Kalba nulemia laiko suvokimą

Šaltinis: Seeker

Kultūra Kalba nulemia laiko suvokimą...

Atsimenate pernykštį fantastinį filmą „Atvykimas“, kuriame lingvistė Louise Banks, perpratusi keistą nežemiškų būtybių kalbą, įgavo gebėjimą matyti ateitį? Šis filmo motyvas nėra toks nerealistiškas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: kuo toliau, tuo daugiau randama įrodymų, jog kalba bent iš dalies nulemia mūsų požiūrį į pasaulį. Nors ateities pamatyti ji ir neleidžia, bet kitaip pažiūrėti į problemą galima vien pagalvojus apie ją kita kalba.

Kadras iš filmo „Atvykimas“ ("Arrival"). Šaltinis: Paramount Pictures

Jau seniai žinoma, kad dviejų ar daugiau kalbų mokėjimas pagerina bendrus protinius gebėjimus. Peru gyvenančios Aymara tautos atstovai laiką įsivaizduoja kaip upę, o ateitis jiems yra už nugaros, nes jos matyti negalime – tai atsispindi ir jų naudojamuose gestuose. Priklausomai nuo to, ar gimtojoje kalboje daiktavardžiai turi gimines, vaikai skirtingu metu suvokia berniukų ir mergaičių skirtingumą. Žmonės, kalbantys kalba, neturinčia atskiros gramatinės būsimojo laiko formos (pavyzdžiui, suomiai), daugiau dėmesio skiria savo ateičiai – pavyzdžiui, daugiau rūpinasi savo sveikata ar finansais. Pavyzdžių yra ir daugiau. O štai visai neseniai pristatytas dar vienas tyrimas, parodantis, kad kalba nulemia ir tai, kaip suvokiame laiko trukmę. Vienas iš tyrimo autorių detaliau jį pristato The Conversation straipsnyje.

Laikas yra labai abstrakti sąvoka, todėl skirtingose kalbose jam apibūdinti naudojamos skirtingos metaforos. Tarkime, anglai laiko trukmes įvardija pagal ilgį („a long time“ – „ilgas laikas“), ispanai – pagal dydį (jie sakytų „didelis laikas“). Ar skirtingų terminų naudojimas pakeičia tai, kaip suvokiame laiko tarpus? Norėdami atsakyti į šį klausimą, mokslininkai ištyrė, kaip laiko tarpus įvertina ispaniškai bei švediškai mokantys asmenys. Švedų kalboje, kaip ir anglų ar lietuvių, laikas matuojamas ilgiu, o ne dydžiu, kaip ispanų. Tyrimo metu dalyviai turėjo keletą kartų įvertinti praeinantį laiko tarpą, stebėdami vaizdą kompiuterio ekrane. Kartais tas vaizdas buvo ilgėjanti linija, kartais – besipildantis vandens rezervuaras. Kiekvieną kartą vaizdas kito vis skirtingu greičiu.

Gautas rezultatas patvirtino, kad kalboje naudojamos metaforos laikui apibūdinti susieja mūsų suprantamą laiko trukmę su atitinkamais reiškiniais. Švediškai kalbančių žmonių laiko pojūtis priklausė nuo linijos ilgėjimo greičio: jei linija pailgėdavo greičiau, jiems atrodydavo, kad praėjo daugiau laiko, nei tais atvejais, kai linija ilgėdavo lėčiau. O į besipildančio rezervuaro vaizdą jie nereagavo niekaip. Ispaniškai kalbantys asmenys, priešingai, reagavo į rezervuaro vaizdą, bet ne į ilgėjančios linijos. Dar įdomiau yra tai, kad abi kalbas mokantys tyrimo dalyviai reagavo į vaizdą pagal tai, kuria kalba buvo duota užduotis: gavę užduotį švediškai, jie reagavo į linijos ilgėjimą, o ispaniškai – į rezervuaro pildymąsi.

Egzistuoja dvi pagrindinės hipotezės apie kalbų reikšmę žmonių mąstymui. Viena hipotezė – universalizmas – teigia, kad egzistuoja kažkokia fundamentali logikos ir mąstymo sistema, o kalbos yra tik skirtingos tos sistemos išraiškos. Tuo tarpu kita – kalbinis reliatyvizmas – teigia, kad kiekviena kalba bent dalinai nulemia jos naudotojų mąstyseną. Šie ir panašūs rezultatai patvirtina kalbinio reliatyvizmo hipotezę. Tiesa, ne šimtu procentų: kai skirtumai tarp ilgėjančių linijų ar besipildančių rezervuarų buvo smarkiai padidinti, arba kai užduotis buvo pateikta be kalbinių užuominų, skirtumai tarp švediškai ir ispaniškai kalbančių dalyvių pranyko. Taigi kalbų poveikis mūsų mąstymui egzistuoja, bet nėra dominuojantis aspektas.

Kaip kalbame, taip ir laiką skaičiuojame. Šaltinis: Shutterstock

Tyrimo rezultatai publikuoti balandžio mėnesį žurnale Journal of Experimental Psychology: General. Populiariai tyrimas pristatomas ir Seeker vaizdo siužete.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: