Mitų ir pasakų kilmė: pirmųjų istorijų ir jų evoliucijos tyrimai

Arnoldo Böcklino iliustr.

Kultūra Mitų ir pasakų kilmė: pirmųjų istorijų ir j...

Odisėjas su laivo įgula išsilaipina saloje, kurios oloje gyvena kiklopas Polifemas. Jis graikus įkalina, o kelis ir suvalgo. Visa laimė, Odisėjas sugeba jį pergudrauti. Pirmiausia nugirdo, tuomet išduria vienintelę akį, o galiausiai belaisviai pabėga pasislėpę po avių pilvais. Bent jau tokią istoriją papasakojo Homeras. Šiaurės Amerikos apačiai pasakoja apie šunimis pasivertusius jaunuolius, kurie pateko į Varno būstą. Vienas išsidavė ir buvo išvarytas, o kitas naktį pagrobė šeimininko bizonus ir pats ištrūko pasislėpęs vieno jų užpakalyje.

Taigi vieną kartą, seniai seniai, buvo pirmasis jungiantysis pasakojimas. Niekas nežino, koks jis. Galbūt herojai susidūria ne su vienaakiu milžinu, o su dviem dviakiais milžinais arba su Varnu? Galbūt gyvūnai yra ne avys, o bizonai ar karvės? Galbūt herojus į olą yra pakviestas, o ne įsibrauna? Būta bandymų atsekti Polifemo proto-mitą, tačiau jie buvo riboti. Žinoma, smulkių pirmosios Polifemo istorijos detalių rekonstruoti nėra įmanoma, tačiau tobulėjant tyrimų metodams galima atstatyti bent jau pirminio pasakojimo struktūrą.

Vienas iš būdų atsekti pirminius pasakų ir mitų variantus bei nustatyti skirtingų jų versijų sąsajas yra filogenetinė analizė, taikoma biologijoje. Lyginamieji skirtingų tautų folkloro ir mitų tyrimai – anaiptol ne naujiena. Pavyzdžiui, prancūzų mokslininkas George`as Dumézilis pasiūlė tridalę sistemą, be kitų dalykų galinčią padėti paaiškinti ir panašumus tarp skirtingų tautų mitų apie dievus. Pasakoms suklasifikuoti sukurtas Aarne-Thompson-Uther (ATU) indeksas, kuris, nors ir kiek šališkas (t.y. eurocentriškas), tačiau leidžia identifikuoti panašias įvairių tautų pasakas. Vis tik vien įtikinamų hipotezių ir išsamių klasifikacijų, tikintis atsekti pasakų ir mitų istoriją, nepakanka, kad būtų galima atsakyti, pavyzdžiui, į tokius klausimus:

  • Kurie mitai ir pasakos yra seniausi?
  • Kokie elementai buvo proto-pasakojime, o kurie atsirado vėliau?
  • Kaip mitai ar pasakos keičiasi?
  • Kaip istorijų raida siejasi su jų kultūriniu kontekstu?

Ankstesnės studijos susidurdavo su problemomis. Pavyzdžiui, siejant istorijų raidą išskirtinai su žmonių migracija, atmetama galimybė, kad pasakos keliauja ir be tautų kraustymųsi. Filogenetinės analizės metodas leidžia atsakyti į paminėtus klausimus ir spręsti anksčiau tyrėjams kildavusias problemas.

Kultūrinė ir biologinė evoliucija turi daug panašumų. Tuo sėkmingai naudojamasi vykdant lingvistinius ar archeologinius tyrimus. Kalbant apie pasakojamąjį folklorą, į akis pirmiausia krenta, kad jis, kaip ir gyvybė, kinta laike: istorijos praranda vienas dalis, pakeičia kitas ir įgauna visai naujas. Tą, kas gyvybei yra genai, atstoja mitemos – smulkiausi mito (ar pasakos) elementai. Tai gali būti rūšis gyvūnų, po kuriais pasislepia herojus Polifemo tipo mituose, arba mergaitės, einančios aplankyti senelės, drabužių spalva, ar tos pačios pasakos vilko likimas. Vienas pasakojimas skirtinguose variantuose gali turėti įvairiausių mitemų. Pavyzdžiui, Julieno d`Huy surinktose Polifemo mito versijose Odisėjas gali būti ir plėšikas, ir medžiotojas, ir šventikas, ir vaikas. Visi šie variantai – atskiros mitemos. Vienos jų populiaresnės, kitos pasitaiko rečiau.

Tokius bizonus iš Varno bandė pavogti vienas jaunas apačias. Arturo de Frias Marques nuotr. CC-BY-SA 4.0.

Išskaidžius pasirinktą pasakojimą į mitemas, galima taikyti bioinformatikoje naudojamus statistinės filogenetinės analizės metodus. Jie leidžia įvertinti tikimybę, kad pasakojimai turi bendrą protėvį, pasakojimų ryšių artumą, istorijos-pramotės struktūrą. Be kompiuterių teikiamų galimybių, tokia analizė liktų labai ribota. Galima būtų ieškoti dažniausiai panašiuose pasakojimuose pasitaikančių mitemų, tačiau vien jų dažnumas dar nereiškia, kad jos buvo ir pradžioje. Kai kurios žmogui taip patinka, kad gali atsirasti nepriklausomai viena nuo kitos. Atliekant daug kartotinių skaičiavimų įvertinamos tikimybės, koks pasakojimo genealoginis medis yra labiausiai tikėtinas ir kokios tikimybės, kad skirtingos pasakojimo versijos yra viena kitai artimiausios.

Vienas iš iššūkių, su kuriais susiduria filogenetinė analizė, yra tai, kad pasakos ir mitai gali vystytis ne tik tiesiogiai, vieną versiją vis gražinant, bet ir perimant mitemas iš kitų pasakojimo variantų. Pavyzdžiui, galbūt lietuviškoji vilko ir ožiukų pasakos versija pasiskolino kokį elementą iš čia pražygiavusios Napoleono kariuomenės. Pasakotojai gali vienas kitą kopijuoti, tad rekonstruoti vertikalius sąryšius tampa sudėtingiau. Vis dėlto tyrimai rodo, kad kultūros vienos iš kitų daug skolintis nėra linkusios (pavyzdžiui, dėl skirtingų tautų priešiškumo) ir labiau vysto savuosius variantus.

Patogiausia tyrinėti pasakojimus, paplitusius grupėse, susijusiose kalbiniais ryšiais. Tuomet gautus rezultatus galima palyginti su jau turimomis žiniomis apie kalbų evoliuciją. Sara Graça da Silva ir Jamshidas J. Tehrani lygina geografinį pasakų pasiskirstymą pagal ATU klasifikaciją ir indoeuropiečių kalbų istoriją. Jų teigimu, iš visų tirtų istorijų didesnę nei 70 proc. tikimybę, kad buvo sukurta dar kalbant bendra proto-indoeuropiečių kalba, turi pasaka apie kalvį ir velnią. Šioje pasakoje kalvis parduoda sielą velniui (ar kitai panašiai būtybei) už kokį nors pranašumą, o galiausiai velnią apgauna ir laimi. Žvelgiant į kontekstą, kalvio svarbą istorijoje galima bandyti sieti su metalo apdirbimo pradžia, kas derėtų su pasakos datavimu ~4000 m. pr. Kr.

Kitos pasakos, tikėtina, atsirado vėliau. Pavyzdžiui, pasakos apie princesę karste pradėtos sekti proto-balto-slavų kalbos laikais, pasakos apie dėkingus gyvūnus jau būdingos ne tik baltams ir slavams, bet ir visiems Vakarų indoeuropiečiams, o štai gelbėtojos sesers motyvas galėjo atsirasti nepriklausomai tiek pas Rytų, tiek pas Vakarų indoeuropiečius.

Juoda spalva žymi tikimybę, kad pasaka apie kalvį ir velnią buvo pasakota tam tikroje kultūroje. Apskritimai žymi grupės pasakas ar jų bendrus „protėvius“. Iliustracija iš Graça da Silva, S., Tehrani, J.J. (2016). Comparative phylogenetic analyses uncover the ancient roots of Indo-European folktales. Royal Society Open Science, 3(1).CC-BY 4.0.

S. Graça da Silva ir J. Tehrani tiria tik magines pasakas (ATU 300-749) ir aprėpia daugiau nei 2000 istorijų, pasakotų daugiau nei dviejuose šimtuose grupių. Kiti tyrimai orientuojasi į konkrečias istorijas – Kosminę Medžioklę, žmogėdros apakinimą (Polifemo mitas), Raudonkepuraitę ir kt. Jei pirmos aptartos studijos atveju galima susidaryti vaizdą apie skirtingų pasakų vietą indoeuropiečių istorijoje, tai atskirų pasakojimų tyrimas leidžia rekonstruoti jų raidą.

Raudonkepuraitė. Arthuro Rackhamo iliustracija.

Polifemo mito analizė – viena iš tokių studijų. Tai, kad panašias istorijas pasakoja tiek europiečiai, tiek Šiaurės Amerikos indėnai, rodo, kad galimas proto-pasakojimas atsirado dar prieš žmonių migraciją į Amerikas. J. d`Huy tyrime naudotos 44 mito versijos su 98 identifikuotomis mitemomis. Kaip ir tikėtasi, skaičiavimai į vieną grupę išskiria Šiaurės Amerikos, o į kitą – Senojo Pasaulio versijas. Artimiausios skirtingų pasaulio dalių versijos kyla iš Šiaurės Amerikos Odžibvių ir Šveicarijos Valė kantono gyventojų. Jos ir yra archajiškiausios. O lietuviams įdomiausia tai, kad į Homero papasakotą istoriją artimiausia yra… XIX a. pab. Fr. Richterio užrašyta lietuviškoji pasakos versija (bendro protėvio tikimybė lygi apytiksliai 0.94). Tiesa, nuo bendro proto-mito tiek viena, tiek kita nutolo per penkias kartas. Priešingai nei Homero istorijoje, niekas lietuviškojo kiklopo vynu nenugirdė. Jis pats prieš miegą išgėrė avių pieno ir ramiai įsitaisęs ant samanų užmigo.

Gauti rezultatai padeda rekonstruoti pasakojimo kelius. Archajiškiausia versija kisdama laike keliavo į Šiaurės Ameriką, Europoje skirtingos migracijos bangos pasakojimą taip pat nešiojo, jis keitėsi pagal vietos kontekstą. Jei Amerikoje buvo svarbus bizonas, tai Europoje, pradėjus auginti avis, jos tapo gelbstinčiu gyvūnu. Panašu, kad į Lietuvą bei kitus geografiškai artimus regionus (Vengriją, Rusiją, Laplandiją) pasakojimas iš Viduržemio jūros regiono atkeliavo pirmiausia. Vėlesnis kelias vedė į Gaskoniją, dar vėlesnis – pas baskus ir t.t. Kiekviename regione pasakos savaip evoliucionavo ir viena nuo kitos nutolo.

Čia svarbus ir pasakojimų evoliucijos proceso struktūros identifikavimas. Ar kaita yra laipsniška, ar pasižymi tam tikrais proveržio momentais? Tyrimai rodo, kad, atsiradus naujai pasakojimo šakai, istorija išgyvena greitus pokyčius. Tą gali lemti, pavyzdžiui, konteksto pasikeitimai. Pradėjus auginti avis, jos gali tapti daug patrauklesne istorijos dalimi nei laukiniai žvėrys. Vėliau pasakojimai stabilizuojasi ir kinta mažai, nebent aplinka vėl pasikeičia tiek, kad senieji elementai praranda aktualumą.

Polifemo proto-mitas, anot J. d`Huy, veikiausiai turėjo tokią struktūrą:

Dvi pabaisos gyvena palapinėje ir augina laukinių gyvūnų bandą. Gyvūnai yra laikomi užrakinti. Pasakojimo herojus yra medžiotojas ir į pabaisų namus įsibrauna nekviestas, tam kad kažką pavogtų (galbūt gyvūnus, galbūt kokį nors lobį). Staiga išėjimą uždengia didelis akmuo (ar, galbūt, paprasčiausiai užrakinamos durys). Pabaisos norėtų užmušti įsibrovėlį ir apieško gyvūnus, tačiau jis sėkmingai pasislepia papilvėje.

Žinoma, norėtųsi daugiau detalių, tačiau jų rekonstruoti neįmanoma dėl žinių stokos. Neturint mitų „fosilijų“, dalis mitemų gali būti tiesiog prarasta.

Nors filogenetiniai tyrimai vis dar sąlyginai naujas metodas tiriant pasakas ir mitus, gauti rezultatai jau suteikia naujos informacijos, leidžia patikrinti iki šiol dominavusias teorijas ar keltas hipotezes. Pavyzdžiui, aptarta maginių pasakų analizė paneigia, kad jos atsirado vėlai, kaip rašytiniai pasakojimai. Raudonkepuraitės tyrimas leido patikrinti panašių pasakų tipų sąsajas, nustatyti skirtingų jų versijų panašumus ir skirtumus. Tarkime, ar Raudonkepuraitė ir Vilkas ir ožiukai yra skirtingos pasakos, ar dvi tos pačios pasakos atmainos? Ar Rytų Azijoje sekamos pasakos artimesnės vienam, ar kitam tipui? Tokie tyrimai tik prasideda, todėl galima tikėtis dar daug naujienų apie seniausias istorijas.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: