Mitochondrijos: jėga, o ne tik jėgainė

Ką bendro turi preparatai lieknėjimui ir cianidas? Kuo grindžiama ta absurdiška mintis gydyti vėžį soda? Kaip ir kodėl atsiranda trijų tėvų vaikai? Ir kas sieja šiuos tris klausimus? Į paskutinį, apibendrinantį, klausimą atsakau iš karto ir vienu žodžiu: mitochondrijos.

Posakis „mitochondrija yra ląstelės jėgainė“ („Mitochondria is the powerhouse of the cell“) tapo memu, kuris įkūnija panieką švietimo sistemai, orientuotai į „bevertes“ akademines žinias, o ne į praktinių įgūdžių lavinimą. Be abejo, daugybė žmonių nugyvena ilgą ir laimingą gyvenimą, nė karto po mokyklos neprisiminę mitochondrijų. O mitochondrijos dėl to nesiliauja rūpinusios savo šeimininkų gerove. Nebent šeimininkas pats dėl nežinojimo joms pakenkia.

Rašant apie mitochondrijas neišvengsiu tos baisios frazės ir aš: mitochondrija išties yra ląstelės jėgainė. Labiausia panaši mitochondrija būtų į hidroelektrinę, kurioje vandens srovė suka turbiną ir šitaip generuoja elektrą. Tik mitochondrijų atveju srovė ir yra elektra, protonų koncentracijos arba elektrocheminių potencialų skirtumas mitochondrijos viduje, ir ši protonų srovė verčia suktis turbiną, sudaryta iš kelių molekulių – fermentą ATP sintazę. Taip, ATP sintazės dalis fiziškai sukasi, ir besisukdama „pakrauna“ ATP (adenozino trifosfato) molekules, kurios savo ruožtu suteikia energijos visiems ląstelės viduje vykstantiems procesams. Prikabinus prie ATP sintazės molekulės didesnę granulę netgi įmanoma stebėti tą sukimąsi galingesniu mikroskopu, kaip šiame filmuke.

Iš kur mūsų organizmo viduje taip ima ir atsiranda elektros srovė? Hidroelektrinėje, štai, viskas aišku: teka upė, yra srovė. Arba pastato užtvanką, nuo kurios kaskada krenta srovė ir suka turbiną. Mitochondrijos viduje elektrocheminių potencialų skirtumas ir srovė atsiranda dėl biocheminių reakcijų grandinės. Jas galima įsivaizduoti irgi kaip kaskadą, kurios viršuje yra su maistu gaunamos medžiagos: baltymai, riebalai, bet visų pirma – gliukozė, mėgstamiausias mūsų organizmo energetinis kūras. O sąlyginėje apačioje yra deguonis. Gliukozės skaidymo iki vandens ir angliarūgštės reakcijų kaskada sugeneruoja elektrocheminį potencialą ir protonų srovę, kurie, kaip jau minėjau, suka mūsų molekulinę turbiną – ATP sintazę ir generuoja ATP.

Biochemijos mokslo sritis, kuri nagrinėja energiją pernešančių molekulių susidarymą ir skaidymą, vadinama, kaip bebūtų netikėta, bioenergetika.

3D animacija apie ATP sintazės veikimą. Viršutiniame dešiniame kampe galima pasirinkti lietuviškus subtitrus. Už subtitrus dėkoti Facebook puslapio Biologija & Chemija autoriui Z. Žitkui.

Preparatai lieknėjimui ir cianidas: kas bendro?

Taigi deguonis mums reikalingas būtent tam, kad mitochondrijos galėtų gaminti energiją. Kitoms organizmo funkcijoms deguonis gali būti net kenksmingas. Būtent deguonis yra kaltas dėl garsiųjų laisvųjų radikalų organizme susidarymo (nors laisvieji radikalai, priešingai populiarios sveikatologijos nuostatai, nėra vienareikšmiškas blogis. Jie yra galingas ląstelės cheminis ginklas prieš įvairias kenksmingas medžiagas ir patogenus. Tiktai, kaip kiekvienas nuodas ir ginklas, turi būti vartojami apdairiai). Jūs kvėpuojate vien tik savo mitochondrijoms, jūsų širdis plaka ne šiaip meilės ar dar ko nors vardan, o kad pristatytų deguonį jūsų mitochondrijoms. Ir būtent kvėpavimas bei širdies plakimas visų pirma sustotų, jeigu mitochondrijos staigiai liautųsi gaminusios ATP. Nes mūsų širdies ir diafragmos raumenys dirba pastoviai ir pastoviai reikalauja energijos.

Uždusimas ir netrukus – širdies sustojimas: šitaip nužudo žmogų mirtina cianido dozė. Cianidas slopina fermentą, kuris reguliuoja vieną iš reakcijų, reikalingų elektrocheminio potencialo mitochondrijoje susidarymui. Protonų srovės nėra, ATP sintazė nesisuka, ATP nesigamina, energija raumenų susitraukimui žaibiškai išsenka, raumenys sustingsta – ir viskas. Mažesnės, nemirtinos cianido dozės kompromizuoja ląstelės funkcionavimą silpniau, bet net trumpalaikis toks sutrikimas gali negrįžtamai pakenkti nervų sistemai (smegenys, primenu, irgi yra energijos rijikės).

Dar šiek tiek animacijos apie energijos gamybą (arba ląstelės kvėpavimą) ir apie cianidą.

Bet, tarkime, net ir visiškai apie mitochondrijas pamiršęs žmogus žino, jog cianido gerti nevalia. Tačiau tūkstančiai žmonių visiškai savanoriškai vartoja kitus preparatus, kurie taip pat prislopina ATP gamybą. Kas, pasakysite, savanoriškai yra pasiruošęs kenkti savo kvėpavimui, širdžiai, smegenims? Iš maisto išgaunama ATP suteikia mums ne tik tą energiją, kurią aktyviai išnaudojame, bet ir tą, kurios neišnaudojame ir kurios atsargas organizmas noriai kaupia. ATP gali būti panaudota riebalų sintezei, o riebalai bado atveju – vėl konvertuoti į ATP. Tačiau dažnas šiuolaikinis žmogus susiduria su problema, jog pirmas procesas vyksta aktyviau už antrąjį. Ir tada kažkam šovė mintis pergudrauti mitochondrijas, prislopinti, kas jos veiktų ne taip efektyviai, ATP pertekliaus nesusidarytų ir riebalai nesikauptų arba net priešingai, organizmas būtų priverstas suvartoti tą erzinantį perteklių.

Cianidas – priemonė gal pernelyg drastiška, bet buvo parinkta kita medžiaga, sutrumpintai vadinama DNP (2,4-dinitrofenolis). Mechanistiškai DNP veikia šiek tiek kitaip, nei cianidas. Jeigu cianidas slopina vieną iš fermentų ir nutraukia elektrocheminio potencialo susidarymą, tai DNP padaro mitochondrijos membraną pralaidžia, dėl ko protonai prateka pro šalį, o ne pro ATP sintazę. Jeigu vėl pasitelktume hidroelektrinės analogija, cianidas uždaro užtvanką, nutraukia srovę, o DNP pridaro užtvankoje skylių, dėl ko vanduo pabėga, ir nebelieka kam sukti turbiną. Realios užtvankos atveju toks pokštas gręstų potvyniu. Mitochondrijų atveju irgi be komplikacijų neapsieinama. Pagal energijos tvermės dėsnį, susikaupusi energija šiaip sau nedingsta. Neturėdama galimybės nuveikti kažką naudingo, ji išsisklaido kaip šiluma. Todėl vienas šalutinių DNP poveikių yra karščiavimas, taip pat regos, odos, nervų ir kraujotakos sistemų pažeidimai.

Trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais DNP buvo plačiai vartojamas preparatų lieknėjimui sudėtyje. 1938 m. paaiškėjus jo daugybiniams pašaliniams poveikiams, jis buvo kaip maisto priedas uždraustas JAV. Tačiau kadangi DNP yra naudojamas daug kur ir pramonėje, pačią medžiagą sąlyginai nesunku gauti ir ji dažnai aptinkama preparatuose, kurios vartoja ne tik efektyvaus lieknėjimo siekiantys žmonės, bet ir kai kurie atletai, ypač kultūristai. Vien Jungtinėje Karalystėje per pastaruosius du metus bent aštuoni mirties atvejai yra siejami su DNP vartojimu, o vienos mirties atveju preparato gamintojas yra net nuteistas už netyčinę žmogžudystę.

Taigi, domėkitės mitochondrijomis – arba bent jau skaitykite plačiau apie preparatus, kuriuos vartojate. Ypač jeigu sakoma: „Nieko baisaus, taigi čia ne vaistas“. „Ne vaistas“ – reiškia šios medžiagos poveikis buvo ištirtas nepalyginamai prasčiau, nei vaisto, o gamybos kontrolė nusileidžia griežtumu.

Vėžys: ko čia dėta soda?

Kad atsakyčiau į šį klausimą, turiu išdėstyti dar šiek tiek bioenergetikos teorijos. Pagrindinis ląstelės energetinis kuras yra gliukozė. Kai gliukozė yra skaidoma, gaminamas ATP. Pirmą gliukozės skaidymo etapą vykdo laisvai ląstelėje plaukiojantys fermentai dar už mitochondrijos ribų. Į mitochondrijas patenka jau pusiau suskaidytas gliukozės produktas piruvatas. Šis pirmas gliukozės skaidymo etapas vadinamas glikolize (gliukozė ir glikolizė, glikolizė ir gliukozė: labai panašu, bet prašau nepainioti). Glikolizės metu iš vienos gliukozės molekulės susidaro tik 2 molekulės ATP, o antrojo etapo metu, mitochondrijose, – 36 ATP.

Atrodytų akivaizdu, jog ląstelei neverta terliotis vien su glikolize, kuri yra kaip eilė smulkių generatorių, o reikia būtinai pajungti ir jėgainę – mitochondrijas. Tačiau vienas glikolizės privalumas yra tas, jog glikolizė nereikalauja deguonies (primenu ir dar kartą: deguonies reikia tik mitochondrijoms). Be to, tai yra gana greitas būdas staigiai pagaminti daug energijos, daumaž šimtą kartų greitesnis už ATP sintezę mitochondrijose. Todėl glikolizė aktyviai vyksta, pavyzdžiui, raumenyse. Tas nereiškia, jog mitochondrijų raumenyse nėra ar jos nėra svarbios. Atvirkščiai, raumenyse mitochondrijų gausiau, nei bet kokiame kitame audinyje, bet ir energijos poreikis yra nepalyginamai, todėl raumenys griebiasi visų įmanomų energijos gaminimo būdų. Jaudintis dėl glikolizės neefektyvumo (ATP gaminasi mažai, ir dar lieka ne iki galo suskaidytos gliukozės liekanų) ląstelei verta, tik jeigu gliukozės trūksta, o raumenyse gliukozė tokiam atvejui yra sandėliuojama glikogeno, savotiškų „gliukozės konservų“ pavidalu.

Raumens ląstelių nuotrauka elektroniniu mikroskopu. m raide pažymėtos didžiulės mitochondrijos, g – glikogeno granulės. Šaltinis: SIU School of Medicine.

Po glikolizės likęs piruvatas raumenyse yra verčiamas laktatu, pieno rūgšties liekana. Plačiai paplitusi klaidinga nuomonė, jog būtent dėl susikaupusios pieno rūgšties po intensyvaus darbo maudžia netreniruotus raumenis. Ne, nemalonius pojūčius kitą dieną po fizinio krūvio sukelia mikroskopiniai raumenų skaidulų pažeidimai ir dėl to kylantis uždegimas. O pieno rūgštis yra paverčiama atgal piruvatu ir vėl grįžta į medžiagų apykaitą.

Iš dalies panaši situacija susidaro ir auglyje, kai jis užauga iki tokio dydžio, jog deguonis į vidų prasiskverbia prastai. Deguonies trūkumo sąlygomis ląstelėje įsijungia ištisą kompleksinė programa, leidžianti jai išgyventi. Pavyzdžiui, ląstelės paviršiuje atsiranda daugiau gliukozės nešiklių, kurie transportuoja į vidų daugiau gliukozės, taip pat prisigamina daugiau glikolizę vykdančių fermentų – viskas, kad ląstelė galėtų išgyventi bent per neefektyvią glikolizę. Bent jau šitaip svarstė Nobelio premijos laureatas Otto Heinrichas Warburgas, apie 1920 metus atradęs jo vardu pavadintą reiškinį: vėžinės ląstelės aktyviai vykdo glikolizę, o mitochondrijų dažnai turi mažiau, nei sveikos ląstelės. Nepaisant to, jog vėžiniai susirgimai labai skiriasi pagal įvarius požymius, Warburgo efektas yra vienas universaliausių vėžio bruožų.

Per šimtą metų mūsų supratimas apie Warburgo efektą gerokai patobulėjo. Deguonies trūkumo sąlygomis ląstelės ne šiaip pereina į glikolizę – ląstelės biologija smarkiai keičiasi, jos pradeda išskirti lokalinius hormonus, kad į naviko vidų įaugtų kraujo kapiliarai, tampa atsparesnės vaistams, piruvatas vietoj energijos gamybos mitochondrijose naudojamas ląstelės komponentų sintezei, reikalingų sparčiam vėžinės ląstelės augimui ir dalijimuisi; vyksta daugybė kitų įdomių, bet apsunkinančių pacientų gydymą dalykų.

Kad lengviau būtų suvokti, kokio sudėtingumo procesai vyksta ląstelėje, pateikių žemiau biocheminių procesų žemėlapį. Net ir tokioje, labai supaprastintoje schemije matosi, kaip visi procesai yra tampriai susiję tarpusavyje. Pasikeitus vienam, galima gauti netikėtą efektą visai priešingoje schemos pusėje. Pilnesnį variantą galima pažiūrėti čia.

Biocheminių kelių schema. Šaltinis - Wikipedia.

Supaprastintas supratimas apie Warburgo efektą yra plačiai eksploatuojamas populiarioje sveikatologijoje: vėžinės ląstelės valgo daug cukraus ir rūgština aplinka – valio, nevalgykime cukraus, šarminkime jas, ir problema išspręsta! Panašai yra ideologiškai paremta eilė madingų dietų, nuo ketogeninės iki šarminės. Neretai šių propaguojamų dietų naudingas efektas yra menkai susijęs su deklaruojamu jų teoriniu pagrindu; ketogeninė dieta, kiek teko matyti, yra rimčiausia ištirta iš jų visų. Dauguma šių dietų nėra blogos, kai kurios net tikrai koreliuoja su mažesne vėžio išsivystymo tikimybe. Pavojus atsiranda, kai pradedama peršti nuomonė, jog viena ar kita dieta pati savaime gali pagydyti nuo vėžio.

Ne, mokslas nežino dar dietos, kuri pagydytų vėžį pati savaime. Ir ne dėl to, jog farmacijos mafija neleidžia mokslininkams tyrinėti tokių nuostolingų priemonių. Geras onkologas visada duos jums patarimus ir dėl mitybos. Dietų įtaka chemoterapijai yra intensyviai tiriama. Pavyzdžiui, žinoma nemažai atvejų, kai ketogeninė dieta taikoma kartu su radioterapija arba chemoterapija pagerino gydymą, ir šiuo metų vyksta platesni šių derinių klinikiniai tyrimai.

Panašiai bandoma pagrįsti ir stebuklingą sodos gydomąją galią: vėžys rūgštus, neutralizuokime jį. Na, kaip kokį refliuksą. Šiaip tai, jeigu pasigilinsime į reiškinio istoriją, vienas italų šundaktaris pradėjo praktikuoti vėžio gydymą soda, nes teigė, jog vėžys tėra grybelis. Ir nugydė keletą žmonių. O paskui sodos teorija, puikiai iliustruodama fake news vystymosi dėsnius, buvo atgaivinta su nauju idėjiniu pagrindu. Atseit, gerai, dėl grybelio buvo klystama, bet dėl sodos tai viskas teisingai, vėžys rūgštus – ir pirmyn.

Bet mokslininkai irgi pastebėjo, jog vėžys rūgštus. O biochemijoje rūgštis yra ne šiaip skonio reikalas, o veiksnys, kuris gali keisti vaisto poveikį bei įsisavinimą, ir rūgštingumo sumažinimas tikrai kai kurių vaistų efektyvumą gali pagerinti. Dar prieš 20 metų buvo parodyta, jog vienas populiarių priešvėžinių preparatų, doksorubicinas, veikia efektyviau navikus pelėse, kurioms į geriamąjį vandenį buvo pridėta sodos. Įsisavinimas buvo efektyvesnis – bet tuo pačiu stipresni ir pašaliniai efektai visame organizme. Tada mokslininkai suprato, jog šarminti visą organizmą tokiu atveju – idėja prasta, ir dabar vyksta klinikiniai tyrimai, kur sodą ar kiti rūgštingumo moduliatoriai yra įšvirkščiami tiesiai į auglį arba ieškoma gudresnių būdų, kaip ją ten nukreipti.

Taigi, kaip bebūtų keista ir sąmokslo teorijų, ir skeptikams, mokslininkai vis dėlto naudoja sodą vėžio gydyme. Bet jokių būdu ne vieną sodą pačią savaime. Kartą tyrimas, kuriame chemoterapija buvo derinta su sodos injekcijomis, buvo klaidingai paskelbtas Kinijos spaudoje kaip „vėžį pagydė soda“, ir nemažai pacientų pradėjo reikalauti tokio gydymo. Kaip vienareikšmiškai pasakė vienas pakliuvusių į šią keblią situaciją tyrėjų: „taikyti gydymą vien soda būtų neetiška“.

Kaip ir kodėl atsiranda trijų tėvų vaikai?

Mitochondriją galima pavadinti kiečiausia ir savarankiškiausia ląstelės organele. Ji yra unikali tuo, jog turi nuosavą mažą DNR molekulę su 37 genais. Beveik neabejojama, jog mitochondrijos kilo iš bakterijų, kurios kadaise gyveno pirmykštės ląstelės viduje kaip ATP besidalijantys simbiontai. Be DNR, mitochondrijos turi net nuosavą baltymų sintezės aparatą – ribosomas, kurios yra labiau panašios į bakterijoms būdingas ribosomas, nei į analogiškas ląstelės struktūras.

Iš 37 mitochondrijų genų 13 koduoja baltymus, o 24 koduoja RNR, iš kurios sudarytos unikalios mitochondrijų ribosomos. 12 iš 13 mitochondrinių genų koduoja baltymus, kurie yra įvairių ATP gamybos fermentų dalys, o likęs vienas, humaninas, yra mažas baltymukas, apsaugantis ląsteles nuo žūties. Visi kiti mitochondrijos struktūriniai baltymai bei jose reziduojantys fermentai yra koduojami pagrindiniame žmogaus genome ląstelės branduolyje. Aišku, savarankišku organizmu mitochondrijų pavadinti seniai nebegalime. Palyginimui, mažiausią žinomą genomą, bakterijos Carsonella ruddii, sudaro 182 genai, skaičiuojant tik baltymus koduojančius genus. Ir tai C. ruddii gali gyventi tik kaip vabzdžių simbiontas, dalį gyvybiškai būtinų funkcijų perleidžiant šeimininkui. C. ruddii ir giminingų simbiontinių bakterijų genomas nuosekliai mažėja, todėl yra manančiu, jog galime vertinti jas kaip gyvą bakterijos virtimo organele pavyzdį.

Mitochondrijos yra paveldimos pagal moterišką liniją, perduodamos beveik tik iš motinos pusės. Apvaisinimo metu iš spermatozoido į kiaušialąstę gali patekti vos kelios mitochondrijos; niekinis skaičius lyginant su kiaušialąstėje esančiomis 100-600 tūkstančių mitochondrijų. Be to, „svetimos“ mitochondrijos nedelsiant yra paženklinamos ir suardomos. Mitochondrijų genetinės įvairovės žemėlapį sudarę mokslininkai net įvedė „mitochondrinės Ievos“ sąvoką: hipotetinė bendra visų žmonių pramotė pagal motinos liniją. Pasak įvairių tyrimų tokia moteris turėjo gyventi Afrikoje prieš labai apytiksliai 200 tūkst. metų (skaičiavimai varijuoja nuo 50 iki 500 metų).

Filmukas apie mitochondrinę Ievą, o taip pat ir apie Y-Adomą, kurie niekada nebuvo susitikę.

Parašiau, jog mitochondrijos paveldimos „beveik tik iš motinos pusės“, net kaip tik pernai pasirodė tyrimas, jog kai kurie žmonės turi mitochondrijas, paveldėtas ne tik iš motinos, bet ir iš tėvo. Tos retos išimtis nesugriauna visų su paveldimumu pagal motinos liniją susijusių tyrimų, tačiau eilinį kartą primena: dogmos moksle yra labai trapus dalykas. Kaip ir kodėl tėvinės mitochondrijos gali išsilaikyti ir išplisti, dar teks išsiaiškinti. Galbūt, tai tiesiog išskirtinai guvios mitochondrijos, o gal paaiškės, jog tėvinių mitochondrijų išlikimas susijęs su kažkokias „svetimo“ atpažinimo ir sunaikinimo defektais motinos kiaušialąstėje.

Mitochondrijų genuose, kaip ir bet kokiuose kituose genuose, pasitaiko mutacijų. Tos mutacijos gali sukelti mitochondrijų funkcijų sutrikimus, o reiškia – sveikatos problemas susijusias su nepakankama energijos gamyba. Dažniausia sutinkamos įvairios mitochondrinės miopatijos (sutrikęs raumenų išsivystymas arba degeneracija su amžiumi), progresuojanti oftalmoplegija (regos sutrikimas), Leigho ir kiti sindromai, susiję su nervų sistemos sutrikimais. Manoma, jog nuo ligų, susijusių su mitochondrinėmis mutacijomis, kenčia bent vienas iš 5 tūkstančių žmonių.

Ir čia pagaliau galime pereiti prie klausimo, kaip gi ir kodėl atsiranda trijų tėvų vaikai – bent jau kokią prasmę kol kas turi ši sąvoka. Motina, turinti mitochondrinės DNR sutrikimus, perduos juos savo vaikams, nebent per kažkokį stebuklą į kiaušialąstę pateks vien sveikos mitochondrijos. Bet dažniausia kiaušialąstęje bus sveikų ir pažeistų mitochondrijų mišinys – taip vadinama heteroplazmija. Kokiu santykiu mitochondrijos su gera arba mutuota DNR pasidaugins, ar neteks vaikui kentėti smarkiau, nei teko motinai, yra gryno atsitiktinumo žaidimas. Be to, dažnai mitochondrijų defektai tampa moters nevaisingumo priežastimi. Net jei būtų legalizuotas žmogaus genetinis modifikavimas, mitochondrijų mutacijų ištaisymui pritaikyti jį dabartiniais metodais neįmanoma: primenu, vienoje klaušialąstėje turime 100-600 tūkstančių mitochondrijų ir jų DNR kopijų.

Vienintelis būdas kol kas tokioms moterims susilaukti sveikų nuosavų vaikų yra mitochondrijų donorystė. Tiksliau, visos kiaušialąstės su sveikomis mitochondrijomis donorystė. Iš donorės kiaušialąstės pašalinamas branduolys su donorės DNR ir pakeičiamas busimos motinos branduoliu. Nors realiai perkeliamas branduolys (arba net tik branduolinė DNR), technika šį vadinama mitochondrijų keitimo terapija (mitochondrial replacement therapy). Vėliau kiaušialąstė yra „mėgintuvėlyje“ apvaisinama, ir embrionas implantuojamas motinai. Toks vaikas turės motinos ir tėvo genus, kaip ir bet koks įprastas vaikas, tačiau 37 mitochondriniai genai ateis iš trečio žmogaus: iš kiaušialąstės su sveikomis mitochondrijomis donorės. Tik 37 genai – lyg ir menkniekis, lyginant su 20 tūkst. genų pagrindiniame žmogaus genome. Tačiau jei visų genų kiekvienoje ląstelėje mes turime po dvi kopijas, tėčio ir motinos, mitochondrinės DNR yra dešimtys ar net šimtai tūkstančių kopijų. Priedo, jeigu gimęs vaikas bus mergaitė, ji perduos šias „trečio asmens“ mitochondrijas savo vaikams ir tolesniems palikuoniams pagal motinos liniją.

 

Mitochondrijų keitimo terapijos schema. Šaltinis: Newcastle Hospitals

Mitochondrijų keitimo terapija yra vertinama kontroversiškai, ir dėl didelio techninio sudėtingumo, ir dėl etinių nuostatų. Oficialiai ji yra pripažinta tik Jungtinėje Karalystėje, kur kol kas gimė du „trijų tėvų“ vaikai. Kai kuriose šalyse, tarp jų ir JAV, ši terapija yra visiškai uždrausta, tačiau nemažai gydytojų bendradarbiauja su trečių šalių klinikomis, daugiausia Meksikoje ir Ukrainoje, kur nėra aiškios reikiamų procedūrų reglamentacijos ir kur, manoma, gimė dar bent keli tokie vaikai.

Mitochondrijos ir midichlorianai

Ir pabaigai – mažas bonusas tiems, kas sėkmingai pasiekė šio straipsnio pabaigą. Mitochondrijos yra glaudžiai susijusios su „Žvaigždžių karų“ midichlorianais. Ir vieni, ir kiti yra ląstelių simbiontai, atsakingi už Jėgą. Gerai, už Jėgą iš didžiosios yra atsakingi tik midichlorianai. Pasak „Žvaigždžių karų“ kanono, visi turi midichlorianų, ir midichlorianai leidžia mums sąveikauti su Jėga, o žmonės, kurie turi midichlorianų daug, gali Jėgą naudoti sąmoningai. Mitochondrijos tikrai savo laiku pasitarnavo kaip  midichlorianų prototipas ir įkvėpimas.

Mitochondrijų ir midichlorianų ryšis buvo panaudotas vienai populiariausiai pastarųjų metų mokslininkų pramogai: išsityčiojimui iš taip vadinamų predatory žurnalų, kurie priima spausdinti bet kokius straipsnius, šitaip užsidirbdami pinigus. Pateikto rankraščio santraukoje buvo iš karto įrašytas begėdiškas teiginys, jog midichlorianai tėra alternatyvus mitochondrijų pavadinimas, tekste buvo gausiai įterpta ne tik atskirų terminų kaip Kyloreno sindromas ar Šviesos kardo paveldima optinė neuropatija, bet ir ištisa pastraipa, atvirai pavadinta Dartho Plagueiso tragedija; o tarp cituojamų šaltinių netrūko pavadinimų kaip „Palpatine S. “Powerhouse of the cell”“ arba leidinių „Philosophical Transactions of the Galactic Imperial Society of Science“. Gausių pastarųjų metų skandalų šviesoje keisčiausia buvo, jog kai kurie leidėjai net gi pastebėjo ir įvertino ironiją.

Bet iš tikrųjų midichlorianai egzistuoja ne tik tolimoje galaktikoje, o visai šalia mūsų. Bakterija, pavadinta Midichloria mitochondrii, gyvena parazituodama daugeliui gerai pažįstamose šuninėse erkėse. Ir ne šiaip erkėse, o erkių mitochondrijose.

Šitas gerokai užsitęsęs straipsnis yra toli gražu ne viskas, ką galima būtų papasakoti apie mitochondrijas. Tikiuosi, bent kažkiek pavyko įtikinti, jog „mitochondrijos yra ląstelės jėgainė“ tikrai nėra nuobodus ir nereikalingas sausas akademinis faktas.