Šią savaitę vyksiantis „Vilnius Mini Maker faire 2017“ yra vienas didžiausių meikerių renginių Lietuvoje, kuriame dalyvaus kūrėjai, išradėjai ir jų bendruomenės: „Technariumas“, „Padirbtuvės“, Kauno Makerspace, „LinkMenų fabrikas“, „M-lab“. Pasikalbėjome su Giedriumi Kavaliausku, vienu renginio organizatorių ir „M-lab“ įkūrėjų, apie meikerių kultūrą ir bendruomenę. Kas yra fablabai, meikeriai ir kaip užsikrečiama susižavėjimu technine kūryba?
Savo organizaciją „M-lab“ vadinate fablabu. Papasakok, kas tai yra?
Fablabai (angl. Fab lab, fabrication laboratory) yra meikerių judėjimo kryptis, kuri atstovauja skaitmenizuotos gamybos technologijas. Koncepcija, nuo kurios prasidėjo fablabai, vadinasi „from bits to atoms“ (liet. „iš bitų į atomus“). Viskas, kas yra išreiškiama skaitmeniniais bitais, gali tapti materialiu atomu. Ar tai bus 3D dizainas, ar tai bus kompiuterinis kodas, kuris valdys ranką ar kažkokį mechanizmą: visa tai vis tiek turi savo įprasminimą materialiame pasaulyje. Ta tema ir yra pasirinkta fablabų kaip konkreti, stipri kryptis.
Šios skaitmenizuotos gamybos laboratorijos turi įrangos komplektacijas, su kuriomis galima kurti įvairius projektus, prototipus. Vadovaujamasi tuo, kad rezultatas turi būti atviras ir visiems pasiekiamas: kai sukuri dizainą, juo pasidalini. Reiškia, kad ir kas nors kitas gali pasidalinti tavo sukurtu daiktu, atsisiųsti failus skaitmenine laikmena ir modelį atsispausdinti su 3D spausdintuvu ar išsipjauti su lazerine pjaustykle. Taip pat turi ir galimybę dizainą patobulinti ir pasidalinti su kitais.
Skaitmenizuota gamyba, mano nuomone, yra ateitis. Jeigu mes nusileisim į Marsą, tai, manau, pirmi nusileis robotai su 3D spausdintuvu, kuris atspausdins namus, atspausdins visa kita, surinks detales ir tada jau nusileis žmogus pauostyti gėlytę, išsivirt kavos.
Kuo skiriasi fablabai nuo meikerspeisų (angl. makerspace)?
Meikerspeisai arba hakerspeisai (angl. hackerspace) yra žymiai platesnis terminas, nei fablabas. Jie neapima tik siauros skaitmenizuotos gamybos technologijos, o apima visa tai, ką tu kuri pats. Arba kuri, arba panaudoji daiktą kitaip: sukuri jam naują paskirtį, pritaikai vieno daikto detales kito daikto kūrime. Manau, šie dalykai nėra stipriai atskirti. Jeigu meikeris gali pats pasidaryti sau giros, tai fablabe jis pasidarys brėžinius aparatui, kuris bus valdomas „Arduino“ mikrokontroleriu, ir ypatingą girą jam išvirs užprogramuotas aparatas. Taigi, dalį veiklų, kurias gali daryti žmogus, daro mašinos. Bet iš esmės veiklos persidengia, kaip ir tokie mokslai kaip chemija, inžinerija, programavimas ir elektronika.
Ne visados ir reikia naudotis skaitmenizuotomis technologijomis. Pavyzdžiui, jei tau reikės išgręžti skylę, ir tu visados galvosi apie tai, kaip išgręžti skylę su lazeriu, tai nebus efektyvu. Kartais geriau tiesiog pasiimt suktuką ir skylę gręžti su juo, arba paimti ir įkalti vinį.
Meikeriai ne visada yra stipriai orientuoti į švietimą, tuo tarpu fablabų pagrindinės veiklų kryptis yra labiau susijusios su akademiniu švietimu: edukacija, įgūdžiais, galimybe patiems tuos įgūdžius įgyti skaitmenizuotų gamybos technologijų ir programavimo srityje per praktinius mokymus pvz. „Fab Academy“ arba „BioHack Academy“. Meikerspeisai irgi panašiu principu veikia, tačiau dažniausiai ne taip kryptingai ir tuo pačiu komercializuotai: neužsiima švietimu kaip prioritetine veikla, mokymas dažnai vyksta labiau bendruomeniškumo pagrindu. Ateina žmogus, kuris nieko nemokėjo, ir jam sako: „Imk plaktuką, užsimok ir kalk“. Ir taip išmoksti.
Bendrame kontekste didelių skirtumų nėra: tai yra tie patys kuriantys žmonės – meikeriai, kurie šviečiasi ir šviečia kitus, dalinasi žiniomis ir įgūdžiais.
Kaip atrodo meikerių judėjimas Lietuvoje?
Lietuvoje yra meikerių, bet jie nežino, kad yra meikeriai 🙂 Šie pavadinimai, žodžiai turi vertę ir prasmę tarptautiniu lygiu: meikerių judėjimas, meikeris, „Maker Faire“. Tai yra savęs identifikavimo būdas. Jeigu aš visą gyvenimą kažką kuriu, tai gali būti, kad ir numirsiu nežinodamas, kad esu kažkoks „makeris“.
Lietuvoje ši bendruomenė auga ir egzistuoja su aiškiu, išreikštu identitetu: mes esam meikeriai, dalyvaujam pasauliniame meikerių judėjime. Kaune yra meikerspeisas, „Padirbtuvės“ yra meikerspeisas, „Technariumas“ yra hakerspeisas, „M-lab“ yra fablabas.
Jeigu nuvažiuoji į Bostoną, į Masačiusetso Technologijų Institutą (MIT), ir tavęs paklausia, iš kur tu, ką tu veiki, ir tu sakai: „Esu iš Kauno meikerspeiso“, klausiančiam viskas bus aišku. Jeigu sakysi: „Esu iš Kauno dirbtuvių, mes kalame, klijuojame, programuojame“, bus sunkiau susikalbėti. „Meikeris“ yra žodis, kuris supaprastina bendravimą ir interneto laikais geografinė lokacija prarandą reikšmę – sukurtą dizainą ar kompiuterinį kodą akimirksniu gali nusiųsti į kitą pasaulio kraštą arba pasidalinti su visais, kam tai įdomu ar gali prirekti.
O Lietuvoje procesai vyksta ir jie gyvi. Man atrodo, viskas auga, plečiasi ir į gerąją pusę. Dabar matau, kad tokios bendruomenės auga ir kuriasi. Dalis jų dalyvauja „Maker Faire“, bet tikrai jų yra ir daugiau, ir taip pat atsiras ir ateity. Kažkuriuo metu tai gal taps mados dalyku, kuo labai džiaugčiausi.
O kaip ši bendruomenė atsispindi „Vilnius Mini Maker Faire“ metu?
Šis „Maker Faire“ nėra tik „M-lab“ ar „Maker Faire“ organizatorių darbas. Tai yra bendras sutelktinis renginys, į kurį atvažiuoja bendruomenės nariai. „Maker Faire“ vyksta jau antri metai, ir tai yra kaip švyturys, kuris padeda sutraukti tą bendruomenę ir padėti jai vystyti savo identitetą. Jis padeda suprasti, kad viskas yra gerai: „Tai, ką kuriu savo garažiukyje, yra gerai, nes tokių žmonių yra daugiau, pasirodo, mes visi kažką įdomaus darom ir galim pasidalinti“. Viena „Maker Faire“ misijų yra suburti tuos žmones, o kita – kad žmonės, kurie nelabai supranta meikerius, galėtų juos gyvai pamatyti ir suprasti, kas čia vyksta.
Kita tema susijusi su švietimu. Kai vaikai ateina į „Maker Faire“, jie užsikrečia technologijomis: jie pamato didžiulę instaliaciją, sudalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse, pamato robotukus. Jie sužino, kad tai yra labai įdomus pasaulis. Jaunieji meikeriai jau augs žinodami, kas tas „Maker Faire“, žinos, kas yra tie įrengimai ir galvos kitaip.
Į „Maker Faire“ norisi pritraukti ir mokytojus. Matau, kaip jie ateina, viską apžiūrinėja, ir jau nebeklausinėja, ar 3D spausdintuvas gali atspausdinti sumuštinį. Nes jie pamato, ką galima su technologija padaryti, ko negalima, ir tas yra labai gerai. Taip pat prasideda galvojimas, kaip tą technologiją panaudoti edukacijoje. Mes turime labai šaunių mokytojų, kurie atvažiuos su savo mokiniais pristatyti savo projektų. Meikerių judėjimas skatina žinių demokratizavimą ir atvirumą bei pasiekiamumą visiems, kas nori jų pasisemti. IT mokslas, chemija, fizika, biologija, inžinerija, menai ir dizainas – visa tai yra tarpusavyje persipynę ir susiję dalykai, kurie atranda įvairias tarpdalykines formas vadinamąjame „meikerių švietime“, kuris remiasi principu making by learning and learning by making.
Kita „Maker Faire“ dalis susijusi su verslumu, ypač technine įranga (angl. hardware), „kietaisiais“ startuoliais. Lankydamas hakatonus pastebiu, kad yra daug jaunų žmonių, kuriems rūpi verslas, bet kurie turėtų įgauti ir praktinių įgūdžių. Startuoliai neatsiranda dykumoje, jiems reikalinga derlinga terpė, įgūdžiai, praktika ir kūrybiškumas bei skirtingas kompetencijas turinčių žmonių komandos – meikerspeisai, hakerspeisai ar fablabai ir yra tos bendruomeninės erdvės-dirbtuvės, prototipų laboratorijos, kuriose tokie žmonės atranda vienas kitą.
Sudėjus šias tris dalis, bendruomenė ir gaunasi. 🙂
„Vilnius Mini Maker faire 2017“ vyks gegužės 26-27 dienomis Energetikos ir technikos muziejuje. Čia vyks „Vibrobotų šėlsmo“ dirbtuvės, kurių metų skalbimo mašinos bus transformuojamos į vibruojančius robotus, iš „Burning man“ festivalio atkeliavusių meninių dviračių paradas, mikrokompiuterių Micro:bit hakatonas. Renginyje dalyvaus ir savo projektus pristatys kūrėjai ir išradėjai, mokiniai, neformalaus ir bendrojo lavinimo mokytojai ir mentoriai iš Jungtinės Karalystės, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Švedijos. Išsamią programą rasite renginio puslapyje.