Rež. R.Sanders

Vaid. Scarlett Johansson, Takeshi Kitano, Pilou Asbaek, Juliette Binoche

Filmas pasakoja apie specialiųjų pajėgų majorę Mirą Killian, kuri vaikosi genialų ir klastingą hakerį, žinomą kaip Kuze. Pati majorė vien savo egzistavimu įkūnija technologinės minties viršūnę – jos smegenys buvo persodintos į roboto kūną. O jos priešas – stiprus ir sumanus, nes sugeba įsilaužti į žmogaus sąmonę ir pavergti jį savo valiai. Kas sieja šiuos du iš pirmo žvilgsnio mirtinus priešus? Ką slepia Miros kūną sukūrusi galinga korporacija „Hanka“?

Prieštaringai kritikų vertinamas filmas, sukurtas pagal 1995 metais pasirodžiusį kultinį to paties pavadinimo anime, tapusį fantastikos žanro – kiberpanko – klasika.

Įsivaizduokite pasaulį, kuriame kompiuterinės technologijos pasiekė apogėjų. Kur įauginti į savo kūną funkcionalumą padidinantį kibernetinį implantą – taip paprasta, kaip apsiauti batus. Kur įprastu dalyku tapo sąsaja smegenys-kompiuteris. Visi kompiuterinių tinklų vartotojai jungiasi prie interneto per neurointerfeisą ir gauna informaciją tiesiai į smegenis. Dėl tokios sąsajos žmonės gali bendrauti mintimis. Kitoks pasaulis ir nusikaltėliai jame kitokie. Ir čia kyla daugybė tiek moralinių, tiek egzistencinių klausimų. Kas yra žmogus šiame informacinių technologijų rojuje? Ar asmenybė, siela ir mintys yra kažkas daugiau nei kompiuterinis kodas? Kas yra žmogus, jei net jo prisiminimus galima pakeisti kompiuterinio viruso pagalba? Kiek toli žmoniją gali nuvesti technologijos? Ar dirbtinis intelektas netaps kitu evoliucijos šuoliu, išstumdamas homo sapiens?

Galima suprasti tuos, kas filmą kaltina paviršutiniškumu ir tuo, kad japonų filosofinė pasakėčia virto vientisu specialiuoju efektu. Visgi ne viskas yra taip tragiška. Japoniškasis originalas leido savo veikėjams dešimtis minučių filosofinių išvedžiojimų, kai tuo tarpu amerikietiškasis variantas apie visas moralines dilemas užsimena tik epizodiškai. Originalas buvo gana lėtas filmas, o amerikiečiai sukalė įtemptą kovinį trilerį. Ir, nepaisant visko, amerikietiškas filmas nėra blogas. Tiesiog jis yra adaptuotas vakarietiškai auditorijai. Bet ar tai blogai? Japonai visiškai kitaip konstravo scenarijų ir jų akcentai buvo sudėlioti kitaip. Kiek gerbėjai bedievintų originalą, japoniška versija irgi turi trūkumų. Viena dažniausiai pasitaikančių anime žanro ligų – aršiausios kovos metu veikėjai gali leistis į ilgiausius filosofinius postringavimus, visai pamiršę, koks pragaras verda aplinkui. Blogiau nei Tarantino, dievaž... Na taip – amerikietiškame filme daugiau veiksmo, jis padarytas lengviau suvirškinti vakariečiui žiūrovui, bet filmas anaiptol nėra tuščias ir bedvasis. Beje, kurtas jis su didžiausia pagarba originalui – tai čia, tai ten atkartojamos scenos iš originalo, o ir garso takelis maloniai nudžiugino. Kalbant apie pasaulį ir atmosferą – viskas perteikta nuostabiai.

Nykūs gyvenamieji kvartalai, holografinėmis reklamomis perpildytas megapolio centras, amžinos sutemos ir amžinas lietus kažkiek primena „Blade runner“ pasaulį – sintetinį, plastmasinį, pilną technologinių žaisliukų, kurie praplečia galimybes, bet nesuteikia daugiau laimės. Ir dar – dėl šio filmo pagerinau savo nuomonę apie Scarlett Johansson, kaip apie aktorę, nes iki šiol ji filmuose dažniau ne vaidindavo, o gražiai atrodydavo. Šioje juostoje ji, vaidindama kiborgą, parodė daugiau jausmų, nei visoje „Captain America“ epopėjoje. Ir dar – jei nematėte filmo ir turite tokią galimybę, būtinai pažiūrėkite jį kino teatre. Visai kitas jausmas, nei žiūrint per torrentus parsipūstą versiją...