Kokie didžiausi robotikos iššūkiai kosmose?

Technologijos Kokie didžiausi robotikos iššūkiai kosmose?...

Pasaulio kosmoso centrai vis daugiau investuoja į kosmoso tyrimus. Kuriami robotai, kurie gali nukeliauti į kitus pasaulius ir surinkti duomenis Žemėje dirbantiems mokslininkams. Vienas pagrindinių robotikos iššūkių – padaryti taip, kad robotai kosmose būtų kuo labiau nepriklausomi. Kaip TECHO.lt pasakoja Europos kosmoso agentūros (ESA) robotikos inžinieriai – Martinas Azkarate ir Marius Klimavičius – pagrindinė mokslininkų užduotis – patobulinti navigaciją.

M. Klimavičius (kairėje) ir M. Azkarate (dešinėje), T. Robertson nuotr.

„Manau, netrukus galime pradėti kalbėti ir apie autonominius mokslo tyrimus, tai yra, sukurti robotą, kuris pats gali atskirti kažką, kas moksliškai yra įdomu“, – pasakoja M. Azkarate.

M. Azkarate ir jo komanda užtikrina kokybišką technologijų veikimą: prižiūri, išbando, vysto, konstruoja, programuoja technologijas, kurios reikalingos misijoms į kitas planetas. Jo laboratorijoje stažuojasi lietuvis Marius Klimavičius, kuris čia atvyko laimėjęs Lietuvos mokslo tarybos (LMA) konkursą.

M. Azkarate ir M. Klimavičius šiuo metu daugiausiai dirba prie misijos „ExoMars“. Tai – bendra Europos kosmoso agentūros ir Rusijos programa, skirta Marso tyrimams, ypač nežemiškos gyvybės paieškai. Paleista 2016 m. kovą, spalio 19 d. „ExoMars“ jau turėtų pasiekti Raudonąją planetą.

Su ESA mokslininkais pasikalbėjome „Robotiadoje“, kur jie specialiai pakviesti sudalyvauti.

Jūs abu dirbate robotikos laboratorijoje. Kaip manote, kaip vystysis robotų autonomija, kai jie nukeliaus į kitas tolimas planetas?

Azkarate: Autonomija yra vienas pagrindinių roboto, kuris tyrinėja kitas planetas, aspektų. Komunikacija tarp roboto tolimoje planetoje ir Žemės yra labai didelis iššūkis. Todėl atsiranda robotų autonomijos poreikis. Autonomija reiškia, kad robotas atliks paskirtą užduotį savarankiškai, be žmogaus priežiūros. Kartu gebės atpažinti iššūkius ir pavojus, kurie nebuvo numatyti iš anksto, taip apsaugodamas valdymo sistemas. Taip, daug dirbame su autonomija.

Dabar daugiausiai dėmesio skiriame autonominei navigacijai. Manau, netrukus galime pradėti kalbėti ir apie autonominį mokslą, tai yra, robotą, kuris gali atskirti kažką, kas moksliškai yra įdomu. Pavyzdžiui, jeigu jis pamatys kėdę ir pagalvos: wow, nesitikėjau Marse pamatyti kedės, ką ji čia veikia? Tai apie ją praneš Žemėje esantiems mokslininkams: ei, ką tik pamačiau kėdę Marse.

ESA ESTEC robotikos laboratorija, T. Robertson nuotr.

Ar tai įmanoma, turint omeny, kad dabar DI yra priklausomas nuo duomenų, kuriuos jam sušeriam? Tai jeigu roboto nesupažindinsim su ta kėde, gal jis jos tiesiog neatpažins? Jam ji neegzistuos?

Azkarate: Na, robotas pamatys objektą, kurio negali atpažinti. Jis jo neidentifikuos kaip kėdės, sutinku su tavim. Jeigu nesupažindinsime jo su kėdės konceptu, robotas tikrai neįvardins objekto. Lygiai tas pats, jeigu tu niekada nebūtum mačiusi jūros, o pirmą kartą tai padariusi, pagalvotum: o, tai yra ta jūra, apie kurią visi kalba. Taigi robotas atpažintų kažką, ko jis nesupranta. Jis praneštų mokslininkams, kad pamatė kažką naujo, ko dar nemoka atpažinti. Dirbtinis intelektas ir mašinų mokymasis reikalauja laiko. Galime tai paspartinti, naudodami kompiuteriją. Siūlau dirbtinį intelektą vertinti kaip vaiką. Vaikas iš aplinkos gauna duomenis. „Robotiadoje“ kalbėjome apie didžiuosius duomenis, žmogaus smegenys yra didžiųjų duomenų ekspertės, nes metų metus juos kaupia. Renka duomenis, abstraktus ir konceptus, kas yra stalas, kėdė... Juk yra daugybė skirtingų kėdžių, bet mes galime atskirti vieną, kai ją pamatome. Nepaisant jos spalvos ar formos, kiek kojų ji turi, nes išmokome tai padaryti. Yra būdų tokio tipo intelektą panaudoti robotikoje. Tai mokslui suteiks daugiau galimybių, o robotai galės atlikti vis sudėtingesnių užduočių.

Klimavičius: Dirbtinis intelektas tikrai yra tai, ko vis daugiau matysime ateityje. Pamirškite Holivudo filmus, viskas priklauso nuo to, kaip mes panaudosime technologijas. Jeigu esi toks kvailas, kad panaudotum ją blogiems tikslams, tokį rezultatą ir turėsi. Manau, technologija dažniausiai palengvina mūsų gyvenimus. Taigi nemanau, kad DI perims visus darbus iš žmonių, gal kai kuriuos, bet tai – geras dalykas. Autonomija yra vis dažniau naudojama. Automatizuojami visokie menkaverčiai darbai, tai galbūt padeda žmonėms pagalvoti, ką jie tikrai nori dirbti, o ne daryti tai tik dėl pinigų.

Europos Sąjunga šiuo metu priiminėja teisines robotikos ir dirbtinio intelekto normatyvas. Kaip manote, ar vienas įstatymas visiems robotams gali suveikti? Ar visgi kiekvienam roboto tipui, kiekvienai sistemai reikėtų kitokių įstatymų?

Azkarate: Tai – gana filosofinis klausimas, nes įstatymai priklausys nuo sistemų, kurios bus sukurtos. Dar vos prieš keletą metų niekas negalvojo apie įstatymus bepiločiams automobiliams, nes to niekam nereikėjo. Dabar, kai kuriama vis daugiau tokių automobilių, atsirado ir įstatymų poreikis. Manau, įstatymo veiksmingumas dar priklausys ir nuo to, kaip jis bus adaptuotas skirtingose šalyse. Kai kurios pažengusios valstybės naudoja daugiau robotikos negu kitos, ne visos valstybės vystosi tokiu pat greičiu.

Valstybės gali susitarti, kaip ir kokia robotika bus naudojama ateityje, kaip tai reglamentuoti įstatymais, bet taisyklės kuriamos pagal naujoves. Taip pat veikia fizika. Jeigu kažkas staiga atranda naują fizikos dėsnį ar lygtį, kuri paaiškina kokį nors pastebėjimą, o po daug metų kas nors pakeičia tą dėsnį. Tiesiog paaiškėja, kad ne visais atvejais jį galima pritaikyti, arba jis veikia tik tam tikromis sąlygomis. Manau, taip nutiks ir su robotikos įstatymais.

Klimavičius: Sutinku su Martinu. Nuo mūsų priklauso, kaip ją panaudosime. Taip, jeigu technologija yra pavojinga žmogui, taip, mes turime priimti įstatymus, kurie tai numatytų. Tačiau tai priklauso nuo atvejo.

Diskusija „Robotiadoje“, kurioje dalyvavo M. Klimavičius, M. Azkarate, CERN mokslininkai ir Lietuvos specialistai, A. Rutkausko nuotr.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: