„Man tos fizikos tai gyvenime nereikės“, – visi esat girdėję šią frazę, kurios vertimas: man sudėtinga, neaišku, abstraktu. Kodėl aš turėčiau mokytis, kas yra potencinė energija, jeigu jau pamiršau, ką aną savaitę sužinojau apie svorį? Tai yra visiškai logiškas klausimas, į kurį atsakymas dažnai nekonkretus.
O jeigu būtų paprastas atsakymas, leidžiantis bet kokį sudėtingą konceptą perteikti paprastai?
Iniciatyva „Po mikrokompiuterį visiems Lietuvos vaikams“ pakėlė diskusiją apie mikrokompiuterius ir jų naudą mokantis apie technologijas. Turbūt pirmą kartą Lietuvoje taip plačiai kalbama apie gana nišinę temą, kuri labai artimai susijusi su meikerių (angl. maker) edukacija. Kaip kurti aplinką, kurioje nekiltų klausimų apie mokymosi prasmę?
Tai kas yra ta meikerių edukacija ir ar to reikia mokykloms?
Įprastai, mokantis matematikos, fizikos, chemijos ar programavimo, dirbama su teoriniais konceptais. Dažnu atveju, tai atrodo sudėtinga, nes neaišku, kodėl prie a2 pridėjus b2, gaunasi c2, ir kodėl visa tai vadinas seno graiko vardu. Mokytis naudojant abstrakčius konceptus yra viena prastesnių idėjų, nes neaišku, kaip galima tai pritaikyti. Ypač prasta idėja tai daryti, kai tau yra devyneri.
Bet net ir devynmetis gali suprasti konkrečius pavyzdžius, ypač, jei tai gali paliesti rankomis ir yra motyvuotas dėl asmeninio poreikio, ne dėl teorinio „nes tau reikia žinoti, kas yra Pitagoro teorema“. Pavyzdžiui, tu nori iš kartono susikurti tanką, ir viena reikalingų detalių yra trikampio formos. Jeigu apskaičiuosi neteisingai, visas tankas atrodys prastai, neveiks, tavo katė į jį netilps – numatoma visiška nesėkmė.
Ar, jeigu norėsi tanko, labiau sieksi suprasti, kaip veikia a2+b2=c2?
Greičiausiai. O jeigu tau šiuo klausimu galėtų patarti keli šimtai tūkstančių žmonių?
Internete susikūrusios meikerių bendruomenės laisvai dalinasi savo kūriniais ir leidžia juos tobulinti kitiems, taip pat džiaugiasi, galėdami padėti ir patarti. Vadinu tai meikerių, bet, kadangi bendruomenė plati ir specifinė, įsivardinimai įvairūs ir apibrėžia temas, su kuriomis daugiausiai dirbama: hackeriai, DIY entuziastai ar tiesiog dizaineriai, inžinieriai, kūrėjai, kuriems nesvetimas noras kurti savo rankomis.
Verta googlinti tokius raktažodžius kaip makerspace, hackerspace, digital fabrication arba fab lab, ir akys raibs.
Kur ieškoti idėjų projektams?
Instructables. Didžiausia idėjų ir jų įgyvendinimo duombazė: nuo kartoninių tankų katėms iki Raspberry Pi mikrokompiuterių pritaikymo išmaniųjų namų sistemos kūrimui.
Thingiverse. Ne mažiau didelė duombazė, kurioje galima rasti daug 3D modelių.
Hackaday. Pavadinimas kalba pats už save: geri patarimai kasdien.
Make magazine. Vienas svarbiausių leidinių, jungiantis labai skirtingus ir dažnai sudėtingesnius projektus.
O jeigu nesinori naudotis jau parengtais modeliais?
Galima kurti savo. Įsivaizduokite, kad norite sukurti Betmeno pakabuką, ir, manote, kad geriausiai tai pavyktų įgyvendinti naudojant 3D modeliavimą.
Iš pradžių jums reikės piešinio: kaip Betmenas atrodo. Jis gali atrodyti ir taip:
Nupiešus piešinį, reikia išsiaiškinti, kokios figūros sudaro šį superherojų. Keli kubai, stačiakampis, apskritimai, trikampiai. Puiki proga įtraukti matematikos pagrindus.
Visa tai galima perteikti per 3D modeliavimo programą (pvz. Autodesk 123D Design). Pradedam nuo 2 stačiakampių kojoms, tada vienas didelis stačiakapis kūnui, 2 pailgos rankos, galva.
Galutinį rezultatą spausdiname 3D spaudintuvu:
Ir štai, devynmetis, kuriam nelabai aišku, kaip rašomas žodis „Žmonėms“, per 3 val. supranta, kaip naudotis ganėtinai sudėtinga 3D modeliavimo programa bei turi sukūręs pirmą savo prototipą. Jis nebūtinai atrodo fantastiškai, bet tai yra tik pirmoji prototipo versija: verta aptarti, kas pavyko, kas ne, ir pagalvoti, kaip galima patobulinti savo modelį. Galima pakalbėti ir apie tai, kad mokymasis yra nuolatinis procesas ir dažnai nesurasi galutinių atsakymų iš karto. O po to galima iškelti klausimą: kaip padaryti, kad Betmenas gebėtų skraidyti?
Tiesą sakant, nebūtina naudotis būtent 3D modeliavimo programomis ar 3D spausdintuvu, kad darbas su praktiniais projektais būtų įdomus, o rezultatai žavėtų. Yra daugybė priemonių ir metodų, kuriais naudojantis galima kurti projektus, mokančius tiek apie technologijas, tiek ir apie dizainą.
Tai įrodo lietuviai M-LAB, kurie keliauja per mokyklas naudodami tiek 3D modeliavimą, 3D spausdintuvą ir lazerinę pjaustyklę, bet ir senus nebenaudojamis elektronikos prietaisus. Pavyzdžiui, M-LAB neseniai apsilankius Alytuje, jų patariami mokiniai prikūrė vibruojančių robotų:
Tai ar reikia meikerių edukacijos mokykloms?
Taip, jeigu norisi ugdyti loginį mąstymą, smalsumą, susižavėjimą pagrįstais sprendimais, spręsti problemas ir eksperimentuoti. Darbas su praktiniu projektu ir savo idėja perkelia visą mokytojo vargą, kai reikia sudominti mokinius: žinoma, jiems įdomu kurti savo Betmeną ir be abejo, kad jie norės kurti savo robotus. Nes tai yra wow ir smagu, o nejučia žaidžiant galima išmokti fizikos, matematikos, programavimo, dizaino, modeliavimo pagrindų ar darbo su įvairiais įrankiais.
Makerių edukacija nebūtinai pakeis pasaulį, bet tikrai padės geriau jį suprasti savo tempu. Tada nekils noras komentuoti, kad „Pitagoro teoremos man gyvenime tikrai nereikės“ – nes jau prireikė kuriant tanką, prireiks ir įgyvendinant kitas savo idėjas.