Kaip žmonės įsivaizdavo ateivius(III): pilkiai iš Tinklelio Zetos

Fantastika Kaip žmonės įsivaizdavo ateivius(III): pilkiai ...

Kaip jau rašiau pirmoje ir antroje dalyje, žmonija visados spoksojo į žvaigždes, bandydama įsivaizduoti, kokie keisti, bet ne pernelyg keisti, padarai kosmose gyvena. Blondinai iš Veneros ir kraujasiurbiai reptiloidai savo kūno sudėjimu labai nuo žmonių nesiskiria – dvi akys, dvi šnervės, keturios galūnės, burna, vienu žodžiu, nuobodu. Nei čiuptuvų, nei segmentuotų galūnių, na, reptiloidai įsivaizduojami žvynuoti, bet ir jie atrodo kaip peraugusios iguanos – pernelyg žemiškai.

Toliau aprašomi egzemplioriai toli nuo homo sapiens sapiens kūno išplanavimo irgi nenuklysta – žinoma, omenyje turiu „X-failų“, „Nepriklausomybės dienos“ ir daugybės kitų filmų pagrindinius herojus, pilkuosius ateivius didelėmis akimis ir dar didesnemis smegenimis.

Betty ir Barney Hillai, šalt. wikimedia commons

Jūs juos matėt (bent jau per TV ar internete), jūs juos pažįstat (bet tikriausiai ne asmeniškai) – sulysę, pilkaodžiai didelėmis galvomis ant plonų kaklų. Jie nukrito Rosvele, jie grobia karves, jie pasėliuose palieka išguldytus ratus ir pagautiems nelaimeliams zonduoja... na, patys žinot, ką ir kaip ten zonduoja.

Pirmasis susitikimas su šiais fantastikos šalies atstovais įvyko gūdžiais 1961 metais – per kosmines lenktynes, kai kosmose jau pypsėjo „Sputnik“ ir lankėsi Jurijus Gagarinas, todėl visas pasaulis išsproginęs akis spoksojo į nakties tamsą. Viena porelė – Betty Hill ir Barney Hillas – teigė susipažinę su žvaigždžių žmogėnais iš arčiau. 1961 rugsėjį, šiems begrįžtant iš atostogų prie Niagaros krioklių, jie danguje pamatė keistą šviesą, kuri atrodė kaip krentanti žvaigždė, tik krito labai jau keistai – į viršų. Vėliau keista šviesa nusileido prieš jų automobilį ir užstojo jiems kelią – tada iš lėkštės išlindo apie dešimtį žmogiškai atrodančių padarų, apsupo jų automobilį ir paliepė Barney „stovėti kur jis stovi ir toliau žiūrėti“.

Tuo šis tarpplanetinis susitikimas ir būtų pasibaigęs, jei porelės nebūtų pradėję kankinti keisti sapnai. Nebegalėdami pakęsti kasnakt pasikartojančių košmarų, jie nusprendė apsilankyti pas psichologą ir išbandyti tuo metu dar naują ir populiarią hipnozės terapiją. Bostone gyvenantis psichiatras Benjaminas Simonas Bettę ir Barney užhipnotizavo tik 1964 metais, prabėgus trims metams po „susitikimo“. Užhipnotizuoti jiedu papasakojo, jog keisti padarai juos nusivedė į lėkštės vidų, kur juos išrengė, o po to atliko visokius nemalonius eksperimentus – paėmė odos ir lytinių išskyrų mėginius, Bettei ateiviai net parodė žvaigždėlapį, kuriame buvo pažymėta, iš kur jie atskidę („ufologai“ vėliau teigė, esą šis žemėlapis parodo, kad ateiviai atvyko iš Tinklelio žvaigždyno Zetos žvaigždės – angliškai/lotyniškai Zeta Reticuli). Po to, pasak užhipnotizuotųjų, ateiviai palydėjo juos iki automobilio ir išskrido.

Ateivis iš „Bellero skydo“. Šaltinis – Wikimedia Commons.

Pats psichiatras netikėjo, jog Hillus iš tikrųjų pagrobė ateiviai – jis manė, jog šių fantazijų šaltinis – Bettės sapnai, kuriais galiausiai persisunkė ir jos vyro vaizduotė. Patys Hillai labai įtikėjo buvę prievarta žvaigdžiažmogių pagrobti tyrimams, ir tvirtino tą iki savo paskutinių dienų. Martinas Kottmeyeris teigė, kad Hillų „pagrobimo“ atsiminimus galėjo paveikti mokslinės fantastikos serialo „Outer Limits“ serija „Bellero skydas“ („The Bellero Shield“). Hillų pagrobėjai atrodė kitaip nei tipiniai X-failų ateiviai – nors jie turėjo dideles akis, jie taip pat dėvėjo juodus kombinezonus ir juodas kepuraites, be to Barney teigė, kad ateiviai turėjo dideles, į galvos šonus išeinančias akis, visai kaip seriale pasirodžiusi ateivių porelė. M. Kottmeyeris taip pat pastebėjo, jog Hillų pagrobėjai primena 1953 metų filme „Atėjūnai iš Marso“ („Invaders from Mars“) pasirodžiusius siaubūnus.

Pilkieji ateiviai mums įprastą išvaizdą įgavo vėliau – pirmą kartą ateiviai visiškai juodomis akimis pasirodo ufologo Budo Hopkinso knygoje „Dingęs laikas“ („Missing time“) 1981 metais. Kitoje B. Hopkinso knygoje „Įsibrovėliai“ („Intruders“) ateiviai įgauna ilgus ir plonus kaklus. Šių naujų ateivių savybių šaltinis – ne kas kita, kaip 1977 metais kino teatrus sudrebinęs Steveno Spielbergo filmas „Artimi trečio laipsnio kontaktai“ („Close Encounters of the Third Kind“).

B. Hopkinsas tikėjo, jog filme pasirodžiusius ateivius įkvėpė „pagrobtųjų“ pasakojimai – juk filmas gyrėsi esąs paremtas ufologų tyrinėjimais, be to, astronomas ir ufologas dr. Alanas Hynekas konsultavo filmo komandą. Tačiau specialiųjų efektų komanda pateikia kitą versiją: ateivius pagaminęs Carlo Rimbaldi teigė, jog S. Spielbergas su juo susitiko, pasakė, jog jam reikia kažko keturių pėdų (apie 1,2 metro) aukščio, plono ir su didele galva, bet nedavė jokių piešinių ar pavydžių, taigi C. Rimbaldi teko viską išgalvoti. C. Rimbaldis nusprendė, kad, būdami tobulesni ir toliau pažengę už žmones, ateiviai turėtų turėti dideles galvas, bet jiems, pvz., nereikėtų ausų ir nosių, be to, jie būtų silpnesni fiziškai (šie jo argumentai labai primena H. G. Wellso įsitikinimus apie žmonijos evoliuciją ateityje).


Šaltiniai:

https://en.wikipedia.org/wiki/Barney_and_Betty_Hill

Kottmeyer M., 2002, Alien iconografy: postcript, in Mammoth book of extraterrstial encounters, Robinson, London.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: