Į Mėnulį ant sparnų: XVII amžiaus kosminė misija

Šaltinis: jerry8448 ir LeeAnneKortus iš DeviantArt

Kosmosas Į Mėnulį ant sparnų: XVII amžiaus kosminė mi...

Nuo seniausių laikų žmonės norėjo keliauti į dausas. Dar antrojo amžiaus graikų rašytojas Lucianas fantazavo apie keliones į Saulę ir Mėnulį savo kūrinyje „Tikroji istorija“. Dešimto amžiaus japonų pasakoje apie bambukų kirtėją irgi keliaujama į Mėnulį. Bet tai, žinoma, yra pasakos. Pirmi rimtesni bandymai sugalvoti, kaip būtų įmanoma nuskristi į mūsų palydovą, datuojami pirmąja XVII amžiaus puse.

Toks laikas – tikrai ne atsitiktinis. 1610 metais Galilėjas išleido knygą „Žvaigždžių šauklys“ (Sidereus Nuncius), kurioje pristatė pirmuosius Mėnulio stebėjimus per teleskopą ir netgi nupaišė grubų jo paviršiaus žemėlapį. Per porą dešimtmečių nuo šio įvykio paplito supratimas apie Mėnulį kaip apie kietą uolinį kūną, kuris skrieja danguje dideliu atstumu nuo Žemės, tačiau yra daug kuo į ją panašus. Žmonių vaizduotė, žinoma, apdovanojo Mėnulį atmosfera, jūromis ir gyventojais – 1638 metais anglo istoriko ir fantasto knygoje „Žmogus Mėnulyje“ (The Man in the Moone) rašoma apie vieno tokio Dominiko Gonzaleso kelionę iš Žemės, pasikinkius į karietą keletą ypatingų gulbių. Mėnulyje jis susitinka čiabuvius, kurie, žinoma, yra krikščionys, ir svečiuojasi pas juos pusę metų, o tada grįžta atgal.

Johanneso Heveliuso sudarytas vienas pirmųjų mėnlapių

Franciso Godwino „Žmogaus Mėnulyje“ iliustracija

Tokios istorijos nė kiek nesumažino rimtų svajonių nukeliauti į Mėnulį. Netgi priešingai – įvairūs mąstytojai ir išradėjai siūlė būdus, kaip nuskristi aplankyti mūsų kosminį kaimyną. Tais pačiais 1638 metais išleistoje jau ne fantastinėje knygoje „Pasaulio Mėnulyje atradimas“ (The Discovery of a World in the Moone) Oksfordo universiteto auklėtinis Johnas Wilkinsas rašo neabejojąs, kad galima sukurti skraidančią karietą, kuri nugabentų žmones į Mėnulį. Jis pristato kelis būdus, kaip tokia karieta galėtų atrodyti – ir varoma žmogaus jėga, ir paremta mechaninių žaislų principais, ir tempiama egzotiškų paukščių. Nors šie techniniai sprendimai šiandieniniam žmogui gali sukelti šypseną, kitos problemos, kurias iškėlė Wilkinsas, yra aktualios ir šiandien. Kaip reikėtų nugabenti į Mėnulį maisto ir vandens atsargų, jei jų ten nebūtų? Kaip reikėtų išgyventi retoje ir šaltoje Mėnulio atmosferoje? Kokie pavojai galėtų tykoti kelionės metu ir bandant Mėnulyje apsigyventi? Visa tai primena šiandien dar neišspręstas problemas – kaip apsaugoti astronautus nuo Saulės vėjo ir meteoroidų smūgių, kaip Mėnulyje išgauti vandenį ir ten nugabenti reikalingas atsargas.

Johnas Wilkinsas; greičiausiai John Greenhillo piešinys, darytas apie 1670 metus

Vieną iš kelionės idėjų – skrydį mechaniniu aparatu, skraidančia karieta, – Wilkinsas vystė ir toliau. 1648 metais išleistoje knygoje „Matematinė magija“ (Mathematical Magick) jis pristato įvairius mechaninius įtaisus, o vėliau svarsto, kaip jie galėtų būti panaudoti žmonių gyvenimams gerinti, taip pat ir skrydžiams. Apie skraidančią karietą irgi rašoma, ir vėl užsimenama, kad su ja galbūt pavyktų nuskristi į Mėnulį. Atrodo, kad Wilkinso įsivaizduojama karieta daug kuo priminė kitų Renesanso ir Apšvietos epochos mąstytojų supratimą apie skraidančius objektus – ji turėjo turėti plasnojančius sparnus ir skristi panašiu principu, kaip paukščiai.

Ypatingai įdomu yra tai, jog Wilkinso kolega Robertas Hooke`as prisiminimuose rašo, kaip jie dviese Oksforde kūrė skraidančios karietos prototipą. Deja, daugiau žinių apie šią karietą, kaip ir pats modelis, iki mūsų dienų neišliko.

Wilkinso svajonės apie kelionę į Mėnulį pasibaigė tik jo gyvenimui artėjant į pabaigą, kai paaiškėjo, jog Žemės atmosfera nesitęsia be galo toli, o kosmose yra vakuumas, kuriame žmogus neišgyventų. Bet nors tikrų kosminių skrydžių laukti teko kone tris šimtus metų, Wilkinso darbai buvo vienas pirmųjų, kad ir teorinių, žingsnių ta kryptimi.

Tekstas parengtas remiantis The Conversation, Red Orbit ir Atlas Obscura straipsniais.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: