Savaitgalį kosmoso sostinėje – Tulūzoje – vyko 5-oji Europos mokslo žurnalistų konferencija (ECSJ), kurioje pakviesta sudalyvauti buvau ir aš. Joje prisirinkau daug įspūdžių, sutikau daug mokslo žurnalistikos ir komunikacijos rockstarų. Dalinuosi įdomesniais momentais ir naujais sužinotais dalykais.
Kodėl ECSJ buvo gerai
ECSJ dalyvavo per 300 rokstarų mokslo žurnalistų ir komunikatorių iš Europos, Turkijos, Rusijos, JAV, Kenijos, Meksikos. „New Scientist“, „Science“, „Le Monde“, „Wired“, „Undark“ redaktoriai ir žurnalistai; Pulicerio premijų leaureatai, Niujorko, Kembridžo ir kt. universitetų profesoriai.
Dalyviai diskutavo, kaip patikrinti, ar tyrimas yra tikrai patikimas, ar jį atlikę mokslininkai nėra veikiami „šėšėlių valdovų“. Pavyzdžiui, konferencijoje kalbėjo daug apdovanojimų nuskynę Stéphane Horel ir Stéphane Foucart iš „Le Monde“. Jų tyrimas „Monsanto papers“ atskleidė, kaip kompanija „Monsanto“ spaudė Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO) ir veikė mokslininkus savo naudai, kad prastumtų pavojingais pripažintus produktus.
Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra IARC (PSO padalinys) 2015 m. paskelbė, kad glifosatas sukelia vėžį gyvūnams, o žmonėms – „galimai“ sukelia bei „galimai“ sujaukia hormonus. Glifosato išradėjai, didžiausiai pesticidų gamintojai „Monsanto“, aišku, tokie rezultatai nepatiko. Kompanija skyrė 5 mln. eurų mokslininkams, kad šie atliktų tyrimus su „kitokiais rezultatais. O tyrimai papuolė net į patikimais laikomus mokslo portalus.
S. Horel ir S. Foucart tyrimas atskleidė visą „Monsanto“ schemą, o jie patys paskelbti mokslo žurnalistikos didvyriais. Blogiausia, jog tokių atvejų pasitaiko ne vienas, todėl žurnalistai prieš cituodami šaltinius turi pažiūrėti, kas atliko tyrimą, su kokiomis kompanijomis siejami tyrėjai. Nepaisant to, ar darbas publikuotas patikimu laikomame šaltinyje, ar ne.
Be to, atrastus šaltinius reikia apsaugoti, o kartu apsaugoti ir save. Mokslo žurnalistai, pasirodo, taip pat yra persekiojami ne tik autoritarinėse valstybėse, bet ir Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje. Ypač jeigu parašo ne visai farmacininkams palankių straipsnių.
Konferencijos metu taip pat buvo įvardyti keturi pagrindiniai apokalipsės raiteliai: religiniai fanatikai, pseudomokslas (astrologija, bioenergetika, ir pan.), prieš skiepus nuteiktas judėjimas ir politiniai režimai.
Buvo gerai, bet šiek tiek ir liūdna. Ypač įstrigo vieno Vokietijos žurnalisto frazė: „Mums finansavimo ir įvairių rėmimo fondų tikrai užtenka“. Tuo tarpu Lietuvoje mokslo žurnalistai nesiskaito… Susidūriau su tuo tiek prieš vykdama į CERN, tiek į ESA, tiek į NASA. Apskritai, net už mokslo populiarinimą atsakingos institucijos nelabai žino tokių sąvokų, kaip „mokslo žurnalistika“, ką jau kalbėti apie rėmimą. Bet šitai, manau, turėtų keistis ateityje, ypač turint mintyje, kiek puikių pavyzdžių jau yra Europoje.
Ką pradėti sekti
Kai rašiau, kad konferencijoje dalyvavo per 300 rockstarų, nejuokavau. Visi žmonės, kuriuos sutikau, buvo absoliučiai kieti. Keletas įdomesnių, kuriuos taip pat rekomenduoju pradėti sekti:
Biochemikas dr. Pere Estupinyà, praėjęs geriausia pasaulyje laikomą „Knight Science Journalism“ programą, apsilankė vienoje konferencijoje, kurioje visai netyčia aptiko stendą „Klitorinė pelių stimuliacija“. Jauni mokslininkai tyrė, kokie procesai vyksta pelių smegenyse, kai jos patiria orgazmą, tai buvo daroma norint geriau suprasti žmonių orgazmą.
P. Estupinyà buvo taip smarkiai įkveptas, kad parašė knygą „S=ex: The Science of Sex“. Rašydamas ją, mokslininkas išbandė turbūt visas įmanomas sekso formas prijungtas „prie aparatų“ ir stebėdamas, kas tuo metu vyksta smegenyse.
Kadangi seksas vis dar yra tabu ir priverčia žmones pasijausti nepatogiai, tai yra viena iš nedaugelio populiarijo mokslo knygų apie seksą iš mokslinės pusės. Atsakymai į klausimus, kurių galbūt nedrįstate paklausti.
Profesorė Marion Nestle turėtų būti pažįstama iš filmo „Super Size Me“. Viena garsiausių biochemikių, tyrinėjančių mitybą ir paneiginėjančių maisto mitus. Jeigu norite sužinoti įdomių dalykų apie mitybą, apie įpročius, kuriuos įtakoja maisto industrija, apie mitus, paskaitykite jos knygas.
Deborah Blum – Pulicerio premijos laureatė, bestselerių autorė, „Knight Science Journalism“ programos direktorė. Jos knyga „The Poisoner's Handbook“ yra vienas įdomesnių populiariojo mokslo skaitalų.
„Wired“ redaktoriaus pavaduotojas Adam Rogers rašo puikias įžvalgas ir turi nerealų humoro jausmą, visada pravartu paskaityti jo tekstus po svarbių mokslo įvykių. A. Rogersą sekite ČIA.
Taip pat mažiau žinomi (ypač Lietuvoje), bet labai geri ir įdomūs šaltiniai apie mokslą:
Apie „Undark“ žurnale mokslo žurnalistika atsiskleidžia pačia gražiausia ir profesionaliausia puse. Kai sutikau žmones, kurie „Undark“ pagimdė iš idėjos, didelės meilės mokslui ir juodo darbo, įsimylėjau dar smarkiau. Labai rekomenduoju pradėti skaityti, jeigu dar to nedarote.
Kiti leidiniai, kurie itin atkreipė mano dėmesį:
- Platform24
- Datajournalism (itališkai)
- Labiotech
Tulūza – kosmoso miestas
Tulūzos kabliukas yra mokslas, ypatingai – kosmosas. Šiuo metu ten vyksta Europos mokslo forumas – milžiniškas mokslo festivalis, kuriame dalyvauja 4000 tyrėjų, verslo ir įstatymų leidėjų atstovų.
Tulūzoje taip pat yra didžiausias Europoje kosmoso muziejus – Cité de l'espace. Aerokosmoso pramonė labai smarkiai prisidėjo prie miesto ekonomikos augimo.
Čia įsikūręs vienas Prancūzijos kosmoso agentūros centras, „Airbus Industrie“ ir kt. Todėl miestas tiesiog kvėpuoja kosmosu ir mokslu.
Tulūzoje taip pat vyksta mokslo poezijos renginiai, standup pasirodymai. Net viešojo transporto bilietas papuoštas astronautu:
Išvada: konferencija – 10/10 mokslo žurnalistui, Tulūza – 10/10 kosmoso mylėtojui.