Nuo Holivudo kino studijos iki Marso

Populiarūs „holivudiniai“ filmai turi nekokią reputaciją, kalbant apie jų santykį su mokslu. Daug kam į atmintį įsirėžę tokie filmai, kaip „Armagedonas“ ar „Nepriklausomybės diena“, dažnai naudojami kaip labai blogo mokslinių ar technologinių procesų pavaizdavimo sinonimai. Bet, pažiūrėję atidžiau, pamatysime, kad mokslas ir Holivudas bendrauja nemažai, ir naudos iš to mokslas tikrai gauna.

Per pastaruosius keletą metų ir Holivudo filmų sąraše, ir apskritai vizualiojoje medijoje, kilo tikras kosminių filmų atgimimas. Nuo „Žvaigždžių karų“ kosminės operos iki „Marsiečio“ kietos mokslinės fantastikos, nuo kitos kosminės operos „The Expanse“ (kurią norėčiau versti kaip „Platybės“) iki National Geographic pseudodokumentikos „Marsas“, filmų ir serialų apie kažką už Žemės ribų yra vis daugiau. Ir realios mokslinės žinios, konceptai bei idėjos yra tikrai ne paskutinėje vietoje. Aptarti mokslo ir Holivudo santykiui buvo skirta net diskusijų sesija praeitą savaitę įvykusiame „Humans to Mars“ suvažiavime. Šiame kasmetiniame renginyje aptariamos idėjos ir technologijos, reikalingos Marso kolonizavimui bei apskritai kosmoso tyrimų progresas, ieškoma būdų jį paskatinti. „Mars and Hollywood“ diskusijoje buvo aptariama, kaip kosmosas vaizduojamas Holivudo filmuose ir kaip kinas gali padėti skleisti informaciją apie naujausius kosminius atradimus.

Kadras iš serialo „Marsas“. ©National Geographic

Kinas kaip mokslo atradimų pristatymas

Mokslinė literatūra dažnai yra sausa ir nuobodi. Ji neskirta eiliniam žmogui, norinčiam susipažinti su tema. Susipažinimui tinka mokslo populiarinimo literatūra, bet ir ji patraukia tikrai ne kiekvieną. Kai kurie žmonės tiesiog nemėgsta skaityti. Filmai gali būti puiki alternatyva tekstams.

Žinoma, filmai filmams nelygu. Dokumentiniai filmai ar serialai, tokie kaip „Cosmos“ (ar senoji versija su Carlu Saganu, ar naujoji su Neilu deGrasse Tysonu), yra labai įdomūs ir duoda labai daug informacijos – dėl to juos ir žiūrime. O štai meniniai filmai, tokie kaip aukščiau minėtas „Marsietis“, gali supažindinti su mokslu, įtraukdami jį į siužetą. Tokį filmą galima žiūrėti ir nesigilinant į mokslinę pusę, tačiau pastaroji prideda labai daug naujų įspūdžių.

Moksliniai elementai medijoje egzistavo seniai. Net ir pirmasis mokslinis fantastinis filmas – „Kelionė į Mėnulį“ – turėjo ir raketą (tiesa, šaunamą iš patrankos), ir Mėnulio gyventojus. Fantastiniai serialai „Flash Gordon“ ir „Buck Rogers“ irgi pasakojo apie kosmosą ir nuotykius ten. Atspindėti tikrąjį tuometinį mokslinį supratimą apie kosmines keliones ar Mėnulį tikrai nebuvo šių kūrinių tikslas, bet, aišku, jie neapsiėjo be tam tikrų mokslinių detalių. Po keleto dešimtmečių atsirado „Star Trek“ – irgi su moksliniais konceptais laisvai žaidžiantis, tačiau gana rimtai įvairias temas nagrinėjantis serialas.

Pastaruoju metu ir serialų, ir filmų, kuriuose į mokslinę pusę kreipiamas didelis dėmesys, atsiranda vis daugiau. Kartais tai yra ekranizuojamos medžiagos nuopelnas: knygoje „Marsietis“ yra tikrai labai daug realaus mokslo, net iki cheminių reakcijų skaičiavimų. Kitais atvejais tai yra nuo 2008 metų veikiančios programos „Science & Entertainment Exchange“ nuopelnas. Ši JAV Nacionalinės mokslų akademijos (NAS) programa yra skirta megzti ryšius tarp meno, ypač kino, kūrėjų ir mokslininkų ir pagerinti mokslo bei mokslininkų vaizdavimą kine.

Kartais drama ir dokumentika gali būti apjungti į vieną – ar tai būtų biografiniai kūriniai apie garsius mokslininkus (pavyzdžiui, „Nuostabus protas“ apie matematiką Johną Nashą) arba atradimus (pavyzdžiui, „And the Band Played On“ apie AIDS epidemijos aptikimą), ar pseudodokumentika apie kol kas dar fantastinius žygius („National Geographic“ kanalo serialas „Marsas“). Drama įtraukia labiau, nei dokumentika, o dokumentika suteikia kūriniui stiprų realų pagrindą, kuris duoda didžiulę išliekamąją vertę.

Mokslinės razinos superherojų filmuose

Net ir tie filmai, kurie atrodo visiškai nesusiję su mokslu, gali slėpti įdomybių. Vienas geras pavyzdys – superherojų filmai. Fizikos, chemijos ar biologijos dėsniai „Marvel“ ir DC visatose dažnai negalioja arba galioja visiems, išskyrus pagrindinius veikėjus. Bet superherojai nuo pat jų eros aušros XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje įkvėpė daugybę žmonių, tarp jų – ir mokslininkus. Mokslininkai dažnai svarstė, kaip superherojai galėtų turėti tokias savybes, kokios aprašomos komiksuose, ir sugalvojo daugybę paaiškinimų. Net knyga apie tai buvo išleista.

Šiandien šis įkvėpimas keliauja priešinga kryptimi – mokslininkai padeda net ir superherojų filmų kūrėjams. Daktaro Manhattano iš „Watchmen“ sugebėjimai, Toro ir kitų asgardiečių kelionės tarp pasaulių, Skruzdžiažmogio kostiumas – visa tai yra gryniausia fantastika, bet įvilkta į mokslinį rūbą. Ir tas rūbas nėra tik dekoracija: bent kartais jis sukelia norą pasidomėti, kodėl gi tas Vaivorykštės tiltas iš Asgardo pavadintas Einsteino-Roseno tiltu, arba kas yra tos nanotechnologijos, kuriomis remiasi Skruzdžiažmogio kostiumas. Visi šie dalykai – „Science & Entertainment Exchange“ nuopelnas.

Vaivorykštės tiltas, arba Bifrostas – Einšteino-Rozeno tunelis, jungiantis pasaulius. Kadras iš filmo „Toras“. ©Warner Bros

Žiūrėdami superherojų filmus, tikrai nesitikime rimto mokslinių idėjų pristatymo. Bet vien jų paminėjimas prisideda prie mokslo pasiekimų viešinimo. Be to, pastaruoju metu protingi ir išradingi veikėjai superherojų filmuose tampa ir teigiamais veikėjais, ne tik super-blogiukais. Kiekvienam Lexui Luthorui galime rasti po Tony Starką. Ir tai yra gerai, nes taip keičiami visuomenės stereotipai apie mokslininkus, kaip apie visiškai uždaras asmenybes.

NASA parama

NASA kartais netgi tiesiogiai prisideda prie filmų kūrimo. Taip nutiko „Marsiečiui“, kuris agentūros vadovybei pasirodė pakankamai artimas realybei. Apskritai, „Humans to Mars“ suvažiavimo diskusijos dalyvių nuomone, mokslinės fantastikos filmai gali ir nukrypti nuo griežto mokslinio tikslumo vardan geros istorijos. Aišku, nukrypimas negali būti per didelis – kai kurie pokyčiai paverčia mokslinę idėją tiesiog neteisinga, o kiti padaro ją regimai lygtai ir gerą, taigi klaidinančią kitus. Pastarasis variantas yra labai blogas.

Filmuose, kuriuos paremia NASA, galima matyti ir agentūros logotipą. Kituose filmuose, tokiuose, kaip naujasis „Life“, logotipas yra kažkiek modifikuotas. Su kai kuriais filmais NASA bendradarbiauja labai glaudžiai. Vienas iš tokių yra taip pat visai naujas „Hidden Figures“, apie juodaodes moteris, dirbusias kosmoso programos pradžioje. Tikimasi, kad šis filmas įkvėps daug jaunuolių rinktis kosmoso studijas ir taip per keletą metų pagausės inžinierių bei mokslininkų gretos. Pastarųjų NASAi reikia, kuriant žmonių skrydžių į Marsą programą.

Tikrasis NASA logotipas.
NASA logotipas iš filmo „Interstellar“. ©Paramount, Warner Bros

Bendradarbiavimas su pramogų pasauliu NASAi jau duoda vaisių. 2011 metais, pasibaigus „Shuttle“ erdvėlaivių programai, JAV visuomenės akyse NASA smuko gana žemai, buvo manoma, kad agentūra nyksta. Visgi po metų, 2012-ųjų rugpjūtį, zondo „Curiosity“ nusileidimas Marse buvo plačiai transliuojamas ir tapo naujo NASA pakilimo pradžia. Tolesnis bendradarbiavimas su kino kūrėjais agentūrą tik stiprino, o Holivudo repertuare vis gausėjo moksliškai pagrįstų ar bent jau mokslu apvilktų siužeto vingių. Nuo to išlošiame mes visi – ir kino mėgėjai, ir kosmoso mėgėjai, ir mokslininkai, ir menininkai.

Tekstas paruoštas remiantis Space.com straipsniu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.