Herbertas Georgas Wellsas – turbūt vienas garsiausių mokslinės fantastikos autorių, kartu su Žiuliu Vernu ir Hugo Gernsbacku išpopuliarinęs mokslinės fantastikos žanrą. Jo knygas žino visi: tarp jų yra „Laiko Mašina“, „Daktaro Moro sala“ ir „Pasaulių Karas“. Kiek mažiau žinoma, jog jis yra ir stalo žaidimų kūrėjas, įkvėpęs „Warhammer 40 000“.
Dažniausiai apie Wellsą pasakojama istorija yra susijusi su „Pasaulių karo“ radijo ekranizacija. Pasak mito, Orsono Welleso skaityta radijo ekranizacija sukėlė masinę amerikiečių isteriją. Bet panašu, kad tai tebuvo radijo nekenčiančių laikraščių šmeižtas, nes pačios ekranizacijos metu jokių panikų ar riaušių nebuvo. Viena priežasčių, kodėl jokios panikos nebuvo – „Pasaulių karas“ vyko tuo pat metu, kaip populiari radijo laida, pilvakalbio Edgaro Bergseno komedijos šou. CBS radijo savininkai po to darė tyrimus, ir sužinojo, kad a) dauguma amerikiečių pasaulių karo negirdėjo, ir b) tie, kas girdėjo, suprato, kad tai pokštas.
Daugybė veiklų ir mylimųjų
Wellsas gimė 1866 metų rugsėjį Bromdeile; ankstyvoje vaikystėje jam teko ir mokytis finansų, ir pabūti audinių prekeivio mokiniu. Darbas audinių parduotuvėje jam nepatiko, ir tai gali būti viena priežasčių, kodėl jis tapo aršiu socialistu. 1879 m. Wellsui pavyko gauti mokytojo darbą Nacionalinėje Wookeyaus mokykloje, tačiau ilgai ten neišsilaikė. 1883 m. jam pavyko įtikinti tėvus leisti jam darbuotis Midhursto Gramatikos mokykloje. Čia Wellsui dirbti irgi nepatiko, tačiau šioje mokykloje jis galėjo niekeno netrukdomas užsiimti savišvieta. Kitais metais jis laimėjo stipendiją ir pradėjo studijuoti Normalo Karališkoje mokykloje Londone, kur jį biologijos mokė „Darwino Buldogas“ Thomas Henry`is Huxley`is. Baigęs mokslus, jis padėjo įsteigti Karališkojo Mokslo Koledžo Asociaciją, ir 1909 m. tapo pirmuoju šios organizacijos prezidentu. Nors gaudavo gana neblogą stipendiją, Wellsas nuolatos badavo ir visose savo nuotraukose atrodė perkaręs ir išbadėjęs (niekas tiksliai nežino, kam šiuos pinigus jis išleisdavo).
Baigęs mokslus, jis kurį laiką viešėjo pas savo tetą. Tuo metu pradėjo rašyti trumpus humoristinius tekstukus vietiniams laikraščiams, ir įsižiūrėjo į savo pusseserę Isabelę, su kuria vėliau susituokė 1891 m. 1894 m. jiedu išsiskyrė, ir Wellsas 1895 m. vedė savo buvusią mokinę Catherine Robins (žinomą kaip Jane), su kuria apie metus gyveno Wokinge. Šis laikotarpis – pats produktyviausias jo kūrybos laikotarpis. Šiuo metu Wellsas parašė savo garsiąją triadą – jam mokslinio fantasto šlovę atnešusią „Laiko Mašiną“. „Pasaulių Karą“ ir „Daktaro Moro salą“.
Wellsas buvo nepasotinamas mergišius – jo žmona tai žinojo, ir dažnai leisdavo šiam „pasilakstyti“. Tarp jo meilės romanų buvo amerikietė kontracepcijos šalininkė Marija Sanger, danų rašytoja ir Kaukazo tyrinėtoja Odette Keun, sovietų šnipė Moura (Marija Ignatjeva) Buderberg, rašytoja Elizabeth von Arnim, grafienė Constanca Cooleridge, ir karo žurnalistė Martha Ellis Gellhorn. Tai buvo gana įspūdinga, nes Wellsas buvo žemas, o jo balsas skambėjo panašiai, kaip šuniuko Droopey's iš animacinių filmukų. Niekas nežino, kas tiksliai jame traukdavo moteris, bet viena jo meilių memuaruose rašė, kad nuo Wellso nuolatos sklisdavo stiprus medaus kvapas – tai gali būti susiję su tuo faktu, kad Wellsas buvo diabetikas.
Pacifistas, kuriantis karinius žaidimus
Padedamas vienos iš savo meilužių, rusų šnipės, Wellsas Maskvoje asmeniškai susitiko su diktatoriumi Josifu Stalinu, ir jį smarkiai gyrė. Tai gana keista, nes Wellsas buvo užkietėjęs pacifistas. Šis jo pacifizmas lėmė tokių karinių žaidimų kaip „Warhammer 40 000“, „Infinity“ ar „Warmachines“ atsiradimą. H. G. Wellsas – pirmojo pasaulyje karinio žaidimo „Little wars“ autorius. Ši idėja gimė jo draugo Jerome K. Jerome apsilankymo metu – po vakarienės draugas ėmė iš žaislinės patrankos šaudyti į žaislinius kareivėlius, ir Wellsas prisidėjo (knygoje rašoma, kad tuo metu pas Wellsą viešėjo ir keletas moterų, kurios visiškai nesuprato, kas čia vyksta, ir žiūrėjo su tam tikra lengva panieka).
Kiek pažaidę jie kaip tikri geekai nusprendė, kad šis žaidimas būtų žymiai įdomesnis su kiekvieną smulkmeną aprašančiomis taisyklėmis. Jų sukurtas žaidimas buvo žaidžiamas su švinininiais kareivėliais, o mūšio laukas buvo sudaromas iš žaislų, knygų ir įvairių kitų namuose rastų daiktų. Žaidimas turėjo paprastas taisykles judėjimui, šaudymui ir kovai šaltaisiais ginklais. Šis žaidimas turėjo ir keletą įdomių taisyklių – viena iš jų buvo širmos naudojimas pajėgų išdėstymo metu. Jei širmos nebūdavo, pirmiausia kambaryje savo pajėgas išdėliodavo vienas, o tada kitas žaidėjas. Tačiau Wellso variante, jeigu būdavo širma arba dar kas nors, kas galėtų perskelti kambarį, kambarys būdavo padalinamas į dvi dalis, ir abu žaidėjai dėliodavo pajėgas vienu metu.
Kitas įdomus elementas – tikra artilerija. Wellsas žaidimuose naudodavo žaislines patrankas, kurios, patempus už virvutės, iššaudavo nedidelį medžio gabaliuką (tokias galėjote pamatyti senuose Tomo ir Džerio animaciniuose filmukuose). Ir kita, nuostabi taisyklė – laiko limitas. Kadangi šis žaidimas galėjo tikrai ilgai trukti, žaidimo taisyklėse buvo nustatytas laiko limitas – 1 minutė vienai patrankai ir viena minutė už 7 žmogelius (taigi, septynios minutės jeigu turi 49 kareivėlius ir t. t.). Taip pat viena iš taisyklių buvo ta, kad vienas žaidėjas sudėlioja mūšio lauką, o tada kitas pasirenka pusę, iš kurios jis žais. Kita įdomi taisyklė – pabūklų šaudymas. Pabūklai žaidime negalėjo šaudyti, jei šalia jų nebuvo bent keturių kareivėlių. Tada ėjimo metu pabūklas galėjo arba judėti (t. y. būti nutemptas), arba šauti.
Wellsas taip pat sukūrė papildomas taisykles, į kurias įtraukė traukinių judėjimą, artileriją, kavaleriją, inžinierius ir visa kita. Pats Wellsas, kaip pacifistas, tikėjosi, jog šis žaidimas leis jaunimui išleisti susikaupusią energiją ir pakeis tikrus karus. Pirmą variantą, pavadintą „Grindų žaidimai“ jis išleido 1911 m. Antrąjį, pataisytą, pavadinimu „Mažieji karai – žaidimas berniukams nuo dvylikos iki šimto penkiasdešimties ir toms protingesnėms mergaitėms, kurioms patinka berniukiški žaidimai“, – 1913 m. Akivaizdu, kad jo žaidimai karo nesustabdė.
Herbertas Wellsas mirė 1946 m., dėl neaiškių priežasčių. Vienoje savo knygų jis rašė, jog norėtų, kad jo epitafas būtų „Aš jums sakiau. Jūs prakeikti kvailiai“. Tačiau taip neįvyko; jis buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš jūros.
Šaltiniai:
H.G. Wells, Biography.com
One Reply to “Meilės ir karo žaidimai – Herbertas Georgas Wellsas”