Kaip žmonės įsivaizdavo ateivius (I): blondinai iš Plejadžių

Nors skraidančios lėkštės jau kurį laiką skraido rečiau (tikriausiai jų pilotus gąsdina išmaniųjų telefonų HD kameros ir dronai), žilame XX amžiuje buvo daug žmonių, tikėjusių, kad kitose planetose ne tik gyvena protingos būtybės, bet ir skraidančiuose rakanduose atvyksta pas mus į svečius, kad grobtų karves, pasėliuose paliktų kosminius grafičio atitikmenis bei panervintų tiesos šiapus ir anapus ieškančius agentus. Šiuo straipsniu pradedamas nedidelis ciklas apie tai, kaip XX amžiuje žmones įsivaizdavo ateivius ir, žinoma, kokios vienos ar kitos priežastys lėmė tokį nežemiškų būtybių įsivaizdavimą.

XX amžiaus penktajame dešimtmetyje, prasidėjus skraidančių lėkščių manijai, iš jų spoksotojai dažnai matydavo išlipant – ne, ne mažus žalius žmogeliukus (apie juos kiek vėliau), o aukštus, gražius, skafandrais apsivilkusius, niekuo nuo normalaus žmogaus nesiskiriančius ufonautus. Štai Palomar Gardense dirbęs George`as Adamskis teigė 1952 metais susitikęs Veneros gyventoją – šis atrodė kaip Saulėje įdegęs baltaodis garbiniuotais ilgais plaukais, dėvėjo šokoladinį kombinezoną ir platų diržą – iki pilnos komiksinio kosmoso reindžerio ekipiruotės trūko tik permatomo šalmo su antena.

Adamskio skraidanti lekštė. Wikimedia commons nuotr.

Ateivis G. Adamskiui pranešė, jog veneriečiai yra labai susirūpinę dėl branduolinių bandymų, tiki Dievu ir tuo, kad visi ateiviai atrodo daugiau mažiau kaip žmonės. Vėliau knygose G. Adamskis net teigė, jog ateiviai jį pavėžinę kosminiu laivu, parodę jam tamsiąją Mėnulio pusę, kur jis matė miestus, miškus ir snieguotus kalnus.

George`as Van Tasselis – kitas amerikietis, kalbėjęsis su blondinais anapus Plutono. G. Van Tasselis 1952 metais teigė, jog telepatiškai bendrauja su super protingu ateiviu, vardu Ashtaras. Šis ateivis papasakojo G. Van Tasseliui, jog visos Galaktikos rūšys gali bendrauti su visuotiniu Visatos protu, ir G. Van Tasselis naudojo šias ypatingas „galias“, kad, pvz., pasikalbėtų su vėlionio Nikola Tesla siela.

Ashtaras taip pat įspėjo, jog vandenilinė bomba gali sunaikinti Žemę, ir kad jo skraidančių lėkščių flotilė 1952 metais atvyksianti į Žemę. Kai bomba sprogo ir nieko nenutiko, G. Van Tasselis visai žmonijai pranešė, jog apokalipsės pavyko išvengti tik jo draugužių ateivių dėka – šie esą apsaugojo Žemę nuo siaubingų bombos padarinių.

Kitas su į žmones labai jau panašiais ateiviais neva susidūrė amerikietis Howardas Mengeris – jis irgi iš pradžių sakė, jog ateiviai atvyksta iš Marso ir Veneros, bet vėliau apsigalvojo, pradėjęs teigti, esą ateiviai viso labo turi bazes Marse ir Veneroje. Aukšti ateiviai blondinai (šįkart – iš Plejadžių žvaigždyno) lankėsi pas vienarankį šveicarų ūkininką Eduardą Meierį – šie ateviai, pasak jo, atvyko iš planetos pavadinimu Era, gyvena iki tūkstančio metų, yra telepatai ir skraido per „hipererdvę“ (įdomu, ar tą pačią, kaip Žvaigždžių karų „Tūkstantmečio sakalas“?). Panašius taikius, Dievą garbinančius ir pastoralinėje idilėje gyvenančius ateivius susitiko ir lietuvių kunigas Bronius Paltanavičius.

Aišku, kad jokių blondinų iš kosmoso nei vienas šių žmonių nesusitiko – pvz., G. Adamskio knyga „Inside the space ships“ labai jau primena jo 1949 bandytą išleisti mokslinės fantastikos knygą „Pioneers of Space“. Kiti galbūt nuoširdžiai tikėjo. Bet įdomesnis klausimas – kodėl blondinai? Kokios priežastys lėmė, kad bent dalis kontaktierių įsivaizdavo „kosminius brolius“ atrodančius būtent taip? Viena priežasčių – mokslinėje fantastikoje jau kurį laiką buvo visiškai normalu įsivaizduoti ateivius pernelyg jau žmogiškus.

Puikus pavyzdys – „Tarzano“ autoriaus Edgaro Rice`o Burroughso „The Princess of Mars“ ir kitos knygos, kuriose šalia aukštų, žaliaodžių, keturrankių žaliųjų marsiečių sutinkame beveik nuo žmonių nesiskiriančius raudonuosius marsiečius (vienintelis skirtumas – šie deda kiaušinius).

Paskutinis Kriptono planetos sūnus, į Žemę atvykęs ir žmonių išaugintas Supermenas savo išvaizda taip pat beveik nesiskiria nuo vietinių gyventojų. Šis įprotis niekur nedingo ir mūsų laikais – pvz., žaidimų serijoje „Mass Effect“ pasirodanti asari ateivių rūšis, kurios atstovės atrodo kaip dailios žmonių moterys mėlyna oda; arba Spockas ir kiti vulkanų padermės atstovai „Star Trek“ frančizėje. Tačiau tikriausiai labiausiai šitokio ateivių įvaizdžio susiformavimui turėjo 1951 metų mokslinės fantastikos filmas „The Day the Earth stood still“.

Šiame filme į Žemę (o jei tiksliau – į Vašingtono miestą JAV) skraidančia lėkšte atvyksta geranoriškas, kaip žmogus atrodantis ateivis Klaatu ir jo robotas Gortas. Išsigandę kareiviai ateivį apšaudo, ir jo robotas sunaikina kareivių ginklus. Vėliau ateivis Klaatu praneša prezidento sekretoriui turįs labai svarbią žinią, kurią privalo perduoti visiems pasaulio lyderiams tuo pačiu metu (sekretorius šiam atšauna, kad tai neįmanoma).

Klaatu taip pat pasisiūlo slapta pagyventi tarp žmonių, kad šiuos geriau suprastų, bet ir šitai jam uždraudžia. Galiausiai Klaatu pabėga iš šio namų arešto, apsigyvena pensione, kur susipažįsta su jauna našle ir jos sūnumi. Tada vaiko patartas, susitinka su ypač protingu profesoriumi Barnhardtu, kuris, įtikintas Klaatu, sušaukia į konferenciją daugybę pasaulio mokslininkų, ir net pusvalandžiui visame pasaulyje (išskyrus ligonines ir lėktuvus) sustabdo elektrą. Galiausiai ateivį nušauna, ir robotas Gortas ima viską naikinti, tačiau jaunoji našlė pasako jai anksčiau patikėta frazę – Klaatu Barada Nikto – kuri sustabdo robotą ir (trumpam) prikelia Klaatu. Susirinkusiems pasaulio mokslininkams Klaatu tada praneša, jog žmonija elgiasi neatsakingai su savo atrastomis technologijomis, ir, jeigu žmonija toliau bus tokia agresyvi, ateivių super-robotai galiausiai žmoniją ištrins. Pabaigoje Klaatu palieka Žemę, davęs pasirinkimą – „Gyvenkite taikoje, ir prisijunkite prie mūsų, arba tęskite dabartinį savo elgesį, ir būkite sunaikinti“.

Panašumai akivaizdūs – Klaatu labai primena Adamskio, Van Tasselio ir Mengerio geranoriškus kosminius blondinus – jis draugiškas žmonijai, pacifistas, technologiškai pažengęs, įspėja žmones apie technologijos pavojus bei atvyksta su taikos ir dvasinio tobulėjimo žinia – galaktinis Jėzus Kristus (jo net slapyvardis kino filme Misteris Carpenteris – pažodžiui Ponas Dailidė). Kultūros istorikas Davidas J. Skalas teigia, jog šis filmas galėjo padaryti įtaką šitokiam geranorių ateivių įvaizdžio susiformavimui – jau kitais metais po filmo pasirodymo G. Adamskis susitiko savo veneriečius, o G. Van Tasselis galaktiniu telefonu susisiekė su Ashtaru. Koks sutapimas...