Kas, kaip ir kodėl, arba Klausimo analizė

Kultūra Kas, kaip ir kodėl, arba Klausimo analizė...

Žmogus – toks sutvėrimas, kuris nuolatos klausia. Jis tartum sutvertas kelti klausimus ir bandyti į juos atsakyti. Prie šio pagrindinio faktoriaus prisideda nuostaba, mąstymas ir refleksija. Galima viską suvesti į mąstymą, bet tada išsitrina šių skirtingų reiškinių bruožai.

Nuostaba, mąstymas, refleksija

Platonas nuostabai priskyrė filosofijos atsiradimą. Nuostaba kyla, kai kažkoks aiškus daiktas tampa miglotu, arba atvirkščiai. Taip pat – kai pamatai Grožį, pajauti Gėrį ir įžvelgi Tiesą – nuostaba dalyvauja šiuose procesuose. Su nuostaba susijęs nuostabumas, kuris reiškia kažkieno idealią formą. Ją įžvelgi ne tik juslinėmis priemonėmis, bet ir teorine žiūra, proto akimis pamatai loginę jos prigimtį. Taip gimsta filosofija, kuri, keldama klausimus apie kažkieno pradžią, vadovaujasi intelektu ir sąvokomis, kurios empiriškai neapčiuopiamos. Apie kažką, ko nėra, mąstoma sugalvotomis dvasinėmis esybėmis. Tikima, kad daiktų tvarka įsilieja į žmogaus sąmonę ir reiškiasi proto dėsniais. Kalba atspindi tą tvarką, todėl įmanomas kalbos priartėjimas arba nutolimas nuo reiškinio formos.

Mintis yra tokia dvasinė esybė, kuri iškyla tarsi pati savaime, bet ji greitai sukaustoma sąvokos ir apraizgoma žodžiais. Mintis – tai šešėlis, toks, kuris savyje talpina prasmę ir neaiškią formą. Sąvokos pagalba ji tampa įforminta ir ją įmanoma grafiškai pavaizduoti. Bet kartu ji įgauna savotišką pavidalą, nes kita kalba naudoja kitą sąvoką. Todėl daugiaprasmiškumas ir neišverčiamumas yra minties vidinės savybės, jos pasireiškimo galimybės sąlygos. Visa tai susiję su mąstymu, kuris, naudodamas kalbos sistemą, išorinį pasaulį paverčia sakinių ir teiginių visuma. Pasaulis tampa suprantamas, nes apie jį mąstoma, bet ar jis išgyvenamas? Iš dalies, nes patirtis visada yra pirmoje vietoje suvokimo prasme. Be patirties nėra pažinimo. Bet dažniausiai mintis yra suvirškintų patirčių rezultatas, kažkada buvusio mąstymo tikslo pasirodymas.

Idėja – minčių konglomeratas. Tai toks santykių kamuolys, kuris savyje talpina daugybę tarpusavyje susijusių patirties ir mąstymo reiškinių, kurių formos sudaro kompleksinį darinį. Jis kyla ne tiek iš mąstymo, kiek iš refleksijos. Refleksija reiškia ne tik abstrahavimą nuo juslinių medžiagų arba pašalinių minčių, bet ir atsižvelgimą į savo paties mąstymą. Tai yra mąstymas, pakeltas kvadratu, jei ne kubu.

Idėja tarsi sudaryta iš branduolio ir išorinio sluoksnio, kurio mąstymas apie branduolį keičia jo formą. Idėja labiau dinamiška esybė nei mintis, ir kai ji iškyla sąmonėje, jai reikia ilgesnio laiko tarpo pasirodyti. Ji taip pat reikalauja įsitraukimo ir mąstymo apie idėją indėlio, o tai padarius atsidėkoja aiškumu. Tuomet galima sušukti eureka! Taip gimsta išradimai ir priemonės žmonių buičiai gerinti. Nuostaba sustabdo proto žvilgsnį ties objektu ir jį tarsi išplėšia iš akivaizdumo jūros. Tada formuojasi minties užuomazga, kuri prie savęs, dėka mąstymo ir refleksijos, prideda kitas mintis ir taip prasideda virimas savo viduje, kol nesusikuria idėja. Visose pakopose dalyvauja fundamentalūs elementai: „kas?“, „kaip?“, „kodėl?“.

Niels Smeets/Unsplash nuotr.

„Kas?“, „kaip?“, „kodėl?“

Šie klausimo, kaip reiškinio, elementai skirtingai dalyvauja kiekvienoje pakopoje. Su nuostaba labiausiai susijęs „kas?“. Tai yra pirminis dūris mintimis į objekto formą. Išorinis apvalkalas savyje slepia esmę, kuri tą formą ir kuria. Tai yra bandymas proto akimis prasiskverbti pro formą į turinį ir surasti geriausiai tam turiniui atitinkančią sąvoką. Tai yra pagrindinis šio elemento bruožas: aštrus ir gilus skverbimasis vidun. Nuostaba sukelia pirminį objekto plyšį, pro kurį sklinda šviesa, – ji apakina stebėtoją savo prasmingumu. Ta prasmė nėra aiški, ji pasirodo savo silpniausiu švytėjimu, bet stebėtojas tai išskiria iš aplinkos, kuri sustingusi plyti savo akivaizdume. Todėl kitą kartą, kai atidžiai stebėsite kažką paprasto, džiaukitės išvydę kažką nepaprasto.

„Kaip?“ susijęs su mąstymu, kaip su savo pradžia – po to kai nuostabos skverbimasis, pasiekęs daikto šerdį, iškelia esmę ir apipavidalina ją sąvoka. Tuomet atsiranda poreikis pažinti tą supratimo procesą, tą proto kelią link Tiesos. Tam reikia apibrėžti objekto formą ir turinį, sudėti sakinius į teiginius ir nušviesti loginį pažinimo tinklą. Jo susiraizgymus ir branduolius, jo periferines zonas. Kaip jie jungiasi ir įgauna sistemos formą. Kaip gaunamas išorinis ir vidinis tapatumas. Mąstymas pasitelkia į pagalbą artikuliaciją, kuri sutvarko turinio pasireiškimą ir suteikia kalbai rišlumą. Po „kas?“ veržimosi į daiktą ir bandymo iš jo ištraukti esmę, protas pasuka savo žvilgsnį į „kaip?“, kuris suskaido daiktą į dalis ir bando pažinti kiekvieno funkciją. Taip kuriasi mokslinė teorija, pažinimo sistema, pasaulio matymas ir gyvenimo būdas. Bet ties tuo žmogaus klausimai nesustoja.

Galiausiai mąstymas transformuojasi į refleksiją, kuri pasuka savo žvilgsnį į mąstantįjį ir jo proto kontekstą. Taip atsiranda „kodėl?“, kuris išreiškia susirūpinimą įgytu žinojimu ir jo prasmingumu. Tai labiau susiję su moralinėmis ir etinėmis kategorijomis, kurios žmogui pasirodo abejotinos. Žmogus kažką daro, nes tai turi vertę, kuri sukuriama arba yra permanentinė. Panašiai ir moksle, kuris konstruoja metateorijas ir jomis bando pagrįsti esamų metodų pagrindus, arba parodyti jų klaidingumą. Bendriau paėmus šis klausimo elementas yra kritikos pagrindas – bet kokių pagrindų ir formų griaunamoji jėga. Kartu ji ir save griauna, nes suabejojama suvokėjo, pasaulio, prasmės realumu.

Taip netenkama ribų, bet užtai pasimato naujos, dar nežinomos žemės, kurios tampa naujo žinojimo pagrindu. Galiausiai sugrįžtama prie pradžių, prie nuostabos ir „kas?“. Su kiekvienu tokiu ciklu, mūsų žinojimas plečiasi, apima daugiau ir supranta giliau. Tai iš dalies primena hermeneutiką, kuri nagrinėja interpretacijos būdus. O kas yra tie ciklai, jei ne to pačio dalyko skirtingos interpretacijos?

Klausymas

Tokią klausimo analizę norėčiau apibendrinti sugretinęs šį fenomeną su klausymu. Prasmingame dialoge visada yra bent vienas klausantysis, kitaip nėra kam priimti siunčiamą informaciją. Klausimo kėlimas žmogui atsitinka panašiai kaip tam, kuris klausosi pašnekovo – į jo sąmonę patenka mintys, kurios kuria savotišką pasaulį. Klausytis tai nereiškia būti pasyviam ir nešališkam. Klausantysis aktyviai dalyvauja, įdeda pastangas ir bando suprasti. Per jo išgyventas patirtis pereinanti informacija įgauna savotiškų bruožų ir galutinis rezultatas gali skirtis nuo pradinio atskaitos taško.

Panašiai klausiantysis į pasaulį žvelgia norėdamas jį suprasti ir gauna atsakymus, kurie generuoja naujus klausimus, kurie savo ruožtu plečia žinojimą. Klausti tai kitoks klausymasis, kai pasaulis ir jo daiktai atsiveria tuo neaiškiu prasmės švytėjimu, kuris galiausiai virsta pilnateisiu gyvenimo modeliu.

Pats reikšmingiausias klausimas yra pats žmogus, jo sąmonė ir bandymas save suprasti.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: