Kaip intelektas tapo dirbtinis (II): Padišachas ir mechaninis matas

Mokslas Kaip intelektas tapo dirbtinis (II): Padišachas i...

Karščiausios žinios, jau spėjusios atšalti naujienų sraute – programa „AlphaGo Zero“ per tris dienas pati išmoko žaisti „Go“ žaidimą ir savo 2015 metų protėvį – „AlphaGo“ pirminę versiją – įveikė rezultatu 100–0. Po keturiasdešimties gundymo dienų „AlphaGo Zero“ parklupdė visas ligšiolines „AlphaGo“ inkarnacijas. Kurios, kaip žinome, visai neseniai nurungė žmonijos „Go“ čempionus. Dirbtinio intelekto mokymasis vystosi tokiu greičiu, kad lengva užmiršti pasikapstyti po analoginę DI priešistorę. Bet istorija visada ima ir pasiveja. Juk šimtmečius tikrasis iššūkis buvo šachmatai.

Pirmąjį pasakojimą apie dirbtinio intelekto istoriją rasite čia.

Pradžiai – istorija pramanyta. Iš romėnų poeto Ovidijaus mitologijos skrynios – „Metamorfozių“. Kartą, susidūręs su gašliomis nedorybėmis, taikusis skulptorius Pigmalionas atsisakė moterų draugijos ir pasirinko viengungio kelią. Užklupusią vienatvę jis nusprendė įveikti savo talentu. Iš dramblio kaulo išdrožė merginos skulptūrą ir, pakerėtas kūrinio grožio, ją pamilo. Rengė, puošė ir maloniai bendravo, lyg ji būtų tikra moteris. O Afroditė, pamačiusi, kaip Pigmalionas tiki statulos žmogiškumu, išklausė jo maldos ir įkvėpė statulai gyvybę. Ši atgijo ir tapo ištikima Pigmaliono žmona.

1939 m. Paulio Delvaux Pigmaliono mito interpretacija.

O toliau istorija tikra. 1769 m., Viena. Imperatorės Marijos Terezės rūmuose prancūzų iliuzionistas pakerėjo auditoriją ir pasišalino griaudint plojimams. Rūmų patarėjas ir išradėjas Wolfgangas von Kempelenas, mąsliai stebėjęs pasirodymą, prižadėjo imperatorei paruošti reginį, nušluosiantį iliuzionisto fokusus. Iškėlęs tikslą sukonstruoti lygių visame pasaulyje neturėsiantį automatoną, jis pusei metų užsidarė savo dirbtuvėse. Po pusmečio toje pačioje rūmų menėje buvo pristatytas pirmasis šachmatais žaisti galintis automatonas. Tai buvo masyvi, metro su viršum aukščio ir dar platesnė dėžė, ant kurios paviršiaus buvo paruošta šachmatų lenta su figūrėlėmis. Iš dėžės krašto, lyg užstalėje, kyšojo rytietišką drabužį ir turbaną vilkintis barzdotas, žmogaus dydžio manekenas. Vienoje rankoje jis laikė ilgiausią pypkę, o antra ranka lūkuriavo prie šachmatų figūrėlių. Iš čia ir kilo išradimo pavadinimas – Mechaninis Turkas.

Kempelenas rūmų svečiams paskelbė išradimo talentą: šachmatininkas, didmeistris! Ir padrąsino smalsiausius prisiartinti. Jis pademonstruosiantis, kad tai – šviežiausio mokslo ir žmogaus išradingumo rezultatas. Jokių suktų triukų ar antrarūšės magijos. Mechanizmo autorius atvėrė dėžės dureles ir stalčiukus, blausia žvakės šviesa apšvietė organus – viduje sugrūstas spyruokles, krumpliaračius, svirtis. Viską užtaisęs išradėjas su ceremonmeistrio gracija pamojavo svečiams atsitraukti ir užsuko automatono rankeną. Turkas subruzdėjo, ištiesė laisvą delną ir atliko pirmą ėjimą. Pėstininkas į priekį. Žaidimo pradžia. Geriausi menės šachmatininkai stojo į dvikovą su mašina.

XVIII a. graviūra. Štai kaip turėjo atrodyti Mechaninis Turkas. Neaiškus mechanizmo brėžinys palieka vietos vaizduotei. Ir ne tik. (Wikimedia nuotr.)

Turkas įveikė visus rūmų varžovus. Jis žaidė agresyviai, ir partijos truko trumpiau nei pusvalandį. Žinia apie aparatą sklido taip greit, kaip tik galėjo sklisti XVIII a. Mašina parklupdė žmogų! Sužavėti mechanizmo įmantrumu bei aukšto žaidimo lygiu, aukštuomenės atstovai tikino, kad čia veikia magnetizmas, tuometinė saloninių pokalbių sensacija. Europos grietinėlė su nekantrumu laukė dar vieno automatono maršo. Bet po stulbinančio debiuto savo išradimą Kempelenas paslėpė dirbtuvėse ir nei garbingi rūmų svečiai, nei patarėjo draugai neišprašė galimybės pamatyti Turką. Per dešimtį kitų metų automatonas sužaidė tik vieną šachmatų partiją su garbingu svečiu iš Škotijos, po kurios susirūpinęs Kempelenas mechanizmą išardė ir tęsė darbus su garo mašinomis.

Po dešimties metų tylos, krumpliaračiai vėl pradėjo suktis 1781 m., kai Marijos Terezės įpėdinis Juozapas II įsakė Kempelenui surinkti ir prikelti legendą. Netrukus, paragintas dar vieno imperatoriškojo įsakymo, Kempelenas su Turku išvyko į gastroles po Europą. Dvikovų jau laukė šachmatininkai, didikai bei politikai. Turko sąraše užfiksuota daugybė pergalių, garbingi pralaimėjimai, bei daug garsių varžovų. Štai Paryžiuje automatonas įveikė tuometinį JAV ambasadorių Benjaminą Frankliną.

Po Europos turo Kempelenas Turką vėl išardė ir nugrūdo į dirbtuves, kur jis ir tūnojo iki pat išradėjo mirties 1804 m. Tais pačiais metais automatoną už dangišką sumą iš Kempeleno sūnaus nupirko išradėjas ir muzikantas vokietis Johannas Maelzelis, pasiryžęs automatoną sutaisyti ir perprasti jo paslaptis.

Ištyrinėjus mechanizmą Maelzeliui paaiškėjo automatono meistrystės šaknys. Pasitvirtino skeptikų tvirtinimai, kad išmanus automatonas tėra akių dūmimas. Pasirodymų pradžioje, išradėjui kviečiant žiūrovus patyrinėti Mechaninio Turko vidų, tikrasis aparato protas – smulkaus sudėjimo šachmatų meistras, tūnantis slaptame stalčiuje, – nepamatytas išsliuogdavo alyva teptais bėgiais į šoną. Pasibaigus demonstracijai šachmatininkas patogiau įsitaisydavo ir figūras stumdydavo sukiodamas svirtis. Bet tiesos Maelzelis kitiems neatskleidė. Pernelyg brangiai už ją sumokėjo. Viešai paskelbęs, kad ketina Turką dar patobulinti, naujasis savininkas porą metų ruošė planą, kaip pratęsti Turko keliones ir iš to užsidirbti.

Varžovų, norinčių išbandyti jėgas su prisukamu genijumi, netrūko. Bet Maelzelis nesismulkino ir suruošė patį įspūdingiausią sugrįžimą – 1809 m. Turkui iššūkį metė Napoleonas. Imperatorius, aistringas šachmatininkas, Turką provokavo neleistinais ėjimais, bet galiausiai ir jam teko nusileisti po devyniolikos ėjimų. Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi dėžėje lindėjęs žaidėjas, žinojęs, kad apgaudinėja įtakingiausią Europos žmogų. Koks likimas jo lauktų, jei ekscentriškasis imperatorius spjautų į taisykles ir atidaręs dureles, pradėtų mėsinėti Turko vidurius?

Napoleono ir Turko mačas. Iškart atsiskleidžia imperatoriškas apetitas.

Mačas su Napoleonu automatono savininkui atvėrė daugybę durų. Turkas važinėjo iš vienų Europos rūmų vakarėlių į kitus, greit pradėjo rengti viešus pasirodymus. Maelzelis slaptus Turko operatorius pasamdydavo gastrolių metu, pakeliui iš vienos vietos į kitą. Tokį ne itin patogų uždarbiavimo būdą pasirinko ne vienas garsus šachmatų meistras. Turkui skinant vieną pergalę po kitos, daugėjo kritikų, teigusių, kad taip strategiškai mąstyti gali tik žmogaus protas, tačiau norinčių tikėti mechaniniu stebuklu buvo gausiai daugiau.

Paskatintas finansinės sėkmės, Maelzelis rengė turus ne tik Europoje, bet išvyko ir į Jungtines Valstijas. Šiaurės Amerikoje ir Europoje Turkas keliavo ir rengė pasirodymus dešimtį metų. Ieškodami egzotikos, Maelzelis su asistentu (kuris, iš tiesų, buvo žinomas šachmatininkas, slapčia žaidęs automatono partijas) išvyko į Kubą. Tropinio klimato nualintas, asistentas užsikrėtė geltonuoju drugiu ir mirė. Maelzelis liko vienas su bevaliu Turku. Susikrimtęs, jis nusprendė grįžti, tačiau ir jį pagavo ligos. Maelzelis mirė laive, pakeliui į Ameriką.

Po savininko mirties automatonas keliavo iš rankų į rankas, kaskart vis pamesdamas paslapties dalelę, kol galiausiai paaiškėjo visa tiesa ir žavesį iššvaistęs mechanizmas atsidūrė vietiniame Filadelfijos muziejuje. Metai ėjo, šlovė blėso ir eksponatas buvo nukištas į muziejaus kampą. Ten jis ir sulaukė savo galo. Imperatoriams ir paprastiems mirtingiesiems demonstravęs aukščiausią intelektą automatonas pražuvo muziejaus gaisre 1854 m., sulaukęs 85-erių.

Turko rekonstrucija. Atrodo grėsmingai. (Wikimedia nuotrauka)

Toks buvo Turko žaidimas. Įspūdingas, bet vis tiek baigėsi šachu, matu, ir pelenais. O dabar atgal prie mito. Išdrožęs skulptūrą, Pigmalionas negalėjo atsistebėti jos panašumu į tikrą mergelę. Glostydavo jos odą, užmiršdamas, kad braukia pirštais per kaulą. Bučiuodavo ir jautė, kad statula bučinį grąžina. Guldė į lovą ir glaudėsi prie minkšto, šilto kūno. Taip ir XVIII bei XIX amžiaus visuomenė svaiginosi tikėjimu, kad iš dirbtuvių išlindęs agregatas – tikras šachmatų didmeistris medinių pirštų judesiais, lyg burtininkas lazdele, materializavęs protą iš besisukančių krumpliaračių. Tie laikai išties buvo automatonų aukso amžius: mechanizmai atrodė ir elgėsi kaip žmonės. Buvo išrasta garo mašina, kuri perėmė žmonių darbus ir dirbo našiau nei pats žmogus. Pramonės laukė revoliucija. Regis, tereikėjo vieno išradėjo, lyg tos Afroditės, kuris ims ir savo genijaus galia įpūs mechanizmui gyvybę ir protą. Tačiau rankos mostelėjimo ir magiško šūksnio fiat! – tebūnie! – pakanka tik pramanytose istorijose. Rūmų išradėjas neįskiepijo mašinai žmogaus proto, kaip Afroditė prikėlė statulą žmogaus gyvenimui. Dirbtinio intelekto gimimas XVIII a. tebuvo mago triukas, saviapgaulė už pinigus. Kad mašina žmogų įveiktų šachmatuose, dar reikės laukti porą šimtų metų.

Kalbant apie magiją ir DI, prisiminiau vieną, tikrai veikiantį burtažodį. Pasiskolintas jis iš Hario Poterio. „OK Google“ – sumojavęs iškeliu telefoną į viršų ir šūkteliu – „Lumos!“ Štai! Tebūnie šviesa, padėsianti man surasti kelią į kitą DI istorijos dalį.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: