrodo klaustrofobiškai (kas dar būtų pateisinama) – tai atrodo mažabiudžetiškai.

„Kovenantas“ pernaudoja daug senų, patikrintų, ir jau nusibodusių frančizės elementų. Neaiškus signalas iš neaiškaus šaltinio (beje, šįkart tai – Johno Denverio „Country Roads“). Visa įgula nori išsiaiškinti, kas tai yra, kažkas vienas – prieš. Tada nusileidimas svetimoje planetoje, infekavimas, užkrato parnešimas į laivą ir rokenrolas jame, kol blogis galiausiai… ne, nepasakysiu, ar laimi, ar pralaimi, bet patys turėtumėt nujausti – čia vis dėlto „Svetimas“, ir jį, laimei, statė ne „Disnėjaus“ studija.

Ir išvis, ar kurioje nors iš „Svetimų“ planetų nesiaučia audros, trukdančios ryšiui ar veiksmui apskritai? Na, brangieji scenaristai, kiek dar ilgai kankinsite mus, pernaudodami ankstesnių filmų scenas?

Režisierius Ridley Scottas (dešinėje) su aktoriumi filmavimo aikštelėje.

Mano kukliu vertinimu, pagrindine filmo vinimi ir stiprybe (beje, lygiai kaip ir „Prometėjuje“) iš tiesų tampa dirbtinė būtybė – tik ne ta, kuri galiausiai patenka į filmo pavadinimą, o vienas iš įgulos narių.

Dirbtinio proto tema jau svarbi ir „Prometėjuje“, bet pirmosios „Kovenanto“ scenos ir pakiša visos būsimos dramos kilmės paaiškinimą. Neatskleisiu, kokį, bet viena, ko galima pasimokyti iš filmo – nenervinkite, nežeminkite ir nesityčiokite iš savo vaikų. Tiek gyvų, biologinių, tiek dirbtinai sukurtų. Nes tai prie nieko gero nepriveda.

Taip, atmetus visus vizualus, visus šaudo-gaudo ir kosmosus, „Kovenantas“, lygiai kaip ir prieš tai „Prometėjas“, krapšto laisvės kurti temą. Kūrybos ir jos laisvės plačiąja prasme, o ne vien tik biologinės (kuo iš esmės buvo apsiribota „Prometėjuje“, ir dėl ko nuo jo taip neskaniai trenkė prokreacionistinėmis pažiūromis). Tiesą sakant, dabar jau viską susumavus, per Peterio Weylando (įkūrusio „Weyland Corporation“ ir pasiuntusio „Prometėją“ ieškoti žmonijos Kūrėjų-Inžinierių) pavyzdį galbūt net galima įžvelgti antikreacionistines pažiūras, nes akivaizdu, kad visokios selekcinės inžinerijos filmo pasaulyje prie nieko gero neprivedė.

Na ir žinoma, etika – ir netgi ta etikos sritis, kuri nagrinėja gyvų ir dirbtinių būtybių santykius ir galimas moralės normas (tai kas, kad tų dirbtinių būtybių kol kas dar neturime. Vis tiek jau greitai bus).

Visa tai – narstant filmą ir jo sukeltas mintis. O apsiribojant vien akimis – kaip minėta, kyla įtarimų dėl biudžetiškumo (visko palyginus mažai), bet veiksmo yra, kraujo yra, yra ir šiek tiek humoro, yra smegenų ląsteles pagirgždėti verčiančių scenų (aš iki šiol nesugalvoju, kaip traktuoti dviejų vienalyčių androidų bučinio sceną? Pirma mintis, aišku, apie homoseksualumą, bet paskui suvoki, kad juk čia – androidai. Belyčiai! Nesidauginantys! Tai kaip tai interpretuoti? Biblinis broliškas bučinys? Bet tokia intymi aplinka…).

Na bet čia vėl nuo akių perėjau prie minčių.

Tai gal jau laikas ir baigti tada. Bet apibendrinant – jei esate klasikinių „Svetimų“ gerbėjas, ir jei matėte „Prometėją“, pamatyti „Kovenantą“ labai rekomenduoju – naujausias filmas visai neblogai užpildo trūkstamą grandį. Jei matėte tik originalią seriją, ir „Prometėjo“ nežiūrėjote – gal net neverta vargintis: tai yra skirtingų erų filmai su skirtingais akcentais, todėl matę vien klasiką, galite susigadinti nuotaiką. Nebent norite pamatyti, kas šiais laikais daroma iš klasikinių filmų (ir čia ne apie tai, kad viskas būtinai yra vien blogai.).

O jei jums visiškai nieko nereiškia Svetimo vardas ir tiesiog ieškote ko nors naujo peržiūrai, kur būtų veiksmo, šiek tiek nervų kutenimo ir įtampos – ką gi, radote. Ir gal net visai neblogą variantą.

Na, ir pačiai pabaigai – pats svarbiausias klausimas, dėl kurio iki šiol prastai miegu naktimis. Kodėl „Rogue One“ pavadinimas į lietuvių kalbą buvo išverstas, o „Svetimas: Covenant“ taip ir liko „Covenant“, o ne virto kokiu nors „Svetimas: Testamentas“, „Svetimas: Reglamentas“ ar „Svetimas: Eksperimentas“??? Juk abu atvejai – identiški, tai yra erdvėlaivių pavadinimai. Kaip „20th Century Fox“ sugebėjo duoti didesnį kyšį lietuvių vertėjams, nei „Walt Disney Studios“? A??? PLATINAM!!!111!1!!!