Kembridžo kosmologas: dabar viena rūšis gali nulemti planetos ateitį

Nuotrauka: Aftab Uzzaman, CC

Mokslas Kembridžo kosmologas: dabar viena rūšis gali nu...

Pagrindiniai pavojai kyla ne iš gamtos, o iš mūsų. Žmonija gali sukelti katastrofas, kokių ankstesnės kartos negalėjo. Taip techo.lt pasakoja seras Martinas Johnas Reesas, britų kosmologas, buvęs Karališkosios draugijos prezidentas, Kembridžo Trejybės koledžo ir Astronomijos instituto vadovas ir Egzistencinių grėsmių tyrimo centro Kembridže įkūrėjas.

Šiame interviu kalbėjome apie jo požiūrį į egzistencines grėsmes ir kokiais būdais jų galima išvengti.

Martinas Johnas Reesas

– Yra keletas būdų, kaip galima tapti altruistu. Arba padėti mažesnei grupei žmonių, kai tikimybė didelė, kad jie gali dabar išvengti egzistencinių grėsmių ar sumažinti jų pasekmes; arba padėti didelei grupei žmonių, galinčiai tai padaryti ateityje. Paparastai tariant, arba dabar aukoti pinigus Afrikos vaikų gyvybėms išsaugoti, arba investuoti į mokslą, kurio tyrimai pasitarnaus ateities kartoms. Jūs renkatės antrajį. Kodėl?

– Manau, nėra aišku, kokią pirmenybę teikiame artimos aplinkos žmonėms ir draugams, palyginus su atsitiktiniais žmonėmis kitame pasaulio krašte. Taip pat neaišku, kaip tai darome žmonių artimoje ateityje atžvilgiu, palyginus su tais, kurie gyvens tolimoje ateityje.

Tolimos ateities nuvertinimas labai svarbus daugelyje strateginių klausimų – ypač tokiuose, kaip klimato kaita. Visi sutinka, kad turbūt tik nedideli pokyčiai įvyks per dešimtmetį, bet yra grėsmė, kad kažkas labai svarbaus įvyks iki šimtmečio pabaigos. Būtent todėl, kalbant apie strategiją, yra svarbu klausti, iki kokio lygio sumažinama gyvenimų vertė po šimtmečio ir panašiai. O gal priešingai – negalima diskriminuoti žmonių pagal gimimo datą. Be to, ar esame pasiruošę mokėti iš anksto dabar dėl tų, kurie yra tik gimę dabar ar gims ateityje.

– Dėmesys kiekvienai grėsmei gali būti įvertinamas taip: ją nagrinėjančių žmonių skaičius padalintas iš tikimybės jai nutikti. Kurios grėsmės yra labiausiai apleistos?

– Manau, kad visos aukščiausio laipsnio, bet mažai tikėtinos grėsmės, yra per mažai nagrinėjamos, palyginus su dažniau sutinkamomis grėsmėmis. Yra daugybė tyrimų apie vėžį sukeliančias medžiagas maiste, mažas radioaktyvaus spinduliavimo dozes, lėktuvų avarijas ir panašiai. Užtai mažai tyrimų apie stipriai sukrečiančius, kad ir mažai tikėtinus, įvykius, ypač tuos, kurių tikimybė didėja, vykstant technologiniam progresui. Mes įpratę prie kibernetinių atakų, bet taip pat turime atsižvelgti į pandemijų grėsmę, tiek natūralių, tiek dirbtinių. Ir sugalvoti, kaip sumažinti jų poveikį.

Viena iš priežasčių, kodėl aš dalyvauju šiuose tyrimuose – Kembridžas yra gera vieta surinkti ekspertus, kurie gali bandyti nuspręsti, kurios grėsmės yra mokslinė fantastika, o dėl kurių verta atlikti analizę, kaip sumažinti jų poveikį.

– 2010 metais flash crash akcijų biržoje buvo sukeltas todėl, kad trūko prekyboje naudojamų aukšto dažnio algoritmų lankstumo. Ar manote, kad platus technologijos naudojimas mus padaro labiau pažeidžiamais?

– Jau dabar yra pavojus dėl to, kad mūsų pasaulis taip stipriai tarpusavyje susietas. Žinome, kad finansinėje sistemoje gali vykti grandininė reakcija, prasidėjusi dėl sutrikimo sistemoje, arba žmogaus, bandančio sutrikdyti sistemą. Mes taip pat žinome, kad pandemijos per pasaulį gali sklisti keleivinio lėktuvo greičiu. Gandai socialiniuose tinkluose gali sklisti šviesos greičiu, tikrąją to žodžio prasme.

Tokia greita sklaida reiškia, kad yra labai sunku surasti optimalų atsaką, jei įvykis buvo netikėtas ir nebuvo imtasi atsargumo priemonių. Tai taip pat reiškia, kad rimtos katastrofos turi didesnį šansą sukelti grandininę reakciją. Istorijoje buvo katastrofų, kurios paveikė konkrečias bendruomenes ar net sukėlė jų žlugimą, bet nebuvo pasaulinės. Dabar yra mažai tikėtina, kad rimtas nuosmukis galėtų įvykti vienoje šalyje, nesukeldamas pasekmių visam likusiam pasauliui.

– Pratęsiant klausimą apie egzistencines grėsmes: kurią iš jų vertinate kaip turinčią didžiausią tikimybę sunaikinti žmoniją?

– Nemanau, kad galėtų nutikti kažkas, kas sunaikintų visą žmoniją. Tačiau, manau, civilizacijos nuosmukis ir dabartinės visuomenės, kokia ji yra, sutrikdymas yra įmanomi. Mane neramina tai, kas gali stipriai sutrikdyti mūsų gyvenimo tvarką.

Tiesą pasakius, esame labai pažeidžiami dėl savo aukštų lūkesčių. Duodant vieną pavyzdį: rimta pandemija pareikalautų daug aukų. Net jei infekuota žmonijos dalis būtų tik 1 iš 1000, tai jau sukeltų socialinę trintį, nes perpildytų ligonines, o žmonės pradėtų kelti triukšmą dėl gydymo, kuris teoriškai jiems priklauso.

Tai skiriasi nuo bendruomenių prieš kelis šimtmečius, kai beveik kiekviena pandemija buvo fatališka – kai kuriuose miestuose „Juodoji mirtis“ galimai pražudė apie trečdalį gyventojų, o likusieji turėjo tęsti gyvenimą. Taigi esame jautresni pavojams, kurie gali sukelti socialinės tvarkos griuvimą. Tai iškelia sudėtingą klausimą, kurį turėtų nagrinėti socialinių mokslų mokslininkai – apie lengvai pasiekiamos komunikacijos pasekmes: ar ji sukuria stabilesnę, ar mažiau stabilią visuomenę. Pavyzdžiu, jei įvyktų kažkokia katastrofa viename iš didžiausių miestų pasaulyje, ar tai, kad kiekvienas turi mobiliuosius telefonus, pagerintų ar pablogintų situaciją? Šiuolaikinė komunikacija leidžia perspėti žmones apie grėsmes. Bet taip pat leidžia panikai ir netikroms naujienoms sklisti. Taigi nežinome, koks bendras efektas dėl šio tarpusavio ryšio.

– Per kelis dešimtmečius tikimės biotechnologijos ir epigenetikos progreso, bet kartu ir prognozuojame katastrofiškus atmosferos pakitimus per keletą artėjančių šimtmečių. Ar manote, kad galime genetiškai sukurti geresnę kartą, kuri būtų tam atspari?

– Klimato kaita mūsų nenužudys, bet padarys gyvenimą daug nepatogesniu: sukels migracijas, regionines maisto krizes ir panašiai. Tarp kitko, taip, reikia daug daugiau tyrimų apie švarią energiją. Sunku įsivaizduoti daugiau įkvepiantį iššūkį jauniems inžinieriams, nei galimybę suteikti pigią švarią energiją besivystančioms šalims.

NASA nuotr.

Atkreipiant dėmesį į kitas technologijas, manau, kad biologinis progresas sukels svarbių pasekmių. Pavyzdžiui, technologijos kaip CRISPR-cas9, funkcijos įgavimas (gain-of-function), kurios leidžia sukurti labiau mirtiną ar lengviau perduodamą virusą. Biotechnologijos duoda naudos, bet taip pat kelia etinius bei saugumo klausimus.

Pastarieji yra labai rimti, nes tai nėra panašu į pastangas pagaminti vandenilinę bombą, kuriai reikalinga specialios paskirties įranga. Ką biologas gali (per klaidą ar tyčia) padaryti, neetiškai ar neatsargiai naudodamas priemones, kurios greitai bus paplitusios universitetų ar pramonės atstovų laboratorijose? Tai yra labai sunku kontroliuoti.

Nerimauju dėl biotechnologijų, nes visi sutinka, kad yra svarbu turėti kažkokį reguliavimą dėl etinių ar rizikos apribojimo priežasčių, bet priversti laikytis šios tvarkos pasauliniu mastu yra panašiai beviltiška, kaip įvesti narkotikų ar mokesčių reguliavimą. Ir tai nėra tolimos ateities dalykas.

Grįžtant prie klimato kaitos ir žmonių rūšies modifikavimo. Jei žiūrėtume šimtmečius pirmyn, didelės apimties „žmonijos patobulinimas“ tikrai bus. Manau, procesas bus reguliuojamas, nes, jei tai būtų prieinama tik elitui, didėtų nelygybė. Jei klausiate mano nuomonės apie galimą scenarijų šiam vystymuisi, spėčiau, kad jis bus inicijuotas ne Žemėje.

Po šimtmečio bus keletas drąsių pionierių, gyvenančių kitur – galbūt Marse. Jie, žinoma, gyvens aplinkoje, kuriai jie yra prastai prisitaikę, taigi jie turės milžinišką postūmį modifikuoti save ar savo palikuonis genetinėmis ar biomechatroninėmis priemonėmis, norėdami prisitaikyti prie aplinkos. Jei evoliucija pereis į posthumanistinį etapą, tai įvyks toli nuo Žemės, kur jokie reguliavimai negali jų pasiekti, kur yra stiprus poreikis prisitaikyti. Tai mano versija. Žinoma, tai turi milžinišką reikšmę dar ilgesniame laikotarpyje.

Evoliucija iki dabar vyko lėtai pagal Darvino atranką. Ji užtruko gal milijoną metų – tiek prireikė vienos rūšies evoliucijai. Dabar šie pokyčiai vyksta technologiniais tempais – per vieną ar kelias kartas. Taigi posthumanistinė evoliucija vyks greičiau, nei bet kokia evoliucija, vykusi iki šiol. Ir neįsivaizduojame, kaip evoliucionuos: ar genetine modifikacija, biomechatronika, ar perkelsime savo smegenis į mašinas. Turime perduoti tai mokslinės fantastikos rašytojams!

– Pastaruoju metu stipriausi barjerai staigiai technologinei pažangai yra etiniai ir teisiniai klausimai. Kaip manote, kaip juos geriausiai išspręstų mūsų karta?

– Nors tai ir sudėtinga, turėtume daryti viską, kad išvengtume rimtų grėsmių dėl naujų technologijų, o tuo pačiu – gautume naudos. Aišku, šansai padidėja dėl technologinės pažangos, nes nauda yra didesnė, bet galimos negatyvios pasekmės yra labiau rimtos.

Manau, labai svarbu diskutuoti, ypač akademikams ir studentams, ir tiems, kurie dirba pramonėje, plėtodami technologijas. Tam, būtų pasiektas sutarimas dėl atsakingos plėtros gairių ir būdų, kaip sumažinti grėsmes, kurios gali atsirasti kartu su šiomis technologijomis.

– Tuo atveju, ar galėtumėte duoti technologinės pažangos pavyzdį, apie kurį nuomonė pasikeitė, per laiką supratus tikruosius privalumus.

– Neabejotinai, turime suprasti privalumus kartu su pavojais. Daugeliu atvejų rizikuoti verta, nes, jei nepriimsime naujų technologijų, turėsime sudėtingą užduotį – kaip užtikrinti padorų gyvenimą 9 milijardams žmonių šimtmečio viduryje. Todėl turime priimti naujus sprendimus.

Genetiškai modifikuoti organizmai gali būti vienas iš jų. Taip pat turime prisiminti, kad negalime išlaikyti didžiulės populiacijos šioje planetoje be gyvenimo būdo pokyčių. Manau, galime išlaikyti 9 milijardus žmonių, juos gerai išmaitinti, bet jie negali gyventi kaip dabartiniai JAV gyventojai. Jie negali valgyti tiek daug jautienos ir naudoti tiek energijos.

– Kaip nesusikompromituoti šioje alternatyvių faktų eroje?

– Manau, kad svarbiausia išsilavinimo siekiantiems žmonėms būti aktyviais, kai sprendžiami svarbūs klausimai. Galime tikėtis, kad jie labiau racionalūs nei dauguma. Kadangi jie jauni, jie, tikėtina, bus gyvi šimtmečio pabaigoje, todėl kartu ir besirūpinantys ilgalaikiais klausimais.

Tai svarbu, nes neramina, kad politikai labiausiai koncentruojasi į dalykus, kurie yra vietiniai, riboti ir trumpalaikiai. Jie rūpinasi, kas nutiks dabar arba iki kitų rinkimų. Akivaizdu, kad dauguma svarbių sprendimų, kaip pasaulio išmaitinimas, energijos tiekimas pasauliui ir pan., reikalauja tarptautinio bendradarbiavimo ir ilgalaikio planavimo. Tačiau politikai labiau susidomės svarbesniais klausimais, jei jie pasirodys jų el. pašto dėžutėje ar dėl jų bus nuolat diskutuojama spaudoje.

Todėl mums, akademikams, būtina kalbėti apie šias problemas, užtikrinti, kad jos būtų gerai suprastos ir užimtų svarbią vietą politikų darbotvarkėje. Ypač tokie dalykai, kaip energetika ir klimato kaita, kurie yra labai ilgalaikiai.

– Kokia jūsų, kaip astronomo, nuomonė apie tarptautinius ginčus tarp šalių Žemėje? Ar manote, kad gresiantis pasaulinis išnykimas galėtų suvienyti žmones tarp šalių ir religijų?

– Turime mąstyti tarptautiniu lygiu, kai kalbame apie beveik visas šias problemas. Viena valstybė šiame dinamiškame ir tarpusavyje surištame pasaulyje gali pasiekti labai mažai, jeigu nebendradarbiauja su kitomis. Kalbu ne tik apie vyriausybes, bet ir, pavyzdžiui, socialinius tinklus, kurie išsiplėtę tarp nacionalinių ribų.

Bet jūs galbūt klausiate, ar tai, jog esu astronomas, man suteikia ypatingą perspektyvą. Manau, tai duoda didesnį supratimą apie tolimą ateitį. Leiskite paaiškinti: dauguma iš mūsų yra gerai susipažinę su milžinišku laiko tarpu, kuris buvo reikalingas evoliucijai įvykti ir susiformuoti žmogui.

Visi išsilavinę žmonės suvokia, kad esame 4 milijardų metų evoliucinės istorijos rezultatas. Bet dauguma linkę manyti, kad žmogus yra aukščiausias evoliucijos taškas. Bet astronomai negali tuo tikėti. Išties, jie turbūt pasakytų, kad vargu ar esame net pusiaukelėje. Juk suvokiame, kad mūsų Saulės ir Saulės sistemos, Visatos ateitis yra greičiausiai gerokai ilgesnė nei praeitis. Tai suteikia papildomą motyvaciją, kad neįvyktų katastrofiškas nuosmukis, kuris iš anksto nulemtų ateitį, kuri kitu atveju tęstųsi ne tik šimtmečius, bet ir milijardus metų.

– Ką siūlytumėte skaitytojams, ypač jauniems žmonėms? Kaip jie galėtų pakeisti pasaulį į geresnę pusę ir atitolinti nuo katastrofiško išnykimo?

– Moksliniuose tyrimuose per pastaruosius 20 ar 30 metų įvyko nuostabus mūsų žinių pagilėjimas apie kosmosą, egzotines medžiagas, biologinį pasaulį, su tuo susijusia technologine plėtra. Dabartiniai išmanieji telefonai atrodytų magiški net prieš 20 metų. Taigi negalime suvokti, kokios technologijos bus naudojamos kasdieniniame gyvenime iki šimtmečio vidurio. Tai yra įdomus metas tiems, kurie (priešingai nei aš) yra pakankamai jauni dalyvauti šiame vystymesi.

Elonas Muskas – vienas iš efektyvaus altruizmo lyderių pasaulyje

Bet, manau, kad svarbu suprasti, kad šis šimtmetis yra ypatingas dėl galimybių, kurias suteikia naujos technologijos. Tai pirmas šimtmetis, kai viena rūšis, gali nulemti planetos ateitį. Pagrindiniai pavojai kyla ne iš gamtos, bet iš mūsų. Per mūsų bendrą ir vis gilesnį pėdsaką Žemėje, galime sukelti katastrofas, kurių ankstesnės kartos negalėjo. Mažos grupės ar net individai, naudodami technologijas, gali daryti įtaką – gerą ar blogą.

Manau, kad kils įtampa dėl privatumo, saugumo ir laisvės. Taigi šansai geresni, atsakomybės didesnes ir poreikis turėti globalią perspektyvą auga. Manau, liūdna, kad tiek mažai žmonių nori pradėti politinę karjerą. Tai suprantama, nes toks kelias dabar mažiau patrauklus ir labiau įtemptas nei buvo seniau, bet turime užtikrinti, kad pakankamai gabių žmonių su atsidavimu eitų tiesiai į politiką.

Tačiau, net nebūdamas politiku, kiekvienas gali paveikti visuomenės nuomonę per žiniasklaidą, tinklaraščius ar judėjimus (kaip efektyvus altruizmas). Vilčių teikia tai, kad tokie judėjimai pritraukia studentus, ne tik Kembridžo Universitete, bet ir kituose geriausiuose universitetuose pasaulyje. Tai yra daug žadantis ženklas ateičiai.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: