Kodėl į orą reikia paleisti 18 mlrd. dolerių?

Vienas iš ryškiausių mano vaikystės prisiminimų yra Hale-Boppo kometa. Kai ši gražuolė sušvito Lietuvos danguje, kilo masinė isterija. O aš, būdama vaikas, naktimis negalėjau užmigti, nes bijojau pasaulio pabaigos, apie kurią mano kaime kalbėjo visi. Gaila, tada man niekas nepaaiškino, kad kometa nekėlė jokio pavojaus.

Trumpa istorija, nuo kurios pradėjau, yra paprastas pavyzdys, kodėl mokslą populiarinti yra būtina. Mokslo populiarinimas ar mokslo komunikacija galimai daug kam nesako absoliučiai nieko. Todėl pabandysiu paaiškinti, kas tai yra, ir kodėl to reikia.

Kas tai yra?

Mokslas ir technologijos kasdien keičia mūsų gyvenimus: kaip bendraujame, kaip dirbame, kaip keliaujame, net – kaip suvokiame pasaulį ir Visatą. Mokslas skirtas kiekvienam. Tai nereiškia, kad kiekvienas turi būti mokslininku. Tačiau kiekvienas turi turėti galimybę prieiti prie šaltinių, kuriuose net sudėtingiausi mokslo reikalai yra paaiškinami paprastai.

Mano pradžioje pateiktam Hale-Boppo kometos pavyzdžiui jau yra daugiau nei 20 metų. Tačiau panašių ir baisesnių atvejų apstu ir šiais laikais.

Nors šiame interneto amžiuje informacija yra labai lengvai pasiekiama, iš milžiniškų informacijos srautų atsirinkti patikimus šaltinius darosi vis sunkiau. Viena pagauta antis gali ne tik be reikalo išgąsdinti, bet ir kainuoti nemažas sumas pinigų. Be to, atsirado ir „gūglo“ ekspertų karta: žmonės, kurie biškį pagūglinę, tampa ir gydytojais, ir mokslininkais. Žodžiu, kuo tik nori.

Štai, paleidžiant Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą (LHC), kažkas nesuprato greitintuvo veikimo principų ir paskelbė, kad gali atsiverti juodoji skylė. Antraštėse mirgėjo gąsdinimai, kad CERN mokslininkai visus pražudys. Atrodo, nieko baisaus – parašė, perskaitė, pasiparino ir praeis. Bet CERN mokslininkai ne kartą buvo paduoti į teismą, o, užuot dirbę savo darbą, turėjo aiškinti elementarius fizikos dėsnius teismo salėse.

CERN ir pasaulio pabaiga dar nėra blogiausias pavyzdys. Dėl pseudo mokslininkų ir pseudo daktarų suaktyvėjus judėjimui prieš skiepus, sugrįžo ligos, kurios yra labai pavojingos, bet būtent dėl skiepų buvo seniai pamirštos.

Deramai susipažinti su vienu moksliniu tyrimu reikia ne tik perskaityti jo publikacijas, bet ir recenzentų, kitų mokslininkų pastabas, papildomus susijusius tyrimus ir kitą mokslinę medžiagą. To, žinoma, kiekvienas tikrai nedarys. Todėl čia svarbus vaidmuo tenka mokslo komunikatoriams. Taigi efektyvi mokslo komunikacija, paprastai kalbant, yra gebėjimas perteikti mintį taip, kad ją suprastų kiti. Mokslo populiarintojai žino, kurie šaltiniai yra patikimi, žino, į kuriuos mokslininkus galima kreiptis konsultacijai, todėl jie visuomenei pateikia jau suvirškintą informaciją.

Kam to reikia?

Gerai, kad visame pasaulyje mokslo populiarinimas darosi vis kokybiškesnis ir aktyvesnis. Lietuva, kaip visada, atsilieka nemažai, tačiau ir čia vis dažniau atsiranda naujų iniciatyvų – festivaliai, mokslo kavinės, interneto puslapiai. Todėl dabar jau šiek tiek paprasčiau nepasiklysti „Daily Mail“ ar panašių dezinformacijos skaitalų džiunglėse.

Kai buvau Europos kosmoso agentūroje, turėjau garbės pakalbinti daug mokslininkų, vadovaujančių skirtingoms misijoms. Kosmoso misijos – labai brangios. Savaime suprantama, kad dažniausias skeptikų argumentas prieš kosmoso tyrimus yra jų biudžetas. Pavyzdžiui, NASA metinis biudžetas 2016 m. buvo 18,5 mlrd. JAV dolerių; Europos kosmoso agentūros – 5,25 mlrd. eurų.

Šios sumos, žinoma, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti milžiniškos. Jau per daug kartų teko girdėti, kad, tyrinėdami kosmosą, pinigus paleidžiame į orą. Europos kosmoso agentūrai priklausančio Europos kosmoso tyrimų ir technologijų (ESTEC) centro komunikacijos direktorius, vienas iš „Rosetta“ misijos mokslininkų Juanas de Dalmau, sakė, kad būtent su tokia nuostata dažniausiai ir susiduriama, bandant komunikuoti Agentūros darbus. „Svarbu, kad žmonės suprastų – kosmoso tyrimai nėra tik astronautų siuntimas į kosmosą už milžiniškus pinigus, juk tai yra mažiausia viso to dalis“, – aiškino J. de Dalmau.

Tačiau tie, kurie rėkia dėl pinigų, dažniausiai pamiršta esminį dalyką – žmogaus prigimtis yra tyrinėti ir atrasti. Būtent paprastas žmogiškas smalsumas žmoniją atvedė prie svarbiausių atradimų, ir turbūt prie dar svarbesnių atves ateityje.

Kad ir kaip būtų sudėtinga suprasti, kas iš to Higgso bozono ar fundamentinių fizikos tyrimų, CERN ne tik suteikia papildomų žinių apie Visatą, bet ir sukuria produktų, kurie pagerina „paprastų“ žmonių gyvenimus. CERN sukūrė internetą. Ten šiuo metu tobulinamas vėžio gydymo jonų srautu metodas, kurį naudojant, auglį smegenyse būtų galima sunaikinti nepažeidžiant gerųjų ląstelių. Šito nežinotume, jeigu mokslo populiarinimas nevyktų.

Cambridge universiteto profesorius Markas Walportas yra pasakęs, kad mokslas nėra pabaigtas tol, kol nėra gerai iškomunikuotas. Jis tikina, kad mokslo populiarinimas yra ne tik dalis mokslininko darbo, bet ir gyvybiškai svarbus procesas visam mokslui.

Jeigu žmonėms paprastai nepaaiškinama, kodėl tas atradimas svarbus, kodėl reikėjo investuoti kelis milijonus ar milijardus pinigų, natūralu, jog pirmoji reakcija yra atmetimas. O kodėl jie turėtų palaikyti to, ko nesupranta?

Kai žmonės supranta mokslą, jo procesus, praktinę naudą, atsiranda palaikymas. Palaikymas reiškia ne tik pridėtinę vertę, bet ir finansavimą tiek valstybiniu, tiek privačiu lygmeniu. O tokia graži bendra sinergija reiškia, kad vis mažiau vietos liks idiotų teorijoms ir iš oro nuleistiems faktams.

Taigi vienoje pusėje yra žinios, smalsumas, atsakymų į esminius Visatos klausimus paieškos, kasdien tobulėjančios technologijos. Kitoje – plokščia Žemė, pasaulio pabaiga vos ne kas savaitę ir skiepai kaip didžiausia blogybė. Rinktis – mums.