Garsiausias, bet mažiausiai Lietuvoje įvertintas fantastas

Fantastika Garsiausias, bet mažiausiai Lietuvoje įvertintas...

Lietuvių kilmės rašytojas Algis Budrys yra vienas įtakingiausių fantastinės literatūros autorių pasaulyje. O Lietuvoje apie jį beveik nekalbama. Anksčiau dėl sovietinės cenzūros, dabar – dėl labai keisto ir man niekaip nesuprantamo požiūrio į fantastinę literatūrą.

„Kai man buvo 16 metų, pradėjau gauti neigiamus ranka rašytus atsakymus [iš leidyklų ir žurnalų]. Pirmasis jų buvo nuo Algio Budrio, kuris tuomet buvo „Fantasy“ redaktorius. Jis perskaitė mano apsakymą „The night of the tiger“ ir parašė: „Geras apsakymas. Ne mums, bet geras. Tu esi talentingas. Bandyk ir vėl“. Šitie keturi trumpi sakiniai, parašyti ranka, praskaidrino tą atmetimų žiemą mano 16-aisiais gyvenimo metais“, – taip A. Budrį prisimena vienas garsiausių pasaulio fantastų – Stephenas Kingas.

„Vilniaus universiteto fantastų klubo biuletenis“, red. G. Beresnevičius ir ko

Didžiausią pagarbą jaučiu „Lituanicon“ organizatoriams, kurie dar 1999 m. pirmieji atkasė A. Budrį ir atsivežė jį į Lietuvą. Tai buvo pirmasis rašytojo vizitas, po išvykimo iš Lietuvos. WOW.

Visuotinis respektas

A. Budrio (1931–2008 m.) šeima buvo išsiųsta į JAV, kai jam buvo 5-eri. Rašytojo tėvas – Jonas Budrys – buvo 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo vadas, o vėliau – gubernatorius. Nuo 1936 m. iki pat mirties J. Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu. Todėl visai nekeista, kad sovietmečiu A. Budrio kūryba buvo juodajame sąraše.

Nors rašė nuo vaikystės, A. Budrys pradėjo spausdinti savo rašinius 1952 m. Pirmieji jo apsakymai „The High Purpose“ ir „Walk to the World“ labai greitai pelnė pagarbą tarp kitų rašytojų, todėl jis puikiai įsipaišė šalia Philipo K. Dicko, Roberto Sheckley ir kitų, kurie tuo metu formavo bujojančios mokslinės fantastikos veidą. „The High Purpose“ buvo išspausdintas „Astounding“ žurnale, kurį redagavo legendinis Johnas W. Campbellas. Pastarasis garsėjo itin aštria kritika, todėl tai, kad jam įtiko A. Budrio apsakymas, tuo metu reiškė labai daug.

1958 m. išleido romaną „Who?“, kurį vėliau, 1974 m., bandė ekranizuoti Holivudo režisierius Jackas Goldas. Tiesa, bandymas nebuvo labai pavykęs ir filmas didelio dėmesio nesusilaukė.

„Rogue Moon“

Ryškiausiai A. Budrys suspindėjo, kai parašė Romaną „Rogue Moon“ (kuris yra tragiškai išverstas į lietuvių kalbą, ir pavadintas „Šelmis Mėnulis“). „Rogue Moon“ tapo mokslinės fantastikos klasika, buvo nominuotas prestižinei Hugo premijai bei įtrauktas į „The science fiction hall of fame“. 

Kitas A. Budrio romanas – „Michaelmas“ taip pat buvo pripažintas mokslinės fantastikos entuziastų. Ir kartu smarkiai prisidėjo prie kiberpanko atsiradimo.

1993 m. A. Budrys pradėjo leisti žurnalą „Tomorrow speculative fiction“. Leidinys irgi buvo nominuotas Hugo premijai. 1997 m. A. Budrys, būdamas labai inovatyvus rašytojas, sugalvojo „Tomorrow speculative fiction“ skaitmenizuoti. Taip žurnalas tapo pirmuoju internetiniu mokslinės fantastikos leidiniu.

Nuo 1965 iki 1971 m. A. Budrys rašė labai intensyviai, dirbo su jaunais mokslinės fantastikos rašytojais. Kalbama, kad jis padėjo užaugti bent 200 rašytojų.

A. Budrys yra įtrauktas į XX a. antrosios pusės įtakingiausių mokslinės fantastikos rašytojų sąrašą – šalia Isaaco Asimovo, R. Sheckley, Stanislavo Lemo, P. K. Dicko ir kt.

2005 m. A. Budrys atsisakė priimti Amerikos mokslinės fantastikos rašytojų skirtą „rašytojo-emerito“ titulą. 2007 m. už gyvenimo pasiekimus A. Budriui buvo įteiktas Piligrimo apdovanojimas.

Nors A. Budrys rašė ir romanus, dailiausi buvo jo apsakymų rinkiniai, kurie į lietuvių kalbą išversti nebuvo. Nors, turint omeny klaikų „Šelmis Mėnulis“ vertimą (kalbu ne tik apie pavadinimą, bet ir turinio vertimą), gal ir neblogai, kad išversta dar nėra. Iš viso rašytojas išleido 8 romanus ir 3 apsakymų rinkinius.

Visgi A. Budrys ne visada varė taip kietai. 9-ajame dešimtmetyje jis prisijungė prie programos „Writers of the future“. Ji buvo itin kritiškai vertinama, nes turėjo sąsajų su scientologija. Iš tikrųjų, teismo procesai vyko ilgai, galiausiai buvo nelabai aišku, ar aukojo jie scientologų bažnyčiai, ar ne, bet šešėlis tikrai krito. Ir dar kaip. Nepaisant to, daugelis sutiko, kad A. Budrys sugebėdavo atrinkti kūrinius, kurie buvo tikrai geri, o turinio prasme nebuvo siejami su scientologija.

A. Budrį kiti rašytojai prisimena kaip itin griežtą, bet teisingą kritiką ir šiltą asmenybę. A. Budrio indėlis mokslinės fantastikos žanre yra neginčijamas, tačiau kodėl Lietuvoje apie jį vis dar taip mažai kalbama? Po rašytojo mirties daugelio didžiųjų pasaulio leidinių antraštės mirgėjo nekrologais, o Lietuvoje buvo tylu...

Žinoma, jis nebuvo tipinis išeivijos rašytojas (kurie rašė lietuviškai apie Lietuvą), bet Lietuvą bent perkeltine prasme savo kūriniuose tikrai minėjo. Vienas pavyzdys – „Falling Torch“ (1959 m.). Romane aiškiai aprašytas Lietuvos siekis išsivaduoti iš sovietų okupacijos. Tik sovietai čia pavirto ateiviais, kurie okupavo Žemę.

Nerimti „rimtų“ kritikų vertinimai

Dabar sovietinė cenzūra jau negalioja, o A. Budrys vis vien pamirštas. Kai neseniai rašiau apie A. Budrį ir kalbinau rašytoją Justiną Žilinską, jis išreiškė puikų pastebėjimą, kodėl šis autorius vis dar toks nepopuliarus. Tai – požiūris į patį žanrą. Kažkodėl labai rimtiems kritikams, rašytojams ir skaitytojams vis dar atrodo, kad mokslinės fantastikos knygas skaito tik paaugliai. Jie rimtais veidais aiškina: „Monstrai, ateiviai, robotai... ir šiaip nerealu“.

Nesu literatūros kritikė, literatūrinius vertinimus pasiliksiu sau asmeniškai, tačiau mokslinės fantastikos ir mokslo ryšys yra akivaizdus, o žanro indėlis į mokslo populiarinimą – neginčijamas. Jau vien dėl to man „rimtųjų kritikų“ nuomonė parodo tik jų siaurą požiūrį arba žinių trūkumą.

Nemažai mokslininkų ir inžinierių yra prisipažinę, kad jų išradimus ar atradimus inspiravo mokslinė fantastika. Edwinas Hubble, kuris atrado, jog Visata yra ne vien tik Paukščių Takas, o galaktikos dar ir tolsta viena nuo kitos, pasakojo, kad mokslininku tapti jį įkvėpė Jules Verne`o romanai. Legendinis nuostabusis Carlas Saganas irgi ne kartą minėjo, kokią įtaką jam padarė Robertas A. Heinleinas.

Žinoma, mokslinės fantastikos autoriai taip pat domėjosi mokslu, dažnai patys buvo mokslininkai arba turėjo techninį išsilavinimą. Būtent todėl kai kurie autoriai gali taip lengvai žaisti rimtomis mokslinėmis teorijomis, nes jas puikiai supranta. Pavyzdžiui, I. Asimovas (biochemijos dr.) ar Michaelas Crichtonas (medicinos mokslų dr.).

Yra autorių, kurie, rašydami mokslinę fantastiką, visą laiką pilnu etatu dirbo ir mokslinius darbus. Pavyzdžiui, astrofizikas Fredas Hoyle`as, kuris sugalvojo terminą „Didysis sprogimas“, sakė, savo idėjas, kurios netiko moksliniams žurnalams, rašė kaip mokslinę fantastiką.

Buvo ir tokių, kurie norėjo tapti mokslininkais, bet neišgalėjo to sau leisti finansiškai – kaip Jamesas White`as, kuris norėjo būti daktaru, bet neturėjo tam pinigų.

Nepaisant išsilavinimo ar profesijos, dauguma rašytojų kiekvienai savo idėjai tinkamai pateikti atlikdavo ilgus išsamius tyrimus. Kartais sunkų darbą iki knygos parašymo galima atrasti tik smulkiose romano detalėse, varduose ar personažų biografijose.

Autoriai ne tik patys analizuodavo ir mokėsi, bet ir kviesdavo mokslininkus, kad šie padėtų suprasti arba paaiškinti tam tikrus reiškinius. J. White`ui padėjo biologas Jackas Cohenas, jie kartu sugalvojo keturių raidžių ateivių klasifikaciją.

(c) R. A. Smith

Ne tik rašytojai, bet ir jų knygoms iliustracijas darę menininkai buvo pasikaustę. A. C. Clarke`o „Exploration Of The Moon“ iliustravęs Ralphas Andrew (R.A.) Smithas pirmąjį erdvėlaivį suprojektavo būdamas 6-erių. 1956–1957 m. jis buvo išrinktas British Interplanetary Society prezidentu, o dauguma jo kosminių piešinių buvo įvairių mokslo centrų užsakymai iliustruoti jų idėjas ar naujus siūlomus dizainus.

 

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: