P. K. Dicko istorija: narkotikai, susidvejinusi asmenybė ir keisti santykiai su S. Lemu

Philipas K. Dickas garsėjo trumpomis mokslinės fantastikos istorijomis, o dar labiau – pagal jas sukurtais fantastiniais filmais. Tačiau kultine klasika tapusių filmų sąrašas nublanksta prieš įspūdingą šio rašytojo gyvenimą.

„Kartais normali reakcija į tikrovę yra išprotėti“, – Philip K. Dick, VALIS

Rašytojo knyga „Do androids dream of electric sheep“ remiantis sukurtas mokslinės fantastikos klasika ir kiberpanko žanro pradžia laikomas filmas „Blade Runner“, pagal apsakymą „We can remember it for you wholesale“ – du „Total Recall“ filmai (1990 metais su Arnoldu Schwartzneggeriu ir 2012 su Colinu Farrellu ir Kate Beckinsale). Apsakymas „Minority Report“ tapo to paties pavadinimo filmu su Tomu Cruse. Šiuo metu taip pat rodomas pagal jo alternatyvios istorijos romaną „The Man in the High Castle“ sukurtas TV serialas. Ph. K. Dickas yra parašęs ir daugybę kitų knygų.

Rašytojas gimė 1928 metų gruodžio 16 d. Čikagoje, vėliau jo šeima persikėlė į Kaliforniją. Jis gimė ne vienas – turėjo dvynę sesę Jane Charlotte, kuri, deja, išgyveno tik šešias savaites. Kai jam buvo šešeri, jo tėvai išsiskyrė ir susiriejo dėl Phillipo globos – globos teisės atiteko motinai, kuri, nusprendusi išauginti sūnų pati, išvyko į Vašingtoną. 1938 m. Phillipas su motina sugrįžo į Kaliforniją. 12 metų jis pirmą kartą perskaitė mokslinės fantastikos istoriją, taip nulemdamas savo ateitį.

Pirmąją savo mokslinės fantastikos istoriją Ph. K. Dickas išspausdino 1951 m., pirmąjį romaną „Solar Lottery“  – 1955 m. Šis laikotarpis autoriui buvo gana sudėtingas – nuolatos stigo pinigų, jis net negalėjo susimokėti bibliotekos skolų. Nors Ph. K. Dickas yra daugiausiai žinomas kaip fantastas, jis pats svajojo būti žinomas ir skaitomas kaip mainstreaminės literatūros autorius. Tačiau šie jo norai visiškai sužlugo 1963 m., kai Scott Meredith autorinė agentūra jam atgal atsiuntė visus (taip ir neparduotus) romanus.

1963 m. rašytoją aplankė sėkmė – tais metais už „The Man in High Castle“ jis buvo apdovanotas Hugo premija. Įdomu pastebėti, jog „The Man in the High Castle“ veikėjai nuolatos naudojosi „I Ching“, arba „Permainų knyga“ – senovės Kinijoje parašytu tekstu, mokančiu spėti ateitį metant į viršų monetas, ir, pagal šių išsidėstymą, paišant heksagramas. Pats Ph. K. Dickas, rašydamas romaną, taip pat dažnai naudojosi „Permainų knyga“.

Tai – ne vienintelis toks atvejis: rašydamas „Ubik“, fantastas įdėmiai skaitė „Bardo Thodol“, arba „Tibeto mirusiųjų knygą“. Tačiau knyga turbūt nedaug padėjo – Ph. K. Dicką nuolatos vargino pinigų trūkumas. Kitas žymus mokslinės fantastikos rašytojas, Robertas A. Heinleinas, norėdamas padėti Ph. K. Dickui, kartą šiam nupirko elektrinę spausdinimo mašinėlę, o kitą kartą paskolino pinigų, kad šis galėtų susimokėti mokesčių inspekcijai.

1971 m. jis išsiskyrė su savo žmona Nancy Kackett. Po skyrybų rašytojas įniko į metamfetaminus, ir po kurio laiko jo namuose apsigyveno grupė kitų narkomanų. Vieną kartą, nusprendęs, jog į jo namus buvo įsilaužta, jis iškvietė policiją – tačiau policija nerado jokių nusikaltimo pėdsakų. Vėliau Ph. K. Dickas pripažino, jog į namus įsilaužti galėjo ir jis pats – tiesiog po to jis apie tai pamiršo.

1972 m. vasarį jis išvyko į Kanadą, kur iš karto susižadėjo su fantastų konvente sutikta moterimi vardu Janis ir porai savaičių apsigyveno pas vietinį filmų kritiką. Tačiau kritikas, įbaugintas keisto ir nenuspėjamo Ph. K. Dicko elgesio, paprašė rašytojo išsikraustyti, o sužadėtinė jį paliko. Apimtas nevilties, Ph. K. Dickas bandė nusižudyti, perdozuodamas fosforo bromido, bet nesėkmingai. Galiausiai fantastas tapo X-kalay programos (Kanados anoniminių narkomanų) nariu, ir greitai jau galėjo grįžti namo į Kaliforniją.

Kitų metų vasario 24 d. Ph. K. Dickas patyrė gyvenimą keičiantį įvykį – tuo metu, kai jis gaivaliojosi po protinio danties operacijos, jauna mergina atnešė jam pašto siuntinį. Kadangi jis vis dar buvo kiek apsvaigęs nuo operacijos metu naudoto natrio pentotalio, visa tikrovė Ph. K. Dickui atrodė kiek „kitokia“, ir jį ypač sudomino auksinis merginos pakabukas. Kol jis stebėjo pakabuką, pasak Ph. K. Dicko, iš pakabuko į jį iššovė protingas rožinės šviesos spindulys, kuris autorių apdovanojo ypatingu žinojimu.

Merginai išvykus, haliucinacijos niekur nedingo – pats autorius teigė, kad jis jaučiasi taip, lyg jo protą veiktų protinga išorinė jėga, kurią jis vadino Dievu, Zebru ir VALIS, tarsi jis „visą gyvenimą buvo beprotis, ir staiga atgavo protą“.

Ph. K. Dickas nuolatos regėdavo keistus geometrinius raštus bei su senovės krikščionimis ir Kristumi susijusius reginius. Gana greitai rašytojas ėmė galvoti, jog jis vienu metu gyvena du paralelinius gyvenimus: vieną – Phillipo K. Dicko, mokslinės fantastikos autoriaus, ir kitą – Tomo, romėnų persekiojamo krikščionio. Jis taip pat ėmė tikėti, kad jį kartais apsėda pranašo Elijo dvasia.

Ph. K. Dicko įsitikinimai įgavo stiprių gnostinių atspalvių. Gnostikai buvo I a. pradžioje klestėjusios skirtingos religinės grupės (tokios, kaip setitai, kainitai, valentianistai, bei kiti), teigusios, kad

1. šis pasaulis yra kalėjimas/iliuzija, sukurta piktavalės ir/arba netobulos dievybės, įvardijamos kaip Samaelis, Saklas, Jaldabaotas arba Demiurgas
2. žmonių sielos yra nupuolusios iš aukštesnės tikrovės ir įkalintos šiame kalėjime
3. vienintelis būdas išsivaduoti – žinojimas (gr. gnosis).

Ph. K. Dickas ėmė tikėti, jog jis ir visa žmonija yra įkalinti metafiziniame kalėjime. Šiuos gnostinius elementus puikiai parodo dvi rašytojo kūriniuose aptinkamos frazės – „Juodosios geležies kalėjimas“ („Black Iron Prison“) ir „Imperija niekados nesibaigė“ („The Empire never ended“).

„Juodos Geležies Kalėjimas“ – viską kontroliuojančios fizinės bei metafizinės jėgos, kurios laiko žmones įkalintus, o Imperija – ta pati Romos imperija, persekiojusi ir nukryžiavusi Jėzų Kristų ir persekiojusi tikinčiuosius. Savo patirtis Ph. K. Dickas aprašė knygose „Radio Free Abermuth“ ir „VALIS“, kurios abi buvo išleistos tik po jo mirties.

Kitas įdomus Ph. K. Dicko gyvenimo momentas – jo santykiai su lenkų fantastu Stanislawu Lemu. S. Lemas buvo gana prastos nuomonės apie amerikiečių fantastiką ir ją laikė nekokybišku „popsu“. Vienintelis autorius, kuriam S. Lemas darė išimtį – Ph. K. Dickas, kuris, S. Lemo nuomone, peržengė klišinius fantastikos rėmus, ir savo kūriniuose kėlė teorinės filosofijos specialistų nagrinėjamus klausimus apie tikrovę. S. Lemas net įvardijo Ph. K. Dicką kaip „aiškiaregį tarp šarlatanų“ (šią S. Lemo frazę galima rasti 1994 m. „Eridano“ išspausdiname „Ubiko“ leidime).

Tačiau šie pagyros žodžiai iššaukė visai kitokią reakciją – 1974 m. rugsėjį ph. K. Dickas Federalinių tyrimų biurui išsiuntė laišką, kuriame jis teigė, kad Sovietų Sąjungos Komunistų partija infiltravo Jungtines Amerikos Valstijas ir, naudodamasi mokslinės fantastikos žanru, skleidžia antipatriotinę ir antiamerikietišką propagandą. Maža to, šiam velniškam planui vadovauja ne kas kitas, bet Lenkijoje įsikūręs komunistų komitetas slapyvardžiu „Stanislawas Lemas“. Pasak ph. K. Dicko, autorius S. Lemas neegzistuoja – tai iliuzija, akių dūmimas, nes „šis autorius kartais rašo vienokiu, o kartais – kitokiu stiliumi, taip pat jis kartais geba skaityti užsienio kalbomis, o kartais – jau nebe“.

Haliucinacijos Ph. K. Dicką persekiojo iki paskutinių dienų. Jis mirė 1982 m. nuo širdies smūgio. Po mirties, jo tėvas rašytojo pelenus palaidojo šalia jo dvynės sesers palaikų Fort Morgane, Kolorado Valstijoje.