Kas per knyga yra Neilo Stephensono „Snow Crash“? Na, teisingas atsakymas būtų – kiberpankas, bet iš tiesų toks pasakymas prasmingas tiek, kiek ir pasakymas, kad foie gras yra paukštienos subproduktas, belugos ikrai – žuvų reprodukcinė sistema, o šafranas – dulkės nuo gėlių kuokelių. Tai yra – na, kaip ir teisingai, bet taip visiškai nubraukiamas kontekstas.

„Eridano“ leidimas

Nes „Snow Crash“ – knyga, kurioje tobulai persipina daug, regis, visiškai nesusijusių dalykų: virtualioji realybė, šumerų mitologija, distopinis pasaulis, lingvistika, samurajiški kalavijai, aleutai, hakerizmas, futuristinės technologijos, beveik komiška hiperbolizacija ir dar velniai žino kas.

Atrodytų, ar tokia mišrainė gali būti skani? Gal ir ne. Bet „Laviną“ (kaip romanas išverstas lietuviškai) reikėtų vertinti ne pagal skonį, o pagal originalumą ir sluoksnius. O šių – nemažai.

Romano pasaulis – 21-asis amžius gerokai alternatyvioje laiko linijoje: tokio darinio kaip JAV nebėra. Demokratiją pakeitė anarchokapitalizmas, kuris mūsų išlepusioms vakarietiškoms akytėms atrodo gal baisiai, bet romane žmonės gyvena jame visai smagiai ir nesiskundžia (žmogus gi adaptyvus padaras). Federalinę sąjungą pakeitė frančizės, kuriose pilietybę galima nusipirkti, regione siaučia hiperinfliacija, ir kyšiai skaičiuojami trilijonais dolerių (užtat stipriausia valiuta – Pono Li Didesniojo Hongongo baksai. Pono Li Didesnysis Honkongas – čia viena iš frančizių).

„Juk čia – Amerika. Kiekvienas daro tai, ką, po velnių, užsimano. Jums dėl to kyla problemų? Žmonės turi tokią teisę… ir ginklus, prieš kurios nepašokinėsi. Dėl šios priežasties šalies ekonominė padėtis – pati klaikiausia visame pasaulyje. Jeigu jau apie tai prabilome, kai tik mes perkraustėme savo gamyklas į kitas valstybes, kai tik aprimo šurmulys, kai pradėjome gaminti automobilius Bolivijoje, o mikrobangų krosneles – Tadžikijoje ir visa tai pardavinėti čia, kai mūsų dominavimą gamtinių išteklių rinkoje sužlugdė gigantiški Honkongo laivai ir dirižabliai, galintys gabenti krovinius iš Šiaurės Dakotos į Naująją Zelandiją už penkis centus, kai tik Dievo ranka, surinkusi visas istorines neteisybes, išterliojo pasaulį storu sluoknsiu to, ką pakistanietis marihuanos fasuotojas mano esant gerove… žinote, ką pasakysiu? Mums liko vos keturios sritys, kuriose pranokstame kitus:

muzika
filmai
mikrokodas
greitasis picos pristatymas“

Taip, greitasis picos pristatymas, kuriuo tokiame žaviame naujame pasaulyje užsiima Naujoji Sicilijos Mafija. Jų picų pristatymo automobiliai primena kosminius laivus ant ratų, o jei kuris nors išvežiotojas pavėluoja pristatyti picą nors viena sekunde ilgiau, nei numatyta įsipareigojime (per pusvalandį nuo užsakymo) – užsakovui skambina pats Mafijos donas Dėdė Enzo, maldauja atleidimo, o kitą dieną reaktyviniu sraigtasparniu dar ir aplanko asmeniškai, dar kartą atsiprašo, teikia visokias kompensacijas, lepina užsakovą ir galiausiai sugriauna ankstesnį jo gyvenimą.

Skamba, lyg būtų rašyta Douglaso Adamso, ir svarstote, ar čia tik nėra kokia abejotinai vykusi „Keliautojo kosmostopu po galaktiką“ fanfiction? Taip, šaržas atrodo gerokai trenktas, bet įsigilinus į knygą, juokai po truputį dingsta.

Nes Nealas Stephensonas visus tuos pirmo žvilgsnio absurdus sugeba perteikti įtaigiai – ir supinti viską į vieną logišką bei įtikinamą grandinę.

Knygos protagonistas – Hiro Protagonistas (į lietuvių kalbą kažkodėl sugebėtas išversti kaip Hairas Protagonistas. Kodėl – neįsivaizduoju. Pasakojime nuolat minima, kad Hiro turi japoniško kraujo, ir dar jis visur tamposi kataną ir wakizashį. Tai kiek dar reikia užuominų, kad suprastum, jog čia japoniškos, o ne angliškos kilmės vardas?), savo vizitinėje kortelėje užsirašęs: „Paskutinis iš laisvai samdomų hakerių / Geriausias kovotojas kardais pasaulyje / Stringeris Centrinėje žvalgybos korporacijoje / Specializacija programiniame duomenų rinkime (muzika, filmai ir mikrokodas)“

Romano pradžioje jis – šiek tiek nusivylęs gyvenimu (ar hakerizmu) hakeris, bet vis tiek samurajiškai išdidus, o pabaigoje, kaip visokiems protagonistams ir priklauso, prisiima mitinio šumerų herojaus-dievo rolę, tik distopiniame XXI amžiuje.

Nealas Stephensonas pasiūlo vieną iš pažiūros trenktą, bet ilgiau tyrinėjant, visai įdomią idėją: kad mūsų smegenys irgi veikia programomis. O smegenis gali užkrėsti mentaliniai virusai. O Babelio infokalipsė – kai susimaišė Babelio bokštą stačiusių žmonų kalbos – nutiko dėl to, kad… ne, čia jau būtų spoileris. Bet, žodžiu, niekas nenutiko netyčia, ir joks ten ne judėjų-krikščionių Dievas buvo.

„Eridano“ leidimas

Kitas įdomus romano elementas – 1992-ųjų virtualiosios realybės vizija, pavadinta Metavisata. Dabartiniu požiūriu – naivi savo hipertechnokratiškumu, kur vaizdas kuriamas lazerinėmis projekcijomis tiesiai į regos nervą, ir bandanti į vieną sujungti VR ir internetą. Čia veikia avatarai, Internetas yra grafiškas ir pseudorealistinis – vizualūs pastatai, barai, po Metavisatą keliaujama naudojantis traukiniu ar motociklais. Beje, šia vizija savo „Veidržodžių/atspindžių“ serijoje pasinaudojo ir rusas Sergejus Lukjanenko – ir, reikia pripažinti, būsimą VR nuspėjo gerokai tiksliau. Bet N. Stephensonas buvo pirmasis.

Beje, „Lavinoje“ yra ir „Google Earth“ prototipas (taip ir vadinasi – „Earth“)

Na, ir žinoma, veiksmas. Ant išmaniųjų riedlenčių greitkeliais skraido prie mašinų magnetiniais harpūnais prisikabinę kurjeriai-ekstremalai. Motociklai, picamobiliai ir kiborgizuoti šunys laksto šimtų kilometrų per valandą greičiu. Vandenyne plūduriuoja iš „USS Enterprise“ suformuotas emigrantų getas – na ir žinoma, atsiranda kažkas, kas nori užvaldyti tokį patvirkusį ir išprotėjusį pasaulį.

Tad apibūdinant romaną trumpai – veiksmas, šaržas, hiperbolė, filosofija, technokratija, kiberpankas, mitologija. Keisčiausia – visa tai stebėtinai gerai sulimpa, ir ilgesnius pamintijimus keičia dinamiškas (gal net pernelyg dinamiškas) veiksmas.

Nealo Stephensono „Lavina“ neabejotinai patenka į kiberpanko aukso fondą, bet savo multisluoksniškumu, manyčiau, galėtų sudominti ir kitų žanrų bei sričių mėgėjus.