Mokslo rezultatų prieinamumas ir pažanga: kaip JAV vokišką mokslinę literatūrą naudojo

Mokslas Mokslo rezultatų prieinamumas ir pažanga: kaip J...

Kiekvienas dirbantis su moksliniais šaltiniais žino – jų kaina milžiniška. Žinoma, dauguma universitetų ar kitų mokslo institucijų turi įsigiję prieigas prie straipsnių ar knygų duomenų bazių ir sudaro galimybes skolintis literatūrą iš bibliotekų. Bet ne viskas taip paprasta. Pirma, jeigu mokslininko institucija neturi prieigos prie reikalingos duomenų bazės, už vieną reikalingą straipsnį gali tekti sumokėti keliasdešimt eurų. Geram tyrimui šaltinių reikia peržiūrėti daug, tad kaštai išauga smarkiai. Žinoma, daugelį reikalingų straipsnių galima pasiekti per institucijų prenumeruojamas duomenų bazes, tačiau jos už suteikiamą prieigą taip pat moka didelius pinigus. Štai Vokietijos universitetai stojo į kol kas visai sėkmingą kovą prieš mokslinių žurnalų leidybos gigantą „Elsevier“.

Kita problema ta, kad rezultatai tyrimų, dažnai finansuotų viešaisiais pinigais ir įvertintų neapmokamų recenzentų, galiausiai atsiduria didžiųjų leidėjų rankose, su visomis autorinėmis teisėmis ir prieigos apribojimais. Jeigu mokslininkas nori publikuoti taip, kad jo straipsnį kiekvienas galėtų perskaityti nemokamai, dažnai turi kelis tūkstančius eurų ir primokėti. Aišku, alternatyva yra atviros prieigos žurnalai, tačiau jų skaičius ribotas, dalis jų taip pat mokami, o karjerai svarbūs rodikliai, tokie kaip žurnalo poveikis, cituojamumas ar panašūs, gali būti per maži. Ir tenka siųsti tekstą į Elsevier, Wiley ar kitų kompanijų valdomus žurnalus, kur jie pasislepia už mokesčių sienos.

Mokslo leidyba yra gana pelningas verslas. Numanomas pelningumas sektoriuje sieka 20–30 proc., tačiau žvelgiant vien į komercinius leidėjus, skaičius būtų dar didesnis. Pavyzdžiui, Elsevier pelnas gali siekti ir iki 50 proc. Tuo tarpu kitos pelningiausios veiklos, tokios kaip apskaita, nekilnojamas turtas, teisinės paslaugos ar įmonių valdymas leidžia pasiekti vidutiniškai 15–20 proc. pelningumo rodiklius. Tad leidėjų uždarbis iš mokslo rezultatų nemažas.

„Elsevier“ kompanija šiuo metu kovoja su Vokietijos universitetais dėl prieigos mokesčių

Įdomi situacija susidarė ir mokslo vadovėlių leidyboje. Nors pramoginių knygų kainos 1998–2016 m. krito, vadovėlių kainos labai smarkiai išaugo. „American Enterprise Institute“ analizė parodė, kad atsižvelgiant į infliaciją, vadovėliai per aštuoniolika metų pabrango beveik dvigubai. Ir tikrai ne dėl išaugusių leidybos kainų, ką rodo trečdaliu atpigusi pramoginė literatūra – tiesiog konkurencija sektoriuje ribota. Mokslo ir studijų institucijos bei konkretūs dėstytojai sprendžia, iš ko studentai mokysis. Negali gi visi viename kurse tuo pačiu metu dirbti su skirtingais vadovėliais. Todėl, nepaisant aukštų kainų (galinčių siekti ir kelis šimtus JAV dolerių), vadovėliais studentai priversti naudotis.

Problemų su mokslo leidyba daug, tačiau įrodymų apie esamos sistemos poveikį trūksta. Tad šį kartą į mokslo leidybą pažiūrėkime iš labai konkrečios perspektyvos. Kas nutinka, jeigu ribojimai prieinamumui panaikinami? Ar be leidėjams priklausančių nuosavybės teisių (ar kitokio jų formato) mokslo raida galėtų paspartėti?

Pirmiausia svarbu atskirti du dalykus: mokslinius tyrimus verslo ir akademiniame sektoriuose. Kalbant apie mokslinius tyrimus ir inovacijas versle dažnai remiamasi rinkos ydų požiūriu. Čia, remiantis neoklasikine ekonomikos teorija, nesant intelektinės nuosavybės teisių apsaugos, įmonės tiesiog neturi paskatų vykdyti mokslinius tyrimus ar diegti inovacijas.

Tarkime, įmonė gamina baterijas elektromobiliams. Šiuo metu „Tesla“ automobilis „Model S“ važiuoja kiek daugiau nei 500 km. Įsivaizduokime, kad mums įdomi įmonė turi minčių, kaip tą atstumą padvigubinti. Be abejo, tokia baterija būtų reikšmingas proveržis rinkoje ir atneštų įmonei pelno. Tačiau iki jos sukūrimo dar labai toli, o siekiamas rezultatas tikrai negarantuotas. Moksliniai tyrimai ir baterijos kūrimas (prototipai, bandymai ir kt.) kainuotų daug. Net jeigu galiausiai talpioji baterija būtų sukurta, liktų rizika, kad technologiją nukopijuos konkurentai. Todėl įmonei tiesiog neapsimokėtų inovacijų kurti, jeigu niekas sunkaus ir brangaus triūso rezultato nesaugotų.

Viena, jos idėjomis labai nesunkiai galėtų pasinaudoti konkurentai, tad įgytas pranašumas būtų labai greitai prarastas. Antra, moksliniai tyrimai, prototipų bandymai ir kitos veiklos kainuoja daug, o konkurentai kopijuodami tokių kaštų nepatirtų. Jeigu konkurentai gali rezultatais pasinaudoti, tu ne tik neįgauni pranašumo, bet ir prarandi investuotas lėšas. Tad versle patentų naudojimas atrodo labai pagrįstai.

Versle patentai padidina paskatas įmonės vykdyti mokslinius tyrimus

Kiek kita situacija su akademiniame sektoriuje vykdomais tyrimais. Didelė dalis jų finansuojami viešosiomis lėšomis. Tad, vienaip ar kitaip, už juos sumokame mes visi, o norėdami matyti rezultatus turime mokėti papildomai. Tai, kad konkurentas remsis tavo rezultatais tėra privalumas. Vadinasi, tavo darbas yra reikalingas. Kas kita būtų plagijavimas, tačiau jis baudžiamas. Galiausiai, kuo daugiau žmonių gali naudotis moksline knyga ar straipsniu, tuo didesnė tikimybė pastebėti klaidas. Tad ko būtų galima tikėtis, jeigu mokslinė literatūra taptų prieinamesnė?

Deja, atvejų, kuriais būtų galima remtis, nėra daug. Visur apsaugos sistemos yra gana panašios, o radikalių pokyčių beveik nepasitaiko. Taip pat intelektinės nuosavybės apsauga paprastai galioja gana ilgą laiką, pavyzdžiui, šimtą metų.

Tokio senumo mokslinė literatūra dažnai jau gerokai atgyvenusi ir, nors tinka bendram tyrimo konteksto aptarimui, vargu, ar vien ji leistų pasiekti naujus proveržius. Todėl mokslinės literatūros poveikis, pasibaigus jos apsaugai, tikėtina yra nereikšmingas.

Laimei, kalbant apie apsaugos sistemų universalumą yra žodis beveik. 1942 m. liepos 6 d. JAV prezidentas Franklinas Delano Roooseveltas nurodė, kad Ašies valstybių intelektinę nuosavybę galima platinti nemokant mokesčių nei autoriams, nei vokiečiams leidėjams (pavyzdžiui, ir dabar vienam svarbiausių mokslo leidybos rinkos žaidėjų Springer). Panaikinus apie 100 000 vokiškų knygų apsaugą, leidėjai galėjo teikti siūlymus gauti pusmetį galiojusiai teisei šias knygas išleisti.

Kuo tai svarbu mokslui? Dauguma amerikiečių mokslininkų tuo metu puikiai kalbėjo vokiškai. Leidėjams pradėjus leisti vokišką mokslinę literatūrą, žymiai išaugo galimų naudoti išteklių prieinamumas. Iki Knygų perleidimo programos svarbios mokslinės knygos galėjo turėti labai mažus tiražus ir kainuoti labai didelis pinigus. Pavyzdžiui, Springer įvadas į organinę chemiją kainavo 2000 (arba 63000 mūsų dienų) JAV dolerių. Tiražas – vos keli šimtai vienetų. Tad mokslininkai susidurdavo su rimta prieigos prie literatūros problema.

Kaip rodo Knygų perleidimo programosanalizė, Roosevelto sudaryta galimybė sumažino mokslinių knygų kainas maždaug ketvirtadaliu ir padarė jas prieinamesnes bibliotekoms. Tas, žinoma, puiku, tačiau kaip tai paveikė paties mokslo raidą? Išanalizavus perleistas vokiškas matematikos ir chemijos knygas paaiškėjo, kad kainai krentant dešmitadaliu, jų cituojamumas vidutiniškai išaugdavo 45 proc. Analizuojant programos knygų prieinamumą bibliotekose nustatyta, kad ji turėjo teigiamą poveikį naujų matematikos srities mokslo daktarų skaičiui. Tad programos dėka literatūra ne tik tapo labiau prieinama, bet turėjo ir apčiuopiamą poveikį mokslui.

Tyrimas taip pat parodo ir skirtingų mokslo krypčių priklausomumą nuo intelektinės nuosavybės apsaugos sistemų. Matematikoje pagrindinis kapitalas yra žmogiškasis. Nors reikia ir įrangos, tačiau sąlyginai nedaug ir net ne visuomet. Tuo tarpu chemijoje svarbu laboratorijos, reagentai, įtaisai ir prietaisai. Todėl nenuostabu, kad Knygų perleidimo programa ypač teigiamai paveikė būtent matematiką.

Tad, svarstant mokslo prieinamumo klausimus, tikrai negalima pamiršti ir to, kad ta pati sistema skirtingose mokslo kryptyse gali turėti nevienodą poveikį. Jau ir dabar, kol vieni vargsta bandydami patekti į prestižinius žurnalus, kiti, pavyzdžiui, matematikai, talpina straipsnius atviroje arXiv platformoje.

„Knygų perleidimo programa“ padidino mokslinės literatūros prieinamumą

Žinoma, tokios programos kaip JAV Knygų perleidimo programa įprastai nebūna įgyvendinamos, tačiau leidžia suprasti, ko galima tikėtis supaprastinus priėjimą prie mokslo rezultatų. Esama sistema yra tokia, kurioje didelės kainos lėtina pažangą.

Ne vienas ir ne du mokslininkai naudojasi „Sci-Hub“ ar kitais nelegaliais šaltiniais. Tiesą sakant, naudojasi kas tik netingi. Ir nors teismus ši svetainė pralaimi, susiduria su domenų problemomis, tačiau pasigirsta spėliojimų, kad jos turimas mokslinių straipsnių archyvas toks didelis, kad didieji mokslo leidėjai turi pergalvoti savo verslo modelį. O ir teismai kol kas labiau veikia kaip „Sci-Hub“ reklama.

Augantis atviros prieigos publikacijų skaičius irgi leidžia tikėtis, kad situacija gerės. Kita vertus, aiškių įrodymų apie progresą šioje sferoje dar trūksta. Nors panašu, kad atviros prieigos straipsniai skaitomi daugiau, tačiau jų cituojamumas lyginant su įprastais straipsniais nebūtinai didesnis, nors kai kurie tyrimai ir rodo didesnį jų poveikį mokslui.

Tokius rezultatų skirtumus gali nulemti ir tai, kad dauguma institucijų sutinka mokėti leidėjams už prieigą prie straipsnių, tad tiesiogiai mokslininkai kaštų nepatiria. Taip pat daug kas naudojasi nelegaliais šaltiniais, kas leidžia išvengti mokesčių ir palengvina naudojimąsi iš bet kokios vietos.

Įprastinis mokslo leidybos modelis neveikia visuomenės naudai. Taip, jis veikė žvelgiant iš leidyklų pusės. Už viešosiomis lėšomis ir dažnai nemokamu recenzentu darbu sukurtus rezultatus buvo galima gauti visai neblogą pelną.

Žvelgiant iš visuomenės pusės, už jos finansuotą produkciją dažnai tenka ir papildomai susimokėti, lėtėja mokslo pažanga. Jeigu autorių teisių apsauga kitose nei mokslas veiklos srityse ar mokslo veiklose versle skatina tomis veiklomis užsiimti, tai mokslininkams tiesiogiai nėra svarbu, ar jų straipsnį išspausdinusio žurnalo leidėjas ims mokestį už skaitymą, ar ne.

Greičiau priešingai, atviros prieigos suteikimas gali veikti kaip geresnis paskatinimas dirbti toliau. Todėl mokslo leidybos modelio keitimas gali paskatinti mokslininkus daugiau publikuoti. Tai, žinoma, nebūtinai reiškia aukštesnę kokybę, tačiau daugiau skaitytojų reiškia ir platesnę kritiką. Kaip rodo JAV įvestas vokiečių leidėjų teisių į mokslo literatūrą apribojimas, padidintas prieinamumas leidžia pasiekti gerų rezultatų.

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: