Daug kas yra linkęs griežtai atskirti humanitarinius ir tiksliuosius bei gamtos mokslus. Reguliariai užverda ginčai, kieno mokslai yra „arčiau žmogaus“, kurie turi daugiau praktinės naudos. Netrūksta ir kvailų stereotipų. Štai žmonės neretai priskiria save humanitarams, remdamiesi vien tuo, jog prastai sekasi su matematika ar fizika. Tačiau bendradarbiavimas ir mokymasis vieniems iš kitų visuomet atneša daugiau naudos, nei griežtas atsiskyrimas ir užsisklendimas stereotipuose.
Autorė: Marija Ger
Štai, pernai Konstanta-42 blogas rašė apie duomenų iš senovinių Mesopotamijos, Kinijos, Graikijos ir kitų metraščių pritaikymą šiuolaikinėje astronomijoje. Beveik 3 tūkst. metų senumo įrašai, istorikų išversti ir susisteminti, ne tik byloja apie tolimos praeities įvykius, bet ir padeda tirti procesus, vykstančius iki šiol: Žemės sukimosi bei paros ilgio kitimą.
Gamtos ar tiksliesiems mokslams sukurti metodai kartais gali būti pritaikyti socialiniuose bei humanitariniuose moksluose. Vienas iš pavyzdžių gali būti atviro kodo programa „Cytoscape“. Sukurta Kalifornijos universiteto mokslininkų, programa visų pirma yra skirta biomolekulių tarpusavio sąveikos tinklų analizei. Kiekvienoje ląstelėje yra tūkstančiai biologiškai aktyvių molekulių – baltymų, RNR, mažų molekulinės masės metabolitų, kuriuos sieja painūs sąveikos bei reguliacijos ryšiai.
„Cytoscape“ buvo sukurta šių ryšių tinklams vizualizuoti bei analizuoti, remiantis matematine grafų teorija. Tačiau lygiai tokiu pat principu patogu yra pavaizduoti ne tik molekulių, bet ir socialinių grupių, atskirų žmonių, socialinių tinklų draugų, „Sostų žaidimo“ personažų bei kitokius tinklus. Pati programa „Cytoscape“ sėkmingai yra naudojama socialinių mokslų atstovų. Be to, „Cytoscape“ atsiradimas paskatino naujų, platesnės ar grynai socialinės paskirties panašių programų sukūrimą: „Gelphi“, „Touchgraph“, „igraph“ ir kitų.
Socialinių tinklų analizė Touchgraph programa
Kitas pernai pagarsėjęs biologinių metodų pritaikymo humanitariniuose moksluose pavyzdis yra pasakų siužetų filogenetinė analizė. Kur ir kaip seniai atsirado atskiri pasakų siužetai? Siekdami atsakyti į šį klausimą, du mokslininkai, Sara Graça da Silva ir Jamshidas J. Tehrani, pasakų siužetams pritaikė filogenetinės analizės metodą, „pasiskolintą“ iš biologijos.
Biologijoje šis metodas yra taikomas jau kelis šimtmečius, tik jeigu klasikinis mokslas operavo paveldimais morfologijos požymiais, dabar tyrimo objektas paprastai yra genai. Jeigu dvi rūšys turi tokius pat arba panašius genus A, B ir C, yra didelė tikimybė, jog tokius pat genus turėjo ir šių dviejų rūšių bendras protėvis. Bet jeigu kokia nors trečioji rūšis turi tik A ir B genus, bet ne C, reiškia, jog ji evoliuciškai yra labiau nutolusi nuo pirmų dviejų. Ir dar senesnis jau visų šių trijų rūšių protėvis turėjo genus A ir B, o genas C atsirado vėliau tik bendrame pirmų dviejų rūšių, bet ne trečiosios protėvyje. Atsižvelgiama ir į genų mutacijų dažnį. Taip galima sudaryti rūšių (ar kitų klasifikacijos grupių) giminystės medžius, atsekti seniausius genus ir sudaryti vaizdą apie seniausią bendrą protėvį.
Pasakas tiriantys mokslininkai kaip rūšis traktavo stambias indoeuropiečių kalbų grupes, o kaip genus, būdingus joms, – tautų, priklausančių šioms grupėms, pasakų siužetus. Tačiau kaip tik kalbų grupių filogenetinis medis yra jau sudarytas iš šiuolaikinių bei senovinių kalbų analizės. Ir su šituo, jau gerai žinomu filogenetiniu medžiu, tyrėjai sugretino pagrindinių pasakų siužetų paplitimą tarp indoeuropiečių grupės kalbų.
Labiausiai paplitę siužetai buvo interpretuojami kaip seniausi, kilę iš bendro protėvio. Buvo atsižvelgta ir į tai, jog, skirtingai nuo genų, pasakos lengvai gali plisti genealoginiu medžiu horizontaliai: ateiti iš kaimyninių tautų žodinės tradicijos, o ne iš bendros praeities gilumos – bendro protėvio. Jo senumo tikimybei įvertinti pasitelkti dar ir matematiniai metodai, Bajeso tikimybių analizė.
Šis tyrimas parodė, jog kai kurios stebuklingos pasakos galėjo atsirasti net prieš 6 tūkst. metų. Kaip pasakoms, išlikusioms iki mūsų dienų, tai yra daug – pavyzdžiui, kaip vienas autorių, J. Tehrani, parodė ankstesniame savo straipsnyje, pasaka apie Raudonkepuraitę atsirado vos I a. Artimuosiuose Rytuose – priešingai teorijoms, įžvelgiančioms joje archaišką menstruacijos ir vos ne pirmykščių moterų iniciacijos ritualų alegoriją.
Grįžtant prie pasakų filogenezės, ypatingas dėmesys šiame tyrime buvo skirtas pasakai apie kalvį ir velnią, kurią, be abejo, turime ir seniausioje iš gyvų indoeuropiečių kalbų. Ši pasaka yra priskiriama prie seniausių, bent prieš šešis tūkstančius metų atsiradusių siužetų. Tai reiškia, jog ji turėjo atsirasti neolito pabaigoje, kalvio profesijai kaip tokiai vos užgimus. O gal ir nėra ko stebėtis: požiūris, jog pažangiausių savo laikų technologijų specialistai turėjo reikalų su abejotinos reputacijos antgamtinėmis būtybėmis ir net galėjo tokias apgauti, iki mūsų dienų yra išlikęs ne tik stebuklingos pasakos pavidalu!
Primatų evoliucijos medis (pirmas pav.) ir pasakos apie velnią ir kalvį evoliucijos bei paplitimo tarp skirtingų tautų medis (antras pav.). Šaltiniai: Smithsonian National Museum of Natural History; Comparative phylogenetic analyses uncover the ancient roots of Indo-European folktales (DOI: 10.1098/rsos.150645).
Be abejo, pasakų siužetų paplitimo analogija su genų paplitimu sulaukė ir nemažai kritikos iš klasikinių tautosakos tyrimo metodų šalininkų, kaip, pavyzdžiui, šitame bloge. Galbūt ateities tyrimai kada nors sugebės parodyti, koks smarkus proveržis ar avantiūriškas akligatvis buvo šis metodinis žingsnis.
Ir dar norėčiau paminėti vieną ties disciplinų sandūra užsigimusią sąvoką, kurios moksliškumas kol kas yra ginčijamas – memus. Šiandien žodis „memas“ yra įėjęs į kasdienę kalbą. Tačiau toli gražu ne kiekvienas žino, jog žodis šis buvo sugalvotas pagal analogiją su žodžiu „genas“ garsaus evoliucijos populiarintojo Richardo Dawkinso pavienių idėjų bei kultūros reiškinių vienetui apibūdinti. Terminas buvo įvestas, siekiant parodyti kultūrinės ir biologinės evoliucijos analogiją: kaip ir genai, idėjos plinta, patiria evoliucinį spaudimą, kuris išnaikina nesėkmingas idėjas ir palieka plisti sėkmingas. Taip pat idėjos kinta – mutuoja, kartais įgydamos savybes, skirtingas ar priešingas pradinėms.
Ar kultūros reiškinius tiriantiems mokslininkams naudinga tokia sąvoka, ar memų koncepcija verta mokslo teorijos vardo – ginčiai vyksta iki šiol. Interneto ir ypač socialinių tinklų vartotojai pasigavo memo sąvoką taikliai frazei ar išraiškingam paveiksliukui, kuris „plinta kaip virusas“ (ir čia turim biologinę analogiją!), apibūdinti. Tačiau memo teorijos šalininkai ir kritikai negali sutarti, kas tiksliai vadintina memu: ar galima vadinti memu stambią paradigmą? Ar atskirą anekdotą, pasakos siužetą? Ar atskiras žodis yra memas? Ginčai pasiekia net neurobiologijos laboratorijas, kur siekiama vizualizuoti, ar memą galima objektyviai išmatuoti, vizualizuoti, kaip specifinį neuronų jungčių derinį.
Apibendrinant, manau, vien iš kelių čia aptartų pavyzdžių matyti, jog bendradarbiavimas tarp skirtingų mokslų, subtilus „humanizavimas“ ar „matematizavimas“, netradicinis požiūris duoda labai įdomius rezultatus. Gal tokiame bendradarbiavime ir slypi pavojus klaidingai interpretuoti tariamus panašumus, įbristi į pseudomokslinę maišalynę, tačiau kartais šviežias žvilgsnis iš šalies gali suteikti kaip tik tą trūkstamą lašą iki mokslo proveržio.