„Linksmoji Arabija“, arba Kodėl mokslininkai rizikuoja

Mokslas „Linksmoji Arabija“, arba Kodėl mokslininkai ...

1761 metais Danijos karalius išsiuntė ekspediciją į Arabiją, kad išsiaiškintų, kodėl ten gyvenantys žmonės yra „tokie linksmi“ ir sužinotų, kaip savo gyvenimus reikėtų pakeisti patiems danams. Nepraėjo nė mėnuo nuo ekspedicijos pradžios, kai Šiaurės jūroje laivą užpuolė piratai. Bet kai visi įgulos nariai ruošėsi kovai, vienas ekspedicijos dalyvis – Carstenas Niebuhras – stovėjo priekiniame denyje, pasistatęs teleskopą, ir labai įdėmiai fiksavo Saulės disko atvaizdą. Kaip tik tuo metu per jį slinko Venera, ir astronomai įvairiose pasaulio vietose stebėjo šį reiškinį, taip norėdami pagaliau apskaičiuoti atstumą nuo Saulės iki Žemės.

Vėliau savo atsiminimuose Niebuhras apgailestavo, kad jo surinkti duomenys buvo nelabai tikslūs, nes jam nuolatos trukdė šaudymas ir šūkalojimai aplinkui.

Ši istorija, skambanti kone kaip anekdotas apie savo darbe paskendusį moksliuką, yra geras, nors ir ekstremalus, „žiūrėjimo kitur“ pavyzdys. Apie šį mokslui svarbų, nors kartais nuvertinamą, tyrimų būdą Europos astronomijos ir kosmoso mokslų savaitės (EWASS) plenarinėje sesijoje pasakojo Upsalos universiteto profesorius emeritas Bengtas Gustafssonas.

B. Gustafssono karjera įkūnija šį požiūrį: jo tyrimai siekia nuo Saulės sistemos iki Visatos pakraščių, apima mokslo bei kultūros santykį, mokslo filosofiją ir dar daugybę kitų sričių. Paskaitos pavadinimą jis pasiskolino iš citatos, rastos knygoje apie „Linksmosios Arabijos“ (Arabia Felix) ekspediciją: „Mūsų pasaulis jau seniai būtų žlugęs, jei ne nuolat atsirandantys žmonės, žiūrintys kitur“ (citatos vertimas labai laisvas).

Carstenas Niebuhras Jemene. Autorius nežinomas. Šaltinis: Danijos karališkoji biblioteka.

„Žiūrėjimas kitur“ moksle kartais pasireiškia labai tiesiogiai. Pavyzdžiui, astronomas Johnas Herschelis, garsiojo Williamo Herschelio sūnus, tėvo darbams pratęsti išsikraustė į Pietų Afriką. Ten jis galėjo stebėti pietinį dangų ir papildyti tėvo sudarytus ūkų katalogus objektais, kurių iš Anglijos pamatyti tiesiog neįmanoma. Panašiai mąstydami XX a. viduryje Europos astronomai įkūrė Europos pietinę observatoriją Čilėje: pietinis dangaus pusrutulis yra net įdomesnis nei šiaurinis, todėl galimybė stebėti jį daugybę kartų praplėtė astronomijos tyrimus.

Netiesiogine prasme, „žiūrėjimas kitur“ apima netradicinį požiūrį į problemas ir ambicingų mokslinių tikslų siekimą. Toks elgesys neretai leidžia pasiekti reikšmingus mokslinius proveržius. Pavyzdžiui, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, eksperimentuodamas su radijo antenomis, Karlas Jansky netyčia aptiko radijo bangų šaltinį Šaulio žvaigždyne, kuris vėliau paaiškėjo esąs mūsų Galaktikos centrinė supermasyvi juodoji skylė. Riccardo Giacconi, nepaisydamas astronomų bendruomenės skeptiškumo, propagavo orbitinių rentgeno spindulių teleskopų idėją. Nors daugelis teigė, kad šiais teleskopais matysime tik Saulę ir Mėnulį, jau pirmieji rezultatai apvertė mūsų supratimą apie energingus procesus Visatoje ir pradėjo rentgeno astronomijos erą. Arno Penziasas ir Robertas Wilsonas, kalibruodami mikrobangų detektorių ir bandydami pašalinti triukšmą, aptiko kosminį mikrobangų spinduliuotės foną. Pavyzdžių yra ir daugiau, ir toli gražu – ne vien astronomijoje.

Arno Penziasas ir Robertas WIlsonas prie Bell Labs priklausančios mikrobangų antenos, kuria aptiko kosminę foninę spinduliuotę. Šaltinis: Extreme Tech.

Rizikingi ir novatoriški tyrimai yra vienas iš trijų svarbių mokslinės pažangos variklių. Tačiau kiti du – tyrimo apimties didinimas ir tyrimo tikslumo gerinimas – yra daug palankiau priimami, kai kalba pasisuka apie tyrimų finansavimą. Kodėl? Ir – ar galima situaciją pakeisti?

Daugelyje mokslo sričių proveržiai dažniau pasiekiami per netikėtų naujų dalykų aptikimą, kuriuos tik vėliau paaiškina teorija, o ne teorines prognozes, kurias patvirtina eksperimentai. Tai gal ir neturėtų stebinti: gamtoje nežinomų reiškinių yra gausybė, o teoriškai juos išmąstyti kartais net iš principo neįmanoma. Bet toks požiūris į mokslo progresą beveik niekada nepraeina finansavimo paraiškų vertinimo stadijos. Čia iš tyrėjų kaip tik tikimasi labai detalių ir konkrečių prognozių, kas bus atrasta.

Skaitant paraiškas, dažnai galima pagalvoti, kad tyrimas, kuriam prašoma pinigų, jau yra atliktas. Kartais tokia būna ir realybė: atliekamas tyrimas, tada parašoma paraiška gauti finansavimą tam tyrimui, o, gavus finansavimą, publikuojami rezultatai. Mat rašyti paraišką dar neatliktam tyrimui tampa pernelyg rizikinga: jei numatytų atradimų padaryti nepavyks (tai yra visiškai reali rizika moksle), projektas liks neįgyvendintas ir tada taps žymiai sunkiau gauti finansavimą ateityje, o gali net tekti grąžinti dalį dabartiniam projektui skirtų lėšų.

Kaip turėtų veikti ir kaip veikia mokslinis finansavimas. Šaltinis: PhD Comics

Būna ir išimčių: pavyzdžiui, teikdami paraišką gravitacinių bangų detektoriui LIGO, jo sumanytojai atvirai prisipažino, kad negali garantuoti, jog ką nors su juo apskritai atras. Nacionalinis mokslo fondas (NSF) surizikavo ir dabar turime užfiksuotus pirmuosius gravitacinių bangų signalus. Tiesa, tas finansavimas gautas 1988 ir 1994 metais – šiandien panašaus rezultato tikimybė būtų gerokai mažesnė.

Gravitacinių bangų detektorius LIGO Hanforde, Luizianos valstijoje, JAV. Šaltinis: Caltech

Skeptiškas požiūris į netradicinius tyrimus nėra vien kažkoks finansavimą skirstančių institucijų kaprizas, jam yra ir rimtų priežasčių. Visų pirma, sudėtinga identifikuoti, kurie ambicingi projektai turi šansų, o kurie – ne, o visiems pasiūlymams finansavimo skirti neįmanoma. Antra, netradiciniai tyrimai, ar tyrimai be konkrečiai suformuluotų tikėtinų rezultatų, neturi jokios tiesioginės naudos visuomenei, todėl jų svarbą sudėtinga paaiškinti valstybės biudžeto sudarytojams ar galimiems privatiems rėmėjams.

Panašus požiūris, beje, toli gražu nėra naujas reiškinys. Kaip manote, ar Kolumbas būtų gavęs lėšų savo kelionėms, jei jų tikslas būtų įvardintas kaip „pažiūrėti, ar ten toli Vakaruose nėra ko nors įdomaus“? Greičiausiai ne; o štai vakarinio kelio į Indiją atradimas buvo toks tikslas, kurį Ispanijos karalienė suprato ir kuriam pritarė.

Tiesa, situacija tikrai nėra beviltiška. Vis daugiau mokslo tarybų, fondų ir panašių institucijų pradeda atsižvelgti į rizikingų tyrimų finansavimo problemas. Naudojami įvairūs būdai: finansavimo paraiškų vertinime atsiranda atskiras punktas projekto rizikingumui, dalis programų biudžetų paskiriama didelio rizikingumo projektams, skelbiami specialūs konkursai rizikingiems tyrimams... Kol kas didelių pokyčių dar nėra, bet judama teisinga linkme.

Viena galimybė mokslininkams jau dabar užsiimti neįprastais ar rizikingais tyrimais – dalyvauti didelėse tyrimų grupėse. Jos yra naudingos dėl dviejų priežasčių. Daugybė mokslininkų iš įvairių šalių, su skirtingais požiūriais į tas pačias problemas, leidžia lengviau pastebėti galimus netikėtus rezultatus. Be to, dirbant dideliame ilgalaikiame projekte, lengviau rasti šiek tiek laiko užsiimti rizikingais tyrimais, o projekto dalyviai gali kažkiek pasiskirstyti užduotimis ir išlaisvinti mokslininkus, galinčius vykdyti rizikingus tyrimus, nuo kai kurių kitų, daug laiko užimančių, darbų.

Darbas didelėse kompanijose vėl primena „Linksmosios Arabijos“ ekspediciją: didelės laivo įgulos buvimas leido Niebuhrui atsidėti Veneros stebėjimams, o ne kovai su piratais. Vėliau, nukeliavę į Arabiją, ekspedicijos dalyviai nieko linksmo ten nerado. Dauguma jų mirė nuo įvairių ligų, o Niebuhras liko vienintelis mokslininkas. Jis pareigingai vykdė užduotą misiją, aprašė žmonių gyvenimą ir Arabijos pusiasalyje, ir aplinkiniuose kraštuose, ir 1767 metais grįžo į Daniją. Tuo metu ten jau valdė kitas karalius, kuriam „Linksmoji Arabija“ nerūpėjo. Niebuhrui labai nesisekė publikuoti savo tyrimų aprašymus, nors jie buvo tikrai įspūdingi ir šiandien laikomi svarbiausiu XVIII amžiuje padarytu indėliu į Artimųjų Rytų tyrimus. Tai – dar vienas „žiūrėjimo kitur“ pavyzdys: kai Danijos valdžia ir akademinė bendruomenė nusigręžė nuo ankstesnės mados – Arabijos tyrimų – Niebuhras išliko atkaklus ir darė tai, ką manė esant reikalinga.

C. Niebuhro knygos angliško leidimo titulinis puslapis. Šaltinis: Google Books

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: