Wikimedia Commons nuotr.

Mokslininkas: robotai yra ne potencialūs priešai, o pagalbininkai

Dirbtinis intelektas (DI) ir robotai yra dar labai toli nuo to, kad galėtų atlikti daug funkcijų arba patys mąstyti. Todėl metas juos pradėti įsivaizduoti kaip pagalbininkus, o ne galimus priešus, kurie vieną dieną neva atsisuks prieš žmoniją. Taip techo.lt tvirtina Plimuto universiteto mokslininkas Tony Belpaeme.

Europos Parlamento (EP) iniciatyva, Europos Sąjungoje (ES) siūloma priimti teisines Bendrijos normatyvas. Jos turėtų reguliuoti robotikos veikimo principus, galimybes ir rizikų kontrolę visoje Europoje. Šią savaitę EP šia tema Briuselyje diskutavo su mokslo ir technologijų žurnalistais.

– Kaip manote, kur link progresuoja robotika?

– Šito neįmanoma nusakyti. Praeityje daug kas bandė spėti ir prognozuoti. Tačiau dažniausiai tai ir yra tik prognozės, kurios galiausiai nepasitvirtina.

Vienas dalykas, ką galiu beveik garantuoti, yra faktas, kad matysime vis daugiau ir daugiau robotų, kurie įgaus pačių netikėčiausių formų.

– Robotai dabar gali labai mažai. Dažniausiai vienas atlieka tik vieną funkciją. Gąsdinimai, kad robotai atsisuks prieš žmones, atrodo, yra dar labai labai toli nuo tikrovės. Kaip manote, kodėl žmonės bijo?

– Jūs teisi, dabar robotų galimybės yra labai ribotos, dažniausiai jie turi tik vieną funkciją. Inžinieriai dabar gali sukurti robotą, kuris labai gerai žaidžia pokerį, bet negali atpažinti veidų. O kartu ir problemos, su kuriomis susiduria DI... Jeigu išspręsime vieną, nereiškia, kad tas sprendimas bus kažkuo naudingas kitoms problemoms spręsti. Tai – labai sudėtingas procesas. Esame dar labai toli nuo tokio intelekto sukūrimo, kokį turi žmogus.

Nereikėtų robotų skirstyti į blogus ir gerus. Kodėl negalime jų įsivaizduoti kaip naudingų? Tokių, kurie padės mums kasdieniame gyvenime?

Dažnai netgi kalbame su mašinomis taip, tarsi jos būtų gyvos. Pavyzdžiui, jeigu kažkas atsitinka mano kompiuteriui, nejučiomis imu jam ką nors sakyti, kartais nebūtinai cenzūriškai (juokiasi). Kitaip sakant, įsivaizduojame, kad mašinos yra protingesnės negu iš tiesų.

– Ar įmanoma perlipti šias galimybių ribas ir sukurti visiškai autonomišką DI? Ko mums trūksta – galingesnių kompiuterių?

– DI evoliucija tikrai nepriklauso nuo kompiuterio galingumo. Žmogaus smegenys gali daryti nuostabius dalykus, bet, kaip kompiuteriai, jos nėra galingos. Žmonės dar ne viską supranta, kas darosi smegenyse. Esame išnagrinėję tik absoliučiai mažą dalį smegenų procesų. Taigi ir DI problema yra ne kompiuterių galingumas. Manau, atsakymas slypi programose, kurios tuose kompiuteriuose veiks. Į tai ir turėtų kreipti daugiausiai dėmesio robotikos ekspertai.

– Kaip robotikos ekspertas, ar pritariate singuliarumo teorijai?

– Singuliarumo teorija iš esmės teigia, kad kompiuteriai „protingėja“ greičiau negu žmogus gali kontroliuoti. Todėl neva anksčiau ar vėliau bus pasiektas taškas, kai žmogus nebegalės kontroliuoti DI progreso, o kompiuteriai ims varžytis. Nemanau, kad taip nutiks... Šią temą įdomu panagrinėti filosofiškai, bet, žinant DI progresą, nepaisant visų šiuolaikinių pasiekimų, nesutinku su singuliarumo šalininkais.

– Klausimas iš galbūt labiau mokslinės fantastikos filmo scenarijaus. Kaip manote, kaip atrodytų visuomenė su robotais? Ar būtų „jie“ (robotai) ir „mes“ (žmonės)? Ar visgi gyventume vienybėje?

– Dažnai apie tai pagalvoju, bet vis nerandu tinkamo atsakymo. Nemanau, kad būtų „jie“ ir „mes“. Manau, sąveika bus labiau simbiotinė. Mums reikės robotų, kad galėtume patogiau gyventi, o robotai... Jie evoliucionuos, bet ne natūralia evoliucija, o tiesiogiai priklausoma nuo žmonių, jų kuriamų sistemų.