Gyvūnai fronto linijose: nuo sprogstančių žiurkių iki prieštankinių šunų

Kultūra Gyvūnai fronto linijose: nuo sprogstančių žiur...

Jei gyvūnų teisių judėjimas XVI amžiuje būtų buvęs toks pat aktyvus, kaip ir šiandien, prie Šventosios Romos Imperijos baterijos vado Franzo Helmo (Franz Helm) namų veikiausiai rinktųsi protestuotojai. Helmas ne tik aktyviai dalyvavo karo veiksmuose prieš Osmanų imperiją, bet ir kūrė karo pramonės inovacijas, kuriose išradingai panaudoti gyvūnai.

Apie 1530 metus išleistame artilerijos žinyne Franzas Helmas siūlė karo veiksmuose „įdarbinti“ kates ir balandžius. Pastariesiems galėjo būti patikėta gan atsakinga užduotis – padegti pilį ar miestą, į kurį atakuojanti kariuomenė niekaip negalėjo patekti.

Katės yra puiku. Skraidančios katės yra dar puikiau. Šaltinis.

Visa deginančios katės

Pagal Helmo pateiktą instrukciją, visų pirma reikėjo pasigaminti padegamąjį ryšulį (panašų į tą, kuris montuotas ant strėlių). Tuomet kokiu nors būdu gauti katę iš tos pilies ar gyvenvietės, kurią norėta padegti. Tada prie tos katės pritvirtinti padegamajį ryšulį, jį uždegti ir paleisti katę bėgti namo. Išsigandęs gyvūnas stengsis kur nors įlįsti ir gerai pasislėpti, taip padegdamas ir supleškindamas savo slėptuvę, kad ir kokiame statinyje ji bebūtų. Panašiai knygos iliustracijos siūlė panaudoti ir balandžius, tačiau istorikai neturi žinių, jog Helmo siūlymai kada nors būtų buvę įgyvendinti.

Vis dėlto Franzas Helmas nebuvo gyvuliškos karo pramonės pradininku. Idėjos kaip panaudoti gyvūnus karyboje (apie elementarų pašto karvelių, žirgų ir dramblių naudojimą nekalbėsime) žmonėms kyla jau ištisus tūkstantmečius. Lapės-padegėjos siautėjo biblijiniame pasakojime apie Samsoną, užuominų apie padegančiąsias kates ir balandžius galima rasti senuose sanskrito, rusų ir skandinavų tekstuose. Ir nors atrodytų, jog moderniosios technologijos turėjo apsaugoti gyvūnus nuo panaudojimo karo tikslams, tačiau gyvūnai „kariavo“ ir dvidešimtojo amžiaus karuose.

Šikšnosparnių bombos

Daugiausiai idėjų, kaip panaudoti gyvūnus kare, veikiausiai kilo Antrojo pasaulinio karo metais. 1942 metais amerikietis burnos chirurgas Lytle S. Adamsas kreipėsi į Baltuosius Rūmus su pasiūlymu kare naudoti šikšnosparnius (Tadarida brasiliensis). Šie buvo gan plačiai paplitę, nekėlė pavojaus žmonėms, o svarbiausia, sverdami vos 9 gramus, galėjo nešti daugiau nei dvigubai didesnį svorį.

Todėl Adamsas sugalvojo, jog juos būtų galima apginkluoti padegamaisiais uždelsto veikimo užtaisais ir paleisti iš lėktuvų virš numatyto taikinio. Visai kaip ir Helmo katės ar balandžiai, šikšnosparniai šviesiu paros metu turėjo susirasti slėptuvę, todėl daugelis jų būtų radę prieglobstį įvairiuose pastatuose ar kitose struktūrose, o suveikus užtaisui, taptų padegėjais. Kad ir kokia beprotiška buvo ši idėja, ji atkreipė prezidento Franklino Roosevelto dėmesį ir jis nurodė pulkininkui Williamui Donovanui pasidomėti šikšnosparnių bombos realizavimo galimybėmis.

Šikšnosparnių bombos kūrimo komandoje darbavosi ir pats Adamsas: komanda ieškojo gyvūnų kolonijų, gaudė šikšnosparnius tinklais, tyrinėjo jų elgesį, kūrė miniatiūrinius padegamuosius užtaisus, kuriais turėjo apginkluoti sparnuotuosius karius. Chemikas Luisas Fieseris sukūrė 17 gramų sveriantį uždelsto veikimo užtaisą – aktyvuotas jis degė 25 centimetrų aukščio liepsna apie keturias minutes. Šikšnosparniams užtaisas tvirtintas prie krūtinės, tuomet gyvūnai turėjo būti patalpinti kartoniniame konteineryje, kuris paleistas iš lėktuvo atsidarė apie 300 metrų aukštyje.

Pirmasis šikšnosparnių bombos bandymas įvyko 1943-ųjų gegužę, tačiau buvo nesėkmingas, kadangi iki paleidimo šikšnosparniai laikyti šaltai, taip juos panardinant į žiemos miegą, o iš jo vos pabudę negebėjo skristi. Be to, problemų kėlė ir kartoniniai konteineriai, ne visada atsidarę numatytu laiku. Nepaisant šių nesėkmių, technologija vystyta ir toliau. 1943-ųjų pabaigoje patobulinus šikšnosparnių bombą, atlikta daugiau bandymų – šikšnosparniai sukėlė 30 gaisrų, tačiau 22 iš jų buvo nedideli, todėl užgeso savaime. Kadangi tolimesni bandymai ir technologijos tobulinimas būtų gerokai užsitesęs, šis 2 milijonus dolerių kainavęs projektas buvo nutrauktas, nepaisant idėjos autoriaus Adamso įtikinėjimų, jog šikšnosparniai galėjo rimčiau smogti Japonijai nei atominės bombos, mat gyvūnų sukelti gaisrai nuniokotų visą šalį ir pareikalautų mažiau civilių aukų.

Šikšnosparnius matuodavo kanistrais. Šaltinis.

Koviniai balandžiai linkę sukčiauti

Gyvūnų–karių idėją Antrojo pasaulinio karo pradžioje vystė ir amerikietis elgesio psichologas Burrhusas Skinneris. Pastebėjęs, jog tokie gyvūnai kaip žiurkės ar balandžiai gebėjo išmokti tam tikrų komandų, jis siūlė balandžius „įdarbinti“ raketų vedliais: juk šie paukščiai turėjo geresnę regą nei žmonės, buvo greiti, skyrė spalvas bei buvo lengvai prižiūrimi. Pagal Skinnerio viziją, balandžiai turėjo aptikti taikinį ir kaklo (ant kurio pritvirtintas daviklis) judesiais duoti signalą, kurį sektų kovinė raketa.

1941 m. jis pasiūlė savo idėją Nacionalinės Gynybos Tyrimų Komitetui (NGTK), tačiau šis koviniais balandžiais nesusidomėjo. Nepaisant neigiamo atsakymo, B. Skinneris ir toliau tobulino savo technologiją bei dar sykį kreipėsi į NGTK, pateikdamas filmuotą bandymų medžiagą. 1943 m. duota žalia šviesa tolesniems bandymams ir ginklo tobulinimui. 64 balandžiai buvo apmokyti snapu baksnoti taikinį, mat toks veiksmas atidarydavo angą, iš kurios pabirdavo grūdai.

Tačiau balandžiai greitai pergudravo savo mokytojus, kadangi pastebėjo, jog grūdai pabirdavo nepriklausomai nuo konkretaus taško, į kurį šie baksnojo snapu, todėl Skinneris turėjo įvesti naujas taisykles – balandžiai turėjo be paliovos baksnoti snapu į tą pačią vietą dvi minutes, keturis kartus į sekundę, ir tik tada buvo apdovanojami grūdais. Tokiu būdu karinę misiją vykdydamas apmokytas balandis neapleisdavo taikinio per anksti.

Galutiniai kovinių balandžių bandymai rodė puikius rezultatus – nė vienas iš 64 paukščių nebesukčiavo ir snapu baksnojo tinkamai, nesibaidė nuo keliamo triukšmo, taip pat sėkmingai išlaikė fizinės ištvermės testą – atlaikė 3 km aukščio atmosferos slėgio simuliaciją, gryno deguonies centrifugą, didelę vibraciją, laisvąjį kritimą bei šviesos blyksnius, simuliavusius sviedinių sprogimus. Balandžiai puikiai vykdė komandas net ir mėginant jų dėmesį nukreipti priešingos lyties atstovu/e, o geriausiai darbavosi tuomet, kai iš angos pabirdavo kanapių sėklos. Vis dėlto 1944-aisiais NGTK nutarė šio projekto toliau neplėtoti.

Savižudžiai šunys – idėja prasta, bet atsisakyta tik 1996-aisiais

Nuo 1924-ųjų Sovietų Sąjungos kariuomenė ėmė plačiai naudoti šunis: jie dirbo gelbėjimo darbuose, pristatinėjo nedidelius siuntinius, ieškojo minų ir žmonių. Buvo įsteigta keliolika tokių šunų rengimo mokyklų, o trys iš jų ruošė prieštankinius šunis. 1935-aisiais prieštankinių šunų daliniai oficialiai įtraukti į sovietų kariuomenę, o 1941–1942 m. šie daliniai naudoti karo veiksmuose prieš vokiečių tankus.

Iš pradžių šunis ketinta apmokyti taip, jog šie nuneštų uždelsto veikimo sprogmenis ir atsitrauktų prieš šiems sprogstant, tačiau paaiškėjus, kad toks planas neįgyvendinamas, šunys paversti savižudžiais sprogdintojais: gyvūnai apginkluoti apie 10–12 kilogramų svėrusiomis bombomis, kurios sprogdavo nuo kontakto. Prieštankiniai šunys mokyti lįsti po tankais, kadangi jų apačia buvo pati pažeidžiamiausia tanko dalis, o ten sprogusi bomba turėjo imobilizuoti kovos mašiną.

Vis dėlto ši idėja nepasiteisino, kadangi šunys buvo apmokyti ne karo lauke, ir palįsti turėjo po nejudančiais tankais, todėl karo zonoje nevykdė komandų bei baidėsi triukšmo. Vos keturi iš trisdešimties pirmųjų antitankinių šunų sėkmingai įvykdė misiją ir susisprogdino po priešo tankais, o šeši šunys grįžo atgal į sovietų apkasus, kur sprogę sužeidė ar užmušė savus karius. Beje, nepaisant nesėkmės, antitankinius šunis rusų kariuomenė ruošė iki pat 1996-ųjų.

Nekeista, kad šunys po vikšrais lįsti nenorėjo.

Nekeista, kad šunys po vikšrais lįsti nenorėjo.

Sprogstančios žiurkės prie pergalės prisidėjo netikėtai

Vienas iš mėginimų Antrojo pasaulinio karo metu prieš nacius panaudoti kovinius gyvūnus vis dėlto pasiteisino, ir visiškai netikėtai. Didžioji Britanija sukūrė daugybę įvairiausių objektų su paslėptais spogmenimis ar kita karine įranga. Nors daugelis jų panaudoti nebuvo, tačiau šie išradimai verti mažų mažiausiai neblogo filmo apie šnipus, mat tarp jų būta tokių ginklų kaip niežėjimą sukelianti pudra ar dirbtinės anglys, kurios krosnyse sukeldavo galingus sprogimus.

Vis dėlto vienas iš keistų išradimų atnešė puikių rezultatų – tai sprogstančios žiurkės. Negyvos žiurkės turėjo būti išskrostos, pripildytos sprogmenų ir užsiūtos, tuomet padėtos priešo katilinėse. Žinoma, tokį radinį kūrikai būtų tuojau pat švystelėję į krosnį ir sukėlę didžiulį sprogimą.

Tačiau sprogstančios žiurkės niekada neatsidūrė priešo katilinėse, kadangi vokiečiams pavyko perimti dėžę, pripildytą naudojimui paruošto keistojo ginklo. Radinys sukėlė paniką, todėl mestos nemažos pajėgos, turėjusios ieškoti išslapstytų sprogstančių žiurkių. Be abejo, paieškos buvo bevaisės, tačiau pareikalavo nemažai vokiečių išteklių, todėl taip sprogstančios žiurkės prisidėjo prie sąjungininkų pergalės.

Sėkmingus delfinus pakeitė robotai

Gyvūnai darbavosi kariuomenėje ir vėlesniais laikais. 1960-aisiais JAV karinės jūrų pajėgos pradėjo programą, kurios tikslas buvo apmokyti jūrų žinduolius aptikti įvairius objektus. Kariuomenei turėjo darbuotis Kalifornijos jūrų liūtai ir afalinos – rasti ir pargabenti jūroje pasimetusią įrangą, aptikti ir atpažinti įsibrovėlius, surasti povandenines minas.

Programa buvo sėkminga – delfinai gebėjo minas aptikti kur kas greičiau nei tam skirtos mašinos, taip pat padėjo atlikti paieškas netoli kranto, kas technikai taip pat dažnai būdavo per sudėtinga užduotis. Vis dėlto dėl augančio susirūpinimo gyvūnų gerove nutarta programos atsisakyti ir nuo 2017-ųjų minų ieškančius delfinus imti keisti robotais.

Iš tiesų gyvūnai gali tik džiaugtis, jog nuo XVI-ojo amžiaus, kai Franzas Helmas rašė apie padegančiąsias kates ir balandžius, praėjo daug laiko ir žmonija pažengė tiek, jog gyvūnus profesionalioje kariuomenėje pakeitė moderniosios technologijos. Todėl katės gali ramiai murkti šeimininkams ant kelių, o delfinai ar šunys darbuotis drauge su terapeutais bei nesijaudinti, jog vieną dieną kam nors šaus į galvą juos išsiųsti kariauti žmogaus karų.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: