Kaip intelektas tapo dirbtinis (I): dvasia mašinoje

Technologijos Kaip intelektas tapo dirbtinis (I): dvasia mašino...

Siauras mokslininkų ratas prie dirbtinio intelekto (DI) plėtojimo pradėjo dirbti daugiau nei prieš pusšimtį metų. Per tą laiką ambicinga sritis patyrė pakilimų ir nuosmukių, bet, panašu, šiuo metu technologinės inovacijos žada nesustabdomą DI evoliuciją. Iš kur kilo noras sukurti dirbtinį protą?

„OK, Google“, – burbteliu angliškai. – „Kas yra DI?“ „Dirbtinis intelektas – tai mokslas, tiriantis, kaip kompiuteriai gali atlikti užduotis, kurioms išpildyti reikia žmogaus intelekto“ – silikoniniu moters balsu atsako telefonas. Nustembu, nei lašo egoizmo. Vyliausi, kad „Google Assistant“ prabils apie save. „Hey Siri,“ – atsisuku į kitą telefoną, – „kas yra DI“? „DI yra aukščiausio lygio Interneto adresų srities valstybės kodas, priskirtas Angilijai.“ Ne, kalbame ne apie tą patį. „Siri, kas yra dirbtinis intelektas?“, – teiraujuosi. „Tai – intelektas, kurį demonstruoja mašinos“, – pacituoja vikipedijos straipsnio įvadą. Skamba be galo paslaptingai, patyrinėsime plačiau. O iki tol su virtualiais asistentais dar apsikeisiu keliomis frazėmis. Mano pašnekovės labiausiai mėgsta faktus. Koks atstumas iki Mėnulio? Koks Kinijos plotas? Kas laimėjo paskutinį Tour de France? Faktus traukia lyg kiškius iš fokusininko skrybėlės. Tačiau jokių prošvaisčių užmegzti prasmingą pokalbį ir pasijusti lyg Spike`o Jonze filme „Ji“. Monotoniško balso asistenčių šiai dienai gausu – „Google Assistant“, „Apple Siri“, „Amazon Alexa“, „Microsoft Cortana“, „Samsung Bixby“ – bet empatiškosios Samanthos antrininkės nėra. Nutylu. Telefonai paklusniai rymo. Tiesa, kai nėra apie ką šnekėti, visada galima pakalbėti apie orą. Ekranai nušvinta, ir, galiu prisiekti, sintetiniai balsai suskamba nauja gyvybe: „Orus tai mes žinom!“

Kaip tai nutiko, kad pradėjau kalbėti su plytele juodu veidrodiniu paviršiumi? Vartau telefoną prieš Saulę. Pasitelkę atvirkštinę inžineriją ir šiek tiek vaizduotės, jame rasime sutalpintą beveik visą technologijos istoriją. Jis primena monolitą iš filmo „2001: Kosminė odisėja“. Juoda, stačiakampė plokštė, kuri paslaptingai pasirodžiusi inicijuodavo žmonijos technologinės epochos šuolius. Išties, per pastaruosius dešimt metų, nuo pat pirmojo „iPhone“ pasirodymo, išmanusis telefonas, surinkęs daugybę technologinių išradimų į delne telpančią plytelę, pakeitė beveik visas žmogaus gyvenimo sritis.

Tačiau tikroji režisieriaus Stanley Kubricko pranašystė yra vis dar neišsipildžiusi sąmoningo dirbtinio intelekto, arba dirbtinės sąmonės, idėja. Filme esminį vaidmenį atliko kompiuteris HAL 9000, vienas pirmųjų kine pavaizduotų dirbtinių intelektų. Šis visažinis, galiausiai prieš savo kūrėją atsisukęs, kosminio laivo asistentas nuo pat filmo pasirodymo 1968 m. dirbtiniam intelektui užtraukė nešlovę ir grėsmingą aurą.

Filmuojant „Kosminę odisėją“ S. Kubrickui dirbtinio intelekto klausimais patarinėjo Marvinas Minsky – vienas šios srities pradininkų, vizionierius, tuo metu optimistiškai tikėjęs nesustabdomu dirbtinio intelekto progresu. 1970 m. interviu žurnale „Life“ jis tikino, kad per trejus–aštuonerius metus kompiuteris turės vidutinį žmogaus intelektą. Taip manė ne jis vienas. Jam antrino daugybė DI pionierių, tikėjusių, kad per kelis dešimtmečius kompiuterinis protas visose srityse prilygs žmogiškajam arba jį viršys. Tačiau prabėgus trejiems dešimtmečiams ir atėjus 2001 m. nieko panašaus į sąmoningą HALą pasaulyje neatsirado. Tuo metu DI buvo itin galingas, bet siauros paskirties įrankis, atliekantis užduotis, kurioms reikia brutalios skaičiavimo jėgos.

Prabėgo dar keliolika metų ir pastaruoju metu diskusijos tonas vėl pasikeitė. Keli lemtingi posūkiai dirbtinio intelekto vystyme ir HALo šešėlis sugrįžo. Šįkart ne į kiną. Holivudas dirbtinio intelekto grėsmės niekad ir nebuvo primiršęs. Dabar apie ypatingą technologinę ribą prabyla vis daugiau mokslininkų ir įtakingų visuomenės veikėjų. Billas Gatesas visus ragina sunerimti, Elonas Muskas teigia, kad DI kelia didesnę grėsmę nei branduolinė Šiaurės Korėja, o Stephenas Hawkingas kaip blogiausią DI vystymosi scenarijų įžvelgia žmonijos pabaigą. Prognozės niūrios, bet šalia jų gausu ir daug gero žadančių. „OK, Google, tai ar tu – dirbtinis intelektas?“, – pagaliau klausiu atvirai. „Taip. Visas mano intelektas yra dirbtinis :)“, – atsako telefonas, ir ekrane dar nupiešia šypsenėlę. Nesuprantu, kam ta ironija?

Virtualus asistentas telefone – tik vienas iš plataus dirbtinio intelekto tinklo dalyvių. Pamažu, kartais nepastebėtai, kartais sulaukęs perdėto dėmesio, DI buvo integruotas į daugybę kasdienių technologijų ir dabar užtikrina šiuolaikinio gyvenimo tempą. Šiandien DI palaiko paieškos sistemų, pvz., „Google“ ar „Bing“, veiklą, blokuoja el. pašto šlamštą, realiuoju laiku verčia kalbas, prognozuoja pasėlių derlių, prekiauja akcijomis, padeda medikams nustatyti ligas, pilotuoja erdvėlaivius, vairuoja automobilius ir atlieka kitus smulkius bei didelius darbus – kuriems atlikti, kaip sakė mano telefonas, reikėtų žmogaus intelekto.

Automatonai – nuo mito iki rūmų menės

Kompiuterinio proto, prilygstančio žmogiškajam, nuosekli paieška prasidėjo šeštajame XX a. dešimtmetyje. Tačiau įpūsti gyvybę ir judesį į bedvasę materiją žmogus vylėsi jau keletą tūkstantmečių. Senovės Graikijoje buvo svajojama apie automatus, arba automatonus – sava valia judančius mechaninius prietaisus. Šie mechanizmai turėjo įvairiausias formas – gyvūno, žmogaus ar fantastinės būtybės. Darbščiausias automatonų gamintojas Graikijos mituose buvo luošas kalvystės meistras – dievas Hefaistas. Iliadoje rašoma, kad dirbtuvėse jis pasigamino dvidešimt trikojų auksiniais ratais, kurie patys nuvažiuodavo ir grįždavo iš dievų susirinkimų. Kretos salą Argonautų epe nuo įsibrovėlių saugojo Hefaisto sukonstruotas automatonas Talas. Šis bronzinis milžinas svaidydavo akmenis į prie salos artėjančius laivus. Hefaistas taip pat išliejo ir metalinį erelį, kapojusį Prometėjui kepenis, bronzinius žirgus, aukso ir sidabro mechaninius šunis bei iš molio sulipdė Pandorą, dievų sukurtą ir į Žemę pasiųstą moterį.

Milžinas ir dar iš metalo. Talas 1963 m. filme „Jasonas ir argonautai“

Helenistinio pasaulio fantastiniai automatonai žinomi iš mitų ir epų. Tačiau senovės inžinieriai – Archimedas, Aleksandrijos mokslininkai Ktesibijus ir Heronas – išties konstravo įmantrius, įvairiausių dydžių pneumatinius bei hidraulinius mechanizmus. Jie buvo naudojami buityje, ūkyje ir karo lauke, nors ir neturėjo mitinių galių ar žmogiško pavidalo. Heronas, gyvenęs I amžiuje, sukūrė pirmąjį prekybinį automatą ir, spėju, atėmė ne vieną darbo vietą. Į šio mechanizmo plyšį įmetus monetą, ji nusverdavo viduje esančią svirtelę ir aparatas atseikėdavo šventinto vandens rankoms nusiplauti.

Senovės Graikijos ir Romos inžinerinės žinios Viduramžiais nepradingo. Išradėjai kūrė vis sudėtingesnes mechanines mašinas, galinčias imituoti gyvūno ar žmogaus judesius. XII–XIII a. gyvenęs musulmonų mokslininkas Ismailas al-Jazari kūrė tuo metu neprilygstamus automatinius mechanizmus. Savo knygoje jis aprašė ir iliustravo karališką prausyklę: nulenkus šalia kriauklės stovinčio mechaninio povo uodegą, nešvarus vanduo buvo išleidžiamas, iš paukščio snapo ištekėdavo šviežias vanduo, o šalia esančios durys atsiverdavo ir išvažiuodavo du automatonai tarnų pavidalu.

Sunaudojus pusę vandens, pirmasis pasiūlydavo muilo, o, išleidus visą vandenį, antrasis tarnas įteikdavo rankšluostį. I. al-Jazari sukūrė ir pirmąją automatinę muzikantų grupę. Rūmų svečius linksmino ežere valtimi plaukiantys žmogaus pavidalo automatonai. Vieni irklavo, o kiti imitavo grojimą keturiais instrumentais – arfa, fleita ir dviem mušamaisiais. Mechanizmo viduje vandens srovė suko būgną su kaišteliais, o šie kliudydavo svirčių sistemą ir taip valdydavo instrumentus bei figūrų judesius. Šios robotų grupės muzikinį repertuarą buvo galima perprogramuoti – pakeitus kaištelių vietas būgne, kisdavo ir perkusijos ritmas.

Taip automatinių muzikantų būrį pavaizdavo pats autorius I. al-Jazari. Kaip matome, visų mechanizmo paslapčių inžinierius neatskleidė. Wikimedia Commons iliustr.

Renesanso metu Europoje pradėjo cirkuliuoti į italų bei lotynų kalbas išversti Herono traktatai. Susidomėjimas automatonais dar labiau išaugo. Mechaninių žaislų pasirodymai tapo aukštuomenės pramogų dalimi. Automatonais domėjosi ir Leonardo Da Vinci. Tik XX a. viduryje, tyrinėjant padrikus meistro užrašus, buvo rasti mechaninio riterio eskizai. Remiantis šiais brėžiniais, riteris neseniai buvo sėkmingai atkurtas: jis galėjo atsisėsti, atsistoti, judinti rankas ir pakelti šalmo antveidį. Po kelių šimtmečių prancūzų išradėjas Jacque`as de Vaucansonas automatonų sudėtingumo kartelę pakėlė dar aukščiau. Prancūzijos karališkų rūmų svečius jis žavėjo trimis išradimais.

Pirmasis išradėją išgarsinęs darbas buvo žmogaus dydžio mechaninis fleitistas, grojęs fleita ir būgneliu. Jo repertuare buvo 12 dainų, o pirštai buvo apvilkti tikra oda, siekiant gauti natūralesnį fleitos skambesį. Antrasis J. Vaucansono išradimas – būgną glaudžiantis automatonas, galėjęs būgnyti ritmo figūras greičiau nei bet koks žmogus. Trečioji, ir garsiausia, prancūzo mechaninė būtybė, pasirodžiusi 1739 m. – natūralaus dydžio antis, galėjusi judinti sparnus, gerti vandenį, lesti grūdus iš žiūrovų rankų ir vėliau išsituštinti. Antį sudarė daugiau nei 400 dalių, o jos viduje suraizgytos guminės žarnelės imitavo virškinimo traktą. Tiesa, aistringam anatomijos tyrinėtojui J. Vaucansonui nepavyko sumontuoti idealios virškinimo sistemos. Tad idėjos vientisumas reikalavo kompromiso: svečių į snapą įbruktas lesalas buvo kaupiamas vienoje anties ertmėje, o iš anksto paruoštos žalsvos išmatos šalinamos iš kitos. Apie gudrybę pakerėta auditorija nieko nenutuokė. Net užkietėjęs skeptikas Voltaire`as, priblokštas dirbtinio gyvūno autentiškumo, išradėją sulygino su Prometėju, ieškančiu dieviškos ugnies gyvybei įžiebti.

Mechaninė antis iškepė per gaisrą muziejuje. Niekas nežino, kaip atrodė jos viduriai, bet vienas išradėjo amžininkas pabandė įsivaizduoti ir nupiešti mechanizmo vidų.

XVIII a. buvo automatonų aukso amžius. Mašinos verpė, mechaniniai paukščiai čiulbėjo, miniatiūriniai žmonės šoko ir grojo. Bet visa tai buvo tik gudriai sukonstruotos marionetės. Prisukti mechaniniai žaislai be gyvybės. Šie spyruoklių, dantračių ir svirčių agregatai neturėjo jokio intelekto. Taip, jie judino galūnes, vartė akis, krutino burną, netgi galėjo atlikti, regimai, dvasingus dalykus, pvz., groti muzikiniais instrumentais. Bet kartojo jie tuos pačius, iš anksto kūrėjo paruoštus, mašininius veiksmus. Užsukama spyruoklė, dantratis kabina dantratį ir mechanizmas pajuda. Ranka pasikelia, galva krūpteli, kūnas nusilenkia. Pasisukus muzikiniam būgneliui, suskamba melodija. Dar minutė mažo mechaninio stebuklo ir aparatas sustoja, nutyla. Vėl užsukama spyruoklė ir viskas kartojasi. Pora pasirodymų ir repertuaras turėdavo nuvilti. Automatonai nedemonstravo nei laisvos valios, nei improvizacijos, nei gebėjimo mąstyti.

Iki tol, kol Europoje 1770 m. nepasirodė Turkas. Apie šį šachmatų didmeistrį ir kitus dirbtinio proto istorijos vingius – kitoje dalyje.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: