Lietuviško fantastinio Širšės romano „Spiečius“ recenzija

Fantastika Lietuviško fantastinio Širšės romano „Spieč...

Lietuvišką fantastinę literatūrą turbūt reikėtų perkrikštyti Juodosios gulbės literatūra. Nors yra šiokia tokia tradicija, bet įsimintesni kūriniai paprastai iššoka tarsi pilypai iš kanapių (tik labai jų nedaug). Paskutinis toks megapilypas, matyt, buvo Andrius Tapinas, prieš keletą metų sukėlęs stimpankinį furorą su „Vilko valanda“ ir „Maro diena“. Bet net ir didžiulė „Vilko valandos“ komercinė sėkmė nepagimdė kitur įprasto sekimo jau išbandytais receptais, naujos fantastikos autorių ar kūrinių bangos.

Aplink fantastiką sukosi nebent paauglių literatūra, pirmiausia – Neringos Vaitkutės tamsiosios fantasy trilogija „Tamsa, kuri pabudo“ ar Rebekos Unos „Pabusk“. Ir štai iš niekur, mažai kam žinomoje nemokamų elektroninių knygų leidykloje „Naujas vardas“, atsiranda fantastinis romanas. Tegul jūsų neapgauna tai, kad „Naujo vardo“ knygos – nemokamos, ši leidykla nėra internetams būdingos gausios grafomanijos leidykla, jie žiūri, kam suteikia savo prieglobstį.

Romanas pasirašytas slapyvardžiu Širšė. Autorės įžanga kažko ypatingo nežada – vai, ar kada nors jautėtės negražiu? Aišku – kiekvienas kartais būna sau negražus, jeigu turi nors kiek smegenų! Kelias susidaryti įspūdį – vienas: bandyti skaityti, juk ne kas dieną pasirodo lietuviškas fantastinis romanas. Kurį laiką dar atbaido pats pirmas sakinys, kuriame – „rąstas iki klubų“, kol iš trečio karto suprantu, kad tai – tiesiog apie rąsto dydį! Ir ramiai nukeliauju puslapiais. Stilius nepažįstamas, galbūt tikrai autorė debiutuoja, bet tekstas gana sklandus, vaizdingas, jausmingas ir įdomus. Nesakau, kad laiko prikaustęs, bet tapšnoju puslapį po puslapio, norėdamas sužinoti, kas bus toliau...

Anuka – „gamtos vaikas“, ne viename kūrinyje sutiktas personažas – moteris, už savo fizinius trūkumus išmestas iš žmonių bendruomenės, nuolat klajojantis, ir ieškantis, kaip vėl į ją įsilieti. Bendruomenės – „spiečiai“, kažkokios matriarchatinės struktūros, kurias valdo Alfa motinos (vadinamos „Motinėlėmis“), ypatingai branginančios vaikus ir motinas, spiečius gina medžiotojai, o puola ir tuos vaikus grobia kažin kokie gmorgai, kurie nuo pat pirmo pasirodymo leidžia įtarti, kad nėra iš fantasy pasaulio. Netrukus ima brėžtis intrigos kontūrai, regztis meilės linijos, vyniotis siužetas, kurio, žinoma, nesiruošiu perpasakoti.

Ko pritrūko? Kaip ir dažname lietuviškame nuotykiniame kūrinyje (įskaitant ir šių eilučių autoriaus rašinius), pritrūksta grand finale. Jis lyg ir yra, jo lyg ir nėra. Nėra to šūksnio „O čia tai geras!“ Kūrinys baigėsi ir... baigėsi. Didesnioji dalis „kas kaltas?“ paslapčių paaiškėja per epilogą, tik štai galbūt vertėjo pačiame tekste prikabinti daugiau šautuvų, kad epiloge jie stipriau trinktelėtų. Įspūdį man šiek tiek gadino per daug moderni „spiečiaus gyventojų“ kalba ir kiek per daug modernios jausenos. Individualizmo ir žinomumo akcentavimas kolektyvinėje visuomenėje, pagaliau, netgi keistai išsisprendžiantys meilės trikampiai, išdavė neišbaigtą kūrinio socialinio pasaulio tvėrimą.

Ko užteko? Idėjų ir vaizduotės (labai graži tvėrių idėja), įsigilinimų į veikėjus, gebėjimo perteikti būsenas. Į kūrinį įsijauti: už veikėjus išgyveni, sprendi iškeltas mįsles ir mėgini nuspėti, kas gi bus toliau. Nebuvo nė karto, kad kūrinys suerzintų, kad norėčiau mesti jį į šalį, tardamas – „čia jau visiška nesąmonė“ arba „siaubas, kaip nuobodu“. Beje, fantastikos kaip tokios čia nėra labai daug, daug daugiau jausmų ir santykių knebinėjimo, tad knyga tinkama ne tik fantastikos mėgėjams.

Vertinant balais – stiprus 7, na, beveik 8 iš 10. Vadinasi – laiko tikrai negaila ir galite skaityti!

Visą romaną rasite čia.

Ištrauka iš romano:

„Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi?

Aš – taip.

Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą. Ne todėl, kad turėjo daugiau drąsos eiti į priekį. Greičiausiai todėl, kad per daug bijojo sugrįžti ten, kur jau buvo.

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.“

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: