Marga veidmainio eterio kelionė, arba „Eterio, prašau, dar eterio!“

Mokslas Marga veidmainio eterio kelionė, arba „Eterio, ...

Dieviškas. Svaiginantis. Gyvas.

Sakoma, sukeliantis priklausomybę. Uždraustas.

Tikėta, kad išspręs fizikų galvos skausmus. Bergždžiai.

Dabar saugomas po kriptografiniu užraktu.

Eteris.

Dangiškasis eteris

Eterio kelionė prasideda senovės Graikijoje, kur susipina mitologija, kosmologija ir filosofija. Senąja graikų kalba eteris reiškia tyrų, švarų orą. Nebuvo tai tiesiog gaivus kalnų oras. Eteriu graikai laikė skaidriausią dangaus sluoksnį, aukštai virš mirtingųjų tvyrojusią esenciją, kuria kvėpavo dievai Dzeuso buveinėje. Ši esencija graikų kosmologijoje buvo personifikuotą į Eterį, vieną iš pirmapradžių Graikijos panteono dievybių.

Tačiau Graikijos filosofai į suasmenintas dievybes žiūrėjo įtariai. Buvo svarstoma, kad eteris yra penktasis (arba pirmasis) elementas, papildantis klasikinių elementų ketvertą – žemę, orą, vandenį ir ugnį. Eteris filosofų akyse buvo taip pat mitologiškai aukštai: už žemiškos sferos danguje jis supo ir judino kosminius kūnus. Nebuvo jis panašus nei į vieną iš žmonėms pažįstamų elementų – nei šaltas, nei karštas, nei sausas, nei drėgnas. Nepakluso jis ir fizikos dėsniams, kuriuos suformulavo Aristotelis.

Eteris graikų mąstytojams buvo intriguojantis spekuliacijų objektas. Kaip ir į dangaus kūnus, žvelgta į jį su pagarba ir atsargiai spėliota apie kilmę ir paskirtį. Šimtmečiams slenkant ir plintant raštams eteris iš neliečiamų padangių leidosi vis žemiau. Viduramžių alchemikai eterį jau vadino lotyniškuoju, kvintesencijos – penktojo elemento – vardu. Visoje Europoje mokslų paragavę alchemikai rovėsi plaukus, bandydami sukurti arba izoliuoti nepagaunamą eterį ir įpurkšti jo į eliksyrus. Tikėta, kad tyra, dangiška eterio kilmė išvalys žmogų nuo negalių ir ligų. Nėra tiksliai žinoma, kokiais būdais alchemikai grynindavo eterį. Panašu, kad apskritai nebuvo sutarta, kas yra tas eteris – septynetą kartų distiliuotas alkoholis, gyvenimą prašviesinantis eliksyras, o gal pats filosofinis akmuo, rūdijančius metalus verčiantis į tauriuosius?

Dar truputį ir jau eteris, Wikimedia Commons nuotr.

Svaigusis eteris

Nurimus alchemijos karštinei, eterio laukė dar viena transmutacija. Atsisakius burtų, misterijos ir pasitelkus chemijos žinias, buvo susintetintas dietileteris, dabar tiesiog žinomas kaip eteris. Tai bespalvis, lakus skystis, kurį 1540 m. iš etanolio ir sieros rūgšties išgavo vokiečių botanikas Valerius Cordus. O Corduso amžininkas, toksikologijos tėvas Paracelsas suprato šio junginio nuskausminamąsias ir narkotines savybes. Jis pastebėjo, kad vištos, paragavusios substancijos, daug geriau miega, ir pabunda be jokių pastebimų pagirių. Nežinia, kaip nuodugniai Paracelsas tyrinėjo eterio savybes, tačiau tikrasis anestetinis eterio potencialas operacinėse atrastas tik po kelių šimtų metų. Migdantys eterio garai pirmą kartą chirurginėje operacijoje oficialiai panaudoti JAV 1842 m.

Dar prieš gelbstint gyvybes ant operacinio stalo, eteris buvo naudojamas JAV euforiniuose aukštuomenės vakarėliuose. Vėliau ši svaigi alternatyva alkoholiui paplito ir žemesniuose sluoksniuose. Eterį XIX a. gerdavo Škotijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Prancūzijoje. Eteriu svaigintis labiausiai mėgo airiai. Airijoje valdžia į alkoholio varyklas žiūrėjo kreivai, o įtakinga katalikų bažnyčia alkoholį apskritai gerti draudė.  Airiai pažado mažiau gerti alkoholio laikėsi ir siurbčiojo eterį. Gryną. Net smuklėse jį pardavinėdavo, kartu su alumi ir viskiais. Galiausiai, 1890 m. eteris Airijoje paskelbtas nuodu ir medžiaga uždrausta.

Taip atrodė narkotiniai aukštuomenės vakarėliai XIX a. Nuotaiką ir kojas keldavo puikiai sudozuoti anestetiniai chirurginiai preparatai: eteris bei diazoto oksidas, Wikimedia Commons nuotr.

XX a. pradžioje eteriomanija apsikrėtė lenkai. Ištirpintą eterį gurkšnojo ir šachtininkai, ir moksleiviai. 1926 m. Lenkijos Seimas prekybą eteriu uždraudė, o dar po kelių metų paskelbė narkotiku, už kurio platinimą skiriamas laisvės atėmimas. Tačiau eterio šalyje nepritrūko – Lenkijos provinciją jis pasiekdavo kontrabanda. Eterį buteliukuose iš Vokietijos ir Čekoslovakijos gabendavo pasienio ruože gyvenantys vietiniai, vėliau įsigudrinta smulkius krovinius gabenti dresuotų šunų pagalba, kurie vieni slapčia kirsdavo valstybių sienas. Beje, iki šiol aplinkiniuose kraštuose (Lietuvoje taip pat) tirpūs eterio lašeliai – neužmiršta priemonė paragauti svaigulio.

Šviesonešis eteris

Nuo Naujųjų laikų iki pat XX a. pradžios metamorfozę išgyveno ir kita dangiškoji eterio pusė. Graikų mąstytojų eteris, juosiantis dangaus kūnus, grįžo į gamtos mokslininkų akiratį pradėjus nuodugniai tyrinėti šviesos prigimtį. Fizikus neramino klausimas – jei šviesa yra banga, kur ši banga sklinda? Kadangi šviesa keliauja per vakuumą, manyta, kad jis turi būti užpildytas nematoma terpe, kuria ir judėtų šviesos bangos. Juk vandens bangos sklinda vandenyje, o garso bangos virpa ore. Tad eterį fizikai manė esant plika akimi nematoma terpe ar lauku, užpildančiu visą tuščią erdvę.

XIX a. eksperimentinės fizikos prioritetas buvo išsiaiškinti, kas tas eteris. Tačiau vystantis fizikiniam šviesos supratimui, eterio idėja tapo vis labiau prieštaringa. 1887 m. įvykdytas garsusis Michelsono-Morley eksperimentas. Jo metu siekta aptikti ir išmatuoti santykinį Žemės judėjimą per stacionarų eterį, užpildžiusį kosminę erdvę. Žemei skriejant aplink Saulę ir šviesai judant įvairiomis kryptimis horizontalioje plokštumoje, eksperimentas turėjęs aptikti šviesos greičio skirtumus.

Tačiau paaiškėjo, kad šviesos greitis visada toks pat, nepaisant atskaitos taško. Erdvėje tvyrančio eterio, kuriame sklinda šviesa, hipotezė susvyravo. Nelauktos eksperimento išvados inicijavo tolimesnius erdvės ir šviesos tyrinėjimus. Mokslininkų bendruomenė vėl surėmė protus. Reikėjo paaiškinti šviesos sklaidą be eterio. Galiausiai, 1905 m. Einšteino specialioji reliatyvumo teorija pasiūlė tas pačias matematines išvadas atsisakydama eterio hipotezės. Buvo pristatyta revoliucinė reliatyvumo idėja ir prasidėjo moderniosios fizikos istorija.

Lietuvių kalboje fizikinis eteris šiandien išliko kaip įdomus kultūrinis atavizmas. Mūsų televizijos ir radijo bangos vis dar sklinda šiame „eteryje“. „Gyvas eteris“ tampo nervus, o politikai pešasi dėl ilgesnio „eterio laiko“.

Kriptografinis eteris

Naujausias eterio veidas – vos kelių metų senumo. Eteris – tai dalis Ethereum tinklo, kuris remiasi blockchain (blokų grandinės) ir kriptografijos technologijomis. Eteris yra šią ekosistemą palaikantis kuras, naudojamas sumokėti už paslaugas Ethereum tinkle. Trumpiau tariant, tai kriptovaliuta. Ir ne bet kokia. Už eterį istorijoje svarbesnis tik kriptovaliutų ir blokų grandinės tėvas Bitcoinas. Prieš porą metų pasirodęs Ethereum tinklas išplėtė blokų grandinės pritaikymo galimybes, įvedė išmaniąsias sutartis ir decentralizuotas programėles. Su Ethereum tinklo paleidimu pasirodė naujoji kriptovaliuta – eteris, ir pristatytas būdas, kaip nesudėtingai sukurti kitas, naujas kriptovaliutas.

Būtent pastaroji tinklo funkcija iš esmės pakeitė kriptovaliutų rinką ir ženkliai prisidėjo prie svaiginančios kriptovaliutų psichozės. Per porą metų užderėjo virš tūkstančio kriptovaliutų, ir didžioji dalis jų išvystyta Ethereum tinkle. Šiame chaotiškame kriptovaliutų turguje eteris, iš mitologinio dievų oro tapęs kriptovaliuta, yra beveik nenurungiamas. Jis yra antras pagal rinkos kapitalizacijos dydį, ir ištikimai stovi karaliaus Bitcoino pašonėje.

Eterio cheminės formulės ir eterio kriptovaliutos logotipo palyginimas. Akivaizdus skirtumas.

Nežinau, kiek kainuoja vienas lašas organinio eterio svaigulio, bet vieno skaitmeninio eterio vertė šiuo metu yra virš 700 EUR. Ir, jei prieš dvejetą metų, kai eteris tekainavo pusę euro, būčiau prisikrovęs jo į skaitmeninę piniginę... Šiandien tikrai svaigčiau lyg nuo tyro Olimpo oro ar saldžiojo vitriolio, pamėgto vištų ir žmonių. O dabar pasidžiaugiu bent eteriniais aliejais.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: