Kam į Marsą skambino N. Tesla

Kadangi Marsas gana ryškiai šviečia Žemės danguje, planeta nuo seno masino žmonių vaizduotę. Kai kuriais su planeta susijusiais mitais patikėdavo net rimti mokslininkai. Štai Nikola Tesla prie vieno jų praleido pusšimtį metų, visokiais būdais bandydamas pasikalbėti su Marso kanalus neva iškasusia civilizacija.

Marsas (arba senovės lietuvių kalba – Žiezdrė) Saulę apskrieja per 687 Žemės paras. O paros trukmė šioje planetoje yra pusvalandžiu ilgesnė negu mūsiškėje – 24 val. 37 min. Marso skersmuo – maždaug pusė Žemės skersmens – 6792 km. Raudonojoje planetoje keičiasi metų laikai. Temperatūra ties pusiauju naktį nukrenta iki žemiau 100 laipsnių šalčio, o dieną pakyla iki 17 laipsnių šilumos. Ties ašigaliu labai nesušyla: čia temperatūra net vasarą laikosi apie 75 laipsnius šalčio.

Kas 780 dienų (dveji metai ir septynios savaitės Žemėje) Marsas būna opozicijoje – priešingoje pusėje nuo Žemės, nei Saulė. Tada jis yra ir arčiausiai mūsų planetos: priartėja per maždaug 80 mln. km. Tuomet planeta nakties danguje nušvinta itin ryškiai. 2003 m. Marsą ir Žemę skyrė tik beveik 56 mln. km, mokslininkai paskaičiavo, kad tai buvo mažiausias atstumas per 60 tūkst. metų!

Marso gravitacija yra tik maždaug 37,6 proc. Žemės gravitacijos. Taigi skiriasi ir objektų, esančių ant planetos paviršiaus, svoris. Pavyzdžiui, Žemėje 60 kg sveriantis žmogus Marse nesvertų nė 23 kg. Jeigu norite sužinoti, kiek svertumėte jūs, galite pasinaudoti skaičiuokle.

Plonytė Marso atmosfera – tikrai ne tinkamiausia gyvybei, kaip ją suprantame. Ją sudaro anglies dioksidas ir šiek tiek argono bei azoto, yra ir vandens bei deguonies pėdsakų. Marsas „Raudonaja planeta“ pavadintas ne šiaip sau. Rusva spalva atsiranda dėl geležies oksido, esančio dirvožemyje.

Marso paviršius yra labai sausas ir dulkėtas. Planetoje yra ir kalnų, ir smėlio dykumų, ir netgi vienos didžiausių smėlio kopų visoje Saulės sistemoje. Kadangi Marsas milijardus metų buvo bombarduojamas kitų dangaus kūnų, jo paviršiuje yra labai daug kraterių, kai kurių jų skersmuo ir gylis siekia kelis kilometrus. Kraterių tiek daug, kad jie skaičiuojami šimtais tūkstančių, tačiau tik tūkstantis jų turi pavadinimus.

Marse yra vandens. Tiesa, ne skysto – jis yra sustingęs į ledą, o daugiausiai ledo yra ašigaliuose. Šiek tiek jo yra ir garų pavidalu planetos atmosferoje. Kartais Marso paviršiuje pasirodo ir labai druskingo vandens.

Marsas turi du palydovus – Fobą ir Deimą. Abu jie labai nedideli: Fobo skersmuo yra 28 km, o Deimo – 16 km. Mokslininkai mano, kad palydovai gali būti asteroidai, patekę į Marso gravitacijos lauką ir pradėję skrieti aplink planetą. Kita teorija teigia, kad palydovai yra Marso dalys, atskilusios nuo jo ankstyvaisiais formavimosi metais. Jeigu tai tiesa, palydovų sudėtis turėtų būti panaši į Marso.

Anksčiau Marsas praturtino mitologiją, o, tobulėjant mokslui, yra vienų didžiausių žmonijos mokslinių atradimų šaltinis. Pirmą kartą Marsas paminėtas 1534 m. prieš mūsų erą. Senovės Egipto astronomai pastebėjo, kad planeta juda ne taip, kaip kitos žvaigždės. Kitos senovės civilizacijos taip pat fiksavo Marso judėjimą danguje. Pavyzdžiui, Aristotelis pastebėjo, kad Marsas kartais pranyksta už Mėnulio, vadinasi, mąstė jis, planeta yra toliau negu Žemės palydovas. Ir tai vyko maždaug IV a. prieš mūsų erą!

Laikui bėgant, apie Marsą buvo sužinoma vis daugiau, todėl planetą romantizavo ir fantastai, ir mokslininkai. Legendiniame Ray Bradbury veikale „The Martian Chronicles“ minimi Marso kanalai nebuvo visai iš oro nuleisti. XIX ir XX a. net kai kurie rimti mokslininkai tikėjo, kad Marsas yra išraižytas dirbtinių kanalų, o tai greičiausiai padarė vietiniai planetos gyventojai.

Taip atsitiko todėl, kad XIX a. astronomas Giovanni Schiaparelli, tyrinėdamas Marsą, pastebėjo keistus darinius, kuriuos pavadino „canali“. Tik vėliau, XX a. pabaigoje, kai gerokai patobulėjo kosmoso tyrimams skirta įranga, kai pasirodė pirmosios geros kokybės Marso nuotraukos, paaiškėjo, kad kanalai buvo tiesiog optinė apgaulė.

Marso kanalų mitas buvo toks gajus, kad N. Tesla 50 savo gyvenimo metų paskyrė bandymams kokiais nors būdais pasiekti Marse gyvenančią civilizaciją. Jis tikėjo, kad kanalai yra geriausias nežemiškos civilizacijos įrodymas. N. Tesla kurį laiką galvojo, kad kontaktą su marsiečiais užmegzti pagaliau pavyko, tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik jo kurtos įrangos leidžiami signalai, kurių jis pats tuo metu dar negalėjo teisingai interpretuoti.

Turbūt pirmieji, rimtai užsimoję Marse įrengti žmonių koloniją, buvo olandai „Mars One“. Jie prieš kelerius metus paskelbė ne tik apie koloniją 2027 m., bet ir iš jos į Žemę transliuojamą realybės šou. Jos įkūrėjas Basas Lansdorpas netgi lankėsi Lietuvoje, ir pasakojo, kokia nuostabi jų idėja.

Gerai pasireklamavę pasaulyje, projekto kūrėjai dingo. Matyt, suprato, kad Elono Musko tikrai neaplenks. O, kalbant apie E. Muską, jis žmones į Marsą ketina pasiųsti jau per artimiausius metus. Panašu, kad jo „Space X“ misijos raketai „Falcon 9“ sekasi geriau negu NASA. Net su Marso misijomis dirbantys mokslininkai yra įsitikinę, kad E. Muskas per artimiausius 10 metų tikrai įgyvendins savo planus.

Kiek visko vyksta Marse – sunku susekti. Šiuo metu planetą tyrinėja net kelios misijos, todėl naujienų ir naujienyčių iš ten atkeliauja pakankamai dažnai. Nuo 7-ojo dešimtmečio, kai pro Marsą turėjo praskrieti Sovietų Sąjungos „1M No.1“ (tiesa, nesėkmingai), žmonija ten siuntė kelias dešimtis misijų. Vienos jų pavyko, kitos – ne. Šiuo metu yra bent 7 planuojamos NASA, ESA ir „Space X“ misijos ir svarstomi dar keli pasiūlymai.

Nenuostabu, kad kartais tenka girdėti nuomonę: kam siųsti ten dar kažką, kai ir taip jau daug visko yra ir buvo? Pirmiausiai, skiriasi misijų tikslas. Vienos jų skirtos tirti Marso geologijai („Curiosity“), kitos – ieškoti gyvybės ar jos pėdsakų („ExoMars“) ir pan. Visų ten nusileidusių aparatų vietos taip pat skiriasi. Planeta – didžiulė, maži aparatai, netgi sėkmingai nusileidę ir veikiantys, per metus gali padaryti tiek, kiek per vieną dieną padarytų žmogus.

Nei NASA, nei ESA, nei kitos organizacijos tikrai į misijas nekištų tokių sumų piniginių vienetų, jeigu žinotų, kad kažkas, ką jie nori ištirti, jau seniai ištirta. Kosmose viskas vyksta daug lėčiau, bet nepaisant to, naujienų gauname daug. Tačiau neatsakytų klausimų – taip pat galybė. Ar Marse egzistuoja gyvybė? Ar egzistavo? Kas jai nutiko? Ar Marse galima auginti augalus? Ar ten įmanoma apsigyventi žmonėms, jeigu mūsų planetai kas nors nutiktų? Kokia yra Marso atmosfera? Kas sudaro jo branduolį? Ir tai – tik keli klausimai, į kuriuos nekantrauju sulaukti atsakymų.

Daugiau apie Marsą skaitykite čia ir čia.

Šis tekstas – ketvirtoji ciklo apie Saulės sistemos planetas dalis. Pirmojoje klausėmės, kokią muziką groja Neptūnas. Antrojoje – žavėjomės Saturno žiedais. Trečiojoje – už apsaugą dėkojome Jupiteriui. Kitų planetų faktai ir garsai – jau greitai techo.lt.