„New Horizons“ kelionė tęsiasi

Kosmosas „New Horizons“ kelionė tęsiasi...

Kosminis aparatas „New Horizons“ savo pagrindinį tikslą Plutoną jau pasiekė. Visą, per trumpą 2015 metų liepos mėnesį vykusį prasilenkimą surinktą, informaciją į Žemę taip pat jau atsiuntė. Paskutinius duomenis NASA tolimojo kosmoso ryšio antenos priėmė 2016 metų spalį praėjus 16 mėnesių nuo Plutono aplankymo. New Horizons prietaisų atlikti matavimai dar ilgai bus mokslininkų analizuojami ir išliks pagrindiniu informacijos šaltiniu, apie Plutoną ir keturis jo palydovus.

Tuo metu pats „New Horizons“ tęsia savo niekad nesibaigsiančią kelionę į tarpžvaigždinę erdvę. Keliaudamas renka informaciją apie aplinką, kai nemiega, kartais iš toli pasižvalgo į Koiperio juostos objektus. Šiuo metu (nuo 2017 m. balandžio) kosminio aparato skrydis vyksta miego rėžimu – dauguma sistemų išjungta. Tačiau aktyvi aparato misija dar nebaigta. Prieš palikdamas Saulės sistemą, „New Horizons“ dar turės galimybę apžiūrėti vieną Koiperio juostos objektą iš arti.

Naujas taikinys

Naujasis „New Horizons“ taikinys – nedidelis Koiperio juostos objektas, kol kas vadinamas 2014 MU69. Atrastas 2014 metais, kai „New Horizons“ jau artėjo Plutono link.

Mažytį ir tolimą objektą (regimasis ryškis – 27, 200 milijonų kartų blausesnis, nei galima pamatyti plika akimi) pastebėti pavyko kosminiu „Hubble“ teleskopu specialiai ieškant taikinių, kuriuos būtų galima aplankyti su kuro atsargomis, likusiomis praskriejus Plutoną.

Apie 2014 MU69 turima labai nedaug informacijos. Bet „New Horizons“ komanda nesnaudžia kartu su savo prižiūrimu kosminiu aparatu, o intensyviai dirba, stengdamasi kuo daugiau sužinoti ir geriau pasiruošti šiam tolimiausiam kada nors buvusiam susitikimui.

Okultacija

Vienas iš būdų daugiau sužinoti apie sunkiai įžiūrimo objekto aplinką ir dydį – stebėti jo šešėlį. Tiksliau – kaip pritemsta tolima foninė žvaigždė, kai tiriamas objektas atsiduria tarp jos ir stebėtojo. Toks regimasis žvaigždės pritemimas vadinamas okultacija.

Pagal žvaigždės stebimo šviesumo kitimą okultacijos metu, galima spręsti, ar 2014 MU69 aplinkoje nėra dulkių, palydovų ar net žiedų, kurie galėtų kelti pavojų didesniu nei 50 tūkst. km/h greičiu praskriejančiam aparatui. Taip pat stebint okultaciją iš kelių skirtingų vietų, galima būtų geriau įvertinti kosminio kūno dydį ir gauti informacijos apie jo formą.

„New Horizons“ pro 2014 MU69 praskries 2019 sausio 1 d.

Stebėjimas

Norint stebėti 2014 MU69 sukeltą okultaciją, pirma reikėjo sužinoti, kur ir kada ji vyks. O tai nėra taip paprasta – šis kūnas yra labai nedidelis, tolimas, orbita tiksliai nežinoma. Todėl įvykio laiką ir vietą pavyko nustatyti tik panaudojus „Gaia“ misijos metu gautas tikslias žvaigždžių koordinates, ir 2014 MU69 poziciją, apskaičiuotą iš kelių kosminiu „Hubble“ teleskopu darytų stebėjimų.

Skaičiavimai rodė, kad maždaug dvi sekundes trunkančias okultacijas bus galima stebėti 2017 birželio 3 d. – Argentinoje ir Pietų Afrikoje, liepos 10 d. – Ramiajame vandenyne, liepos 17 d. – Argentinoje. Kiekvieną iš šių datų 2014 MU69 pritemdė vis kitą foninę žvaigždę.

Turint šią informaciją, imtasi pasiruošimo darbų. Prognozuojamoje įvykio matomumo zonoje maždaug kas 10–25 km buvo išdėstyti mobilūs 40 cm skersmens teleskopai. Birželio 3 d. įvykiui teleskopai buvo išdėstyti ir Pietų Amerikoje, ir Afrikoje, taip siekiant sumažinti tikimybę, kad blogi orai sugadins stebėjimus. Liepos 10 d. okultacija vyko virš vandenyno, todėl buvo stebima iš lėktuve įrengtos „SOFIA“ observatorijos. Vykdant stebėjimus Argentinoje, net buvo išjungtas gatvių apšvietimas ir uždarytas greitkelis – kad žibintų šviesa netrukdytų.

Ne visų trijų okultacijų stebėjimai buvo sėkmingi. Birželio 3 d. žvaigždės užtemimo užfiksuoti nepavyko. Tačiau vėlesnėmis datomis pasisekė labiau. Liepos 17 d. žvaigždės pritemimą fiksavo net 5 teleskopai.

Nauji duomenys

Analizuojant surinktus duomenis, paaiškėjo, kad 2014 MU69 skersmuo greičiausiai nedidesnis nei 30 km. Taip pat panašu, kad 2014 MU69 yra labai pailgas, arba net gali būti dvinaris – sudarytas iš dviejų 15–20 km skersmens arti skriejančių kūnų. Yra galimybė, kad abu nariai liečiasi. Taip pat galimas ir toks variantas, kad viename kūne yra didelė tuštuma.

„Hubble“ teleskopu atlikti 201 MU69 stebėjimai parodė, kad, kūnui sukantis, jo ryškumas kinta gan nedaug – mažiau nei 20 proc. Kadangi okultacijos duomenys rodo, kad kūnas yra labai netaisyklingas (arba dvinaris), galima manyti, kad jo sukimosi ašis yra nukreipta į Žemę .

Galbūt 2014 MU69 forma kažkuo panaši į „Rosetta“ tirtos kometos 67P/Churyumov–Gerasimenko? Tikėkimės, kad „New Horizons“ pakeliui nesuges, ir tai sužinosime jau 2019 sausio 1 d., kai įvyks tolimiausias istorijoje praskridimas pro kosminį kūną (arba kiek anksčiau, kai objektą jau bus galima aiškiau įžiūrėti nuotraukose, darytose „New Horizons“ turima žvalgybos iš toli kamera LORRI – Long Range Reconnaissance Imager).


Daugiau apie „New Horizons“ galima paskaityti čia.

Parengta pagal:

pluto.jhuapl.edu/News-Center/News-Archives.php

pluto.jhuapl.edu/News-Center/PI-Perspectives.php?page=piPerspective_08_08_2017

www.nasa.gov/feature/nasa-s-new-horizons-team-selects-potential-kuiper-belt-flyby-target

Techo naujienos į Jūsų el. pašo dėžutę: